Tuomet straipsnį parašyti paskatino 2000 m. gegužės 9 d. įvykęs kultūros ir mokslo elito susirinkimas Vilniaus rotušėje, nusprendęs trumpai ir drūtai: Valdovų rūmus būtina atstatyti. Tuomet trūko tik „mažmožio“ - politinio sprendimo. Matyt, ne be to elito pastangų jis atsirado: tų pačių metų spalio 17 dieną, kai tuometinės Seimo kadencijos tiesiog paskutinėmis minutėmis buvo priimtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas, o lygiai po metų ir LRV nutarimas „Dėl Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos“.

Tuomet nebuvau (ir dabar nesu) „elitininkas“, todėl leidau sau viešai užduoti klausimą, kodėl tuos rūmus reikia statyti? Atsakymą trenkė tas pats 2000-ųjų elito susirinkimas: todėl, kad jie taps mūsų valstybingumo simboliu. O jei konkrečiau, tai - racionaliausias būdas išsaugoti atkastuosius rūmų pamatus. Kitaip tariant, principas – prie sagos siūti švarką – rado pasaulio istorijoje dar neregėtą įgyvendinimą.

Istorijos ironija. Paaiškėjus nežmoniškiems pinigų taškymo mastams ir įstatymų laužymams, kalbėti apie rūmus, kaip valstybingumo simbolį arba pilietinių vertybių židinį, tiesiog neapsiverčia liežuvis.
Anatolijus Lapinskas

Priminsiu, kad rūmų atstatymo idėja kilo 1987 m. Tuomet Atgimimo euforijos aušroje atrodė, kad tai padaryti bus visai nesunku. Argumentų statybai ilgai neieškota. XVI ir XVII amžiuje apie šimtą metų rūmuose buvo Lietuvos kunigaikščių rezidencija. To ir užteko. Apie tai, kad Katedros aikštės situacija negrįžtamai pasikeitė, mažai ką domino. Kaip ir būsimojo statinio paskirtis, pagaliau – pinigai, už kuriuos tie rūmai turėjo būti pastatyti.

Tuomet rašiau: „Dėl Valdovų rūmų sunykimo ir galų gale nugriovimo, kad ir netiesiogiai prisidėjo pats Laurynas Stuoka-Gucevičius, pastatęs tokią ryškią architektūros dominantę – Vilniaus katedrą, kad užpakaly tarp Katedros ir kalno įsispraudę Valdovų rūmų griuvėsiai buvo nepriimtini jau ir to meto architektūros teorijai ir praktikai. Dar prieš Katedros atidarymą jie buvo nugriauti... Vaizdžiai kalbant, jei Stuoka būtų gyvas, jis tikrai neleistų tokios architektūrinės disharmonijos. Atstačius XVI a. rūmus, architektūrinės logikos vardan tektų paaukoti dabartinę Katedrą. Bet tai jau būtų absoliuti nesąmonė“.

Niekas tuomet nesuko galvos, kas galėtų būti būsimuosiuose rūmuose? Buvo kalbama apie Prezidento rezidenciją, reprezentacinių priėmimų namus. Aiškumą turėjo įnešti Vyriausybės patvirtinta Rūmų koncepcija, tačiau joje irgi buvo pučiama migla: „atkurti šiuos rūmus nepaprastai svarbu Lietuvos valstybingumui, tai padės ugdyti valstybingumo tradicijas, įtvirtinti tautines ir pilietines vertybes, puoselėti šalies politinę savimonę ir kultūrą”.

Istorijos ironija. Paaiškėjus nežmoniškiems pinigų taškymo mastams ir įstatymų laužymams, kalbėti apie rūmus, kaip valstybingumo simbolį arba pilietinių vertybių židinį, tiesiog neapsiverčia liežuvis. Juoką dabar kelia ir toje koncepcijoje išvardyti rūmų statybos etapai: 2002-2003 m. – pamatų įrengimas, 2003-2006 – rūmų statybos darbai, 2007-2008 – rūmų interjerai, įrengimai, ekspozicija. Negi to meto Vyriausybėje neatsirado nė vieno statybų reikaluose nusimanančio specialisto, kuris būtų pasakęs, kad toks planas yra visiška utopija? Pasirodo, neatsirado.

