Dar taip neseniai „tautinio pasakojimo“ bei „tautinės tapatybės“ kūrėjai (-os) patriotizmą, arba ištikimybę savo gimtajam kraštui bei jo etnokultūrinėms tradicijoms, suprato kaip visų „tikrų“ tautiečių neprieštaringai išgyvenamą pojūtį ir juo steigiamą tautinį bendruomeniškumą. Tuo tarpu į nacionalizmą, prisiminę XX a. viduryje patirtą nacionalistinio socializmo sukeltos katastrofos Europoje patirtį, daugelis linko žvelgti įtariai ar net visiškai jį atmesti. Šitaip kultūrinėje (ir politinėje) vaizduotėje neliko vietos nacionalizmo savimonei bei savikritikai. Kritinė mintis užgeso tarsi-religinėje tautinių dalykų meditacijoje. Visuomenė buvo savotiškai padalinta į tuos (-as), kurie (-ios) arba pakilo į šį tarsi-religinį tautos (tautinės kultūros) lygmenį, arba nupuolė į minios (masinės kultūros) palaidą beprotybę. Ši moralinė dilema buvo pakabinta lyg Damoklo kalavijas teorinėje tuštumoje, t. y. ji buvo patvirtinama ne atsakingais filosofiniais ir sociologiniais svarstymais, bet doktrinieriškai deklaratyviais pareiškimais.
Tai buvo konservatyvus, į tautinės kultūros savigyną susitelkęs, šiuolaikinio kultūrinio nacionalizmo pasakojimas. Jame individualios laisvės ir lygybės pagrindais grįstas tautų ir jų kultūrų įvairovės bei skirtingumo principas puikiai sugyveno su vienalytės (homogeniškos), skirtingas kultūrines įtakas atmetusios, tautinės kultūros išskirtinumo idėjomis. Tautinės kultūros ir tautinės valstybės ribos visiškai sutapo. Individualumas buvo kitas paties tautiškumo įvardinimas. Kultūrinio individualumo, arba kultūrų įvairovės ir lygių gyvavimo teisių, principas ne tik neprieštaravo vieningos bei vienalytės tautinės kultūros išskirtinumo principui, bet kartu įkvėpė ir sutvirtino kultūros politiką. Tačiau išimtinai su etnokultūrine savastimi sutapatinta tautinė tapatybė beveik nepaliko vietos kitokia (etno)kultūrine savastimi pagrįstai, tačiau toje pačioje tautinėje valstybėje gyvuojančiai, tapatybei.
Tai buvo elitinis nacionalizmas, kurio reikšmių rėmuose lietuviškasis populus buvo siejamas su išoriniais bei vidiniais „naujosios barbarybės“ pavojais, t.y. liaudis buvo sutapatinamas su suprekintos kultūros „apkrėsta“ masine visuomene. Pasitelkus organiškumo ir autentiškumo terminus, masinė visuomenė ir jos kultūra buvo apibrėžiama kaip pasyvi, inertiška, imli tik svetimoms įtakoms, todėl, pagal šį apibrėžimą, griaunanti tautinės kultūros ir tautinės tapatybės pagrindus. Daugiareikšmis ir daugiaplotmis globalizacijos reiškinys buvo suprantamas išimtinai kaip kultūrinė globalizacija. Pastaroji buvo interpretuojama „kultūrų karo“, t.y. svetimos („masinės“. „pseudo“, „anti-“ ir pan.) kultūros įsiveržimo ir savosios tautinės kultūros savigynos, terminais.
Būdamas konservatyvus ir pagiežingas (lietuviškasis risentimento), jis nebuvo kumščiu ir kaukole grasinantis, stilizuotomis svastikomis padabintas „Lietuva – lietuviams!“ patriotizmas, nacionalinių švenčių progomis jau ne vieneri metai remiamas dalies „nebyliai“ jam pritariančių Lietuvos valdininkų ir net politiškai kuoktelėjusių Seimo narių. Tačiau Kovo 11-ąją vienoje sostinės pavyzdinių aikščių savivaldybės palaiminto nacistuojančio patriotų choro piktai suriaumota V. Kudirkos „Tautinė giesmė“ (pamenu nesenus laikus, kada himnai būdavo giedami) dar kartą grėsmingai patvirtino, jog šalyje yra brandinamas naujas, kitataučiams agresyvus ir politiškai piktavalis, nacionalizmo pavidalas.