Valstybės kontrolė tik po dešimties metų 2010 m. rudenį įvertino į Valdovų rūmus plūstančio pinigų lietaus rezultatyvumą ir efektyvumą. Paaiškėjo, kad nėra nei to, nei ano. Nors teisinė bazė ir institucinė sandara leido kontroliuoti statybos eigą, bet realiai niekas nesuko galvos, kas vyksta Katedros aikštės pašonėje: nesidomėjo nei projektiniais sprendimais, nei archeologiniais tyrimais, nei Viešųjų pirkimų įstatymo ar rangos sutarties akivaizdžiais pažeidimais, nors sutartyje fiksuotu laiku rūmai juk nebuvo pastatyti, jau vien tai leido pakelti triukšmą.

Taip išeitų, kad tik dabar visiems (bet gal ir ne visiems) atsivėrė akys ir paaiškėjo, kad karalius nuogas. Vietoje planuoto šimto milijonų ištaškyta pusketvirto šimto milijonų litų, kalbama apie pusę milijardo ir dar didesnes sumas, kurių reikės pastatyti visiems rūmams ir, svarbiausia, įrengti ekspozicijas, kurioms eksponatų vėlgi reikės pirkti už milijonines sumas.

Štai tokiu metu, tiksliau šių metų vasarį, tarsi 2000-ųjų nuotaikų rikošetas, pasirodė „Lietuvos šviesuomenės“ laiškas, ne, ne Romos popiežiui, bet kol kas tik trims mūsų svarbiausiems ir dar kultūros ministrui, ginantis Valdovų rūmų statybą. Laiške jau mažiau patoso, nei anų laikų kalbose ir raštuose, tačiau nemažai ir Valdovų panegyrikos. Štai pripažįstama, kad „negalima negirdėti Valstybės kontrolės išvadų”. Bet į jas, dėmesio: „turėtume pajėgti reaguoti valstybiškai”. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad „nubausti, ką teisiškai teisinga bausti. Išsiaiškinti, ką būtina išsiaiškinti. Ištaisyti, ką reikia ištaisyti. Susitaikyti su tuo, ko jau negalima pataisyti”.

Ką daryti? Blaiviai mąstant, tuos rūmus vis dėlto reikėtų užbaigti, klausimas tik – ar bet kokia kaina, t.y. laužant įstatymus ir reabilituojant astronominių sumų išeikvotojus, ar vis dėlto liekant teisine valstybe, t.y. garsiai įvardijus šios beprecedentės savo mastais aferos priežastis ir nustačius atsakingus už šią skandalingą statybą pareigūnus.
Anatolijus Lapinskas

Puiku! Tačiau šiems tikslams pasiekti, pasirodo, reikia sulaukti ne prokuratūros sprendimų, bet užtenka „sukaupti jėgas ir nesužlugdyti valstybiškai svarbaus projekto, nuo kurio priklauso mūsų garbė, mūsų artimiausių kaimynų požiūris į mus”. Kai dėl garbės ir kaimynų požiūrio, tai padėtis čia, greičiausiai, jau neištaisoma. Dėl jėgų kaupimo, tai šiek tiek neaišku, su kuo čia reikės kariauti tomis sukauptomis jėgomis. Nors, tiesą sakant, Panevėžio laikraštis „Sekundė” ėmė ir išsiplepėjo straipsniu „Ruošiasi mūšiui dėl Valdovų rūmų”. Straipsnyje aiškiai pasakyta, kad į mūšį rengiasi „Panevėžio statybos trestas“. Tuomet ir laiško autorių prašymas „nesužlugdyti”, matyt, irgi yra advokatavimas tam pačiam trestui.

Toliau „šviesuomenės” laiško tekste jau liejasi poezija: „Nieko nėra blogiau – kaip pradėti ir neužbaigti, užmesti. Toks aplaidumas pereina ir į kitus darbus, sumanymus. Pereina į sąmonę”
Aukso žodžiai! Bet galbūt pirmiausia reikėtų juos skirti Valdovų rūmų statytojams, įsipareigojusiems iki 2009 m. pirmojo pusmečio atstatyti Valdovų rūmus? O kad toks aplaidumas iš tikrųjų „pereina į kitus darbus“, tai akivaizdžiai parodė ir VEKSo istorija.

Dar toliau – lakštingalų trelės: „Yra gražiai atliktų, restauruotų dalykų. Erdvės daro puikų įspūdį”. Galbūt ir taip, tačiau individualiems lankytojams tų gražių dalykų ir puikių erdvių niekaip neišeina pamatyti, jos skirtos tik grupinėms ekskursijoms. Jei žinosi, kada tos ekskursijos eis, galbūt ir galėsi prisišlieti, tačiau jokio jų grafiko niekur neteko matyti. Beje, atstatymo epopėjos pradžioje buvo tikinta, kad vien dėl Valdovų rūmų į Vilnių plūstels dešimtadaliu daugiau pasaulio turistų ir tai atpirks visą statybą. Kaip dabar matome, tai buvo pigus reklaminis miražas.