Piktina ne tai, jog nacistinėms bei rasistinėms idėjoms ištikimų vyrų ir moterų eisena šiandien būtų tiesiog neįsivaizduojama, pavyzdžiui, Liepos 4-ąją, Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės dieną, žygiuojanti amerikiečių sostinės Vašingtono garsiąja Pensilvanijos gatve. Piktina tai, jog mūsų sostinės savivaldos valdininkai, nedvejodami nusprendė nacistinių ir rasistinių pažiūrų neslepiančiam judėjimui suteikti reprezentacinę tik ką Europos kultūros sostine buvusio miesto gatvę jų politinei saviraiškai. Taip akivaizdžiai parodyta, jog miesto valdžia atvirai simpatizuoja nacistinių ketinimų turinčiam nacionalizmo pavidalui. Seimūno dalyvavimas smurto simbolika pasipuošusių skustagalvių (lietuviškojo Sturmabteilung, arba „audros būrio“?) avant-garde tebūnie iš politinio snaudulio priešintis budinančiu šauktuku!
Grasinanti skanduotė „Lietuva – lietuviams“ nėra į taikų pilietinį bendrabūvį bei demokratiškai laisvą piliečių santarą kviečiantis politinis šūkis. Šiandien jo nepateisina ir eitynių rengėjų nuorodos į Vinco Kudirkos visuomeninės bei politinės kritikos paveldą. Nepaisant prieštaringų pasisakymų prieš kitatautes mažumas to meto publicistikoje, V. Kudirka nebuvo nei Holokausto Lietuvoje intelektualinis pradininkas, nei kumščio ir kaukolės nacistas. Kaukolės akiduobių tuštumoje nerasime jokios išlaisvinančios politinės vizijos, išskyrus grasinimą smurtiniu sunaikinimu. Stilizacijoje „nutylėtas“ svastikas ir sukarintus „tautinius kostiumus“ vilkintis bei Tėvynės meilę ir demokratijos mirtį skelbiantis šiandieninis „patriotinis“ judėjimas yra artimas ne V. Kudirkos laikų nacionalizmui, bet raudona svastika pasidabinusio Aleksandro Barkašovo neonacių judėjimui „Rusijos nacionalinė vienybė“ (Русское Национальное Единство). Todėl veiksmingai priešintis nacistinių idėjų brandinimui Lietuvoje yra ne politinio korektiškumo ar tolerancijos ribų, bet pačios liberalios demokratijos ištvermės Lietuvoje klausimas.
Jau esu rašęs, jog kurti laisvo ir tolerantiško piliečio tapatybe grįstą pilietinę visuomenę yra daug subtilesnis ir sunkesnis reikalas, nei kurti abstrakčiai gryną tautinę tapatybę bei jos nebūtus pavidalus atspindėti privalančią bendruomenę. Juo labiau į smurtą ir agresiją simboliškai nurodančiame patriotizme tarp tėvynės meilės ir žmogaus mirties nėra skiriančios bedugnės. Apie tokio patriotizmo žmogžudiškus ketinimus akivaizdžiai byloja Lietuvoje prieglobsčio ir svetingumo ieškojusio somaliečio Abdiazizo Salaho Gulaid'o smurtinė mirtis 2008 metais Klaipėdoje. Kiek papildęs šešioliktojo amžiaus humanisto Sebastianus Castellion'o (1515-1563) garsią ištarmę pakartosiu, jog nužudyti „žmogų reiškia ne mokymą (tikėjimo doktriną, politinę ideologiją, tautinę tapatybę ir pan.) apginti, bet - nužudyti žmogų“.
Ar dar ilgai lūkuriuosime politiniame šaligatvyje pasyviai stebėdami, kaip agresyvus rasistinis patriotizmas krauju rašo savo tautinės istorijos versiją mūsų miestų gatvėse? Ar į Benito Mussolinio vedamos