Ne lakštingalų balsai, bet ten šiaip taip prasiskverbę mūsų piliečiai prasitaria, kad rūmai akivaizdžiai kvepia muliažu, net ir garsiosios koklinės krosnys, kurios buvo vienu stipriausių atstatymo argumentų, tėra tik imitacija. Tuo stebėtis nereikėtų, nes koncepcijoje rūmų išorės ir vidaus vaizdai buvo piešiami taip: „Atkurtų Valdovų rūmų architektūra turi atitikti buvusių rūmų architektūros ir išraiškos priemonių lygį ir atkūrimo laikmetį. Panaudojant rastas architektūros detales ir pasitelkiant analogus sukurti dalies rūmų salių hipotetinius interjerus ar jų fragmentus“. Kitaip nei horoskopu tokios koncepcijos nepavadinsi.

Šviesuomenės laiške rasime ir patetikos: „Žvelkime į ateitį. Europa bendrauja, bendrauja muziejai. Reprezentacinės patalpos, o ir apskritai didesnės viešos erdvės, darysis vis reikalingesnės. Ir vis brangesnės”. Štai ir išlindo yla iš krupščiai saugomo Valdovų rūmų paskirties maišo. Valdovų rūmai bus reprezentacinės patalpos, o jau ne valstybingumo simbolis (šių žodžių laiške iš viso nėra!). Finaliniai laiško pasažai prilygsta valios jėgos apoteozei: „Rūmų atkūrimas yra mūsų valios susitarti išbandymas. Valios nemesti pradėto darbo išbandymas”. 

Tačiau Viešųjų pirkimų tarnyba mano šiek tiek kitaip. Anot jos, sutartis su „Panevėžio statybos trestu“, statančiu tuos rūmus, buvo neteisėta, todėl ji turėtų būti iš viso nutraukta. „Tai įstrigdys tą projektą dar ilgiems mėnesiams, neduok Dieve, metams“, dejavo kultūros ministras. Žibalo į konfliktą įpylė ir Valdovų rūmų direktorius Vydo Dolinskas, dar rudenį išsakęs ir BNS išplatintas mintis: „Jeigu rūmai atsidarytų, tada būtų tragedija, nes ir šildymui, ir elektrai reikėtų daugiau lėšų“. Kitaip nei jovalu tokio nesusikalbėjimo nepavadinsi.

Ką daryti? Blaiviai mąstant, tuos rūmus vis dėlto reikėtų užbaigti, klausimas tik – ar bet kokia kaina, t.y. laužant įstatymus ir reabilituojant astronominių sumų išeikvotojus, ar vis dėlto liekant teisine valstybe, t.y. garsiai įvardijus šios beprecedentės savo mastais aferos priežastis ir nustačius atsakingus už šią skandalingą statybą pareigūnus. Jei pritrūks politinės valios tai padaryti, tai šalis ir toliau grims į netvarkos ir visų mūsų pinigų švaistymo liūną, o valstybės aplaidumas iš tiesų pereis į sąmonę.

Rūmų garbė nuo visos tiesos pasakymo tik išaugs. O dėl jų dabartinės veiklos, tai, ji vis dėlto jau vyksta, ją visai gražiai aprašė tie patys laiško autoriai: „Valdovų rūmai jau pradėjo pulsuoti... rūmų muziejus jau nuveikė nemaža svarbių kultūrinių darbų, įvykdė puikių projektų, išleido leidinių. Yra gera pradžia, dirba susitelkęs kolektyvas”. Taigi be jokių ten iškilmingų atidarymų čia vyksta kultūrinis gyvenimas ir jeigu bus palengvintas patekimas į rūmus, būtų visai smagu. O viso komplekso inauguracija, ar įvyks už metų ar už kelių ne taip jau svarbu.

Štai Karalių rūmai Varšuvoje buvo atstatinėjami 14 metų (pirmąjį dešimtmetį vien iš suaukotų lėšų!), taigi Vilniaus rūmai, jų atstatymo pradžią laikant 2002 m. gegužės 10 dieną, prisilyginant Varšuvai, statybų pabaigimui dar turi ketverius metus gražaus laiko. Žinoma, jeigu jie bus išnaudoti rezultatyviai, efektyviai, o svarbiausia - sąžiningai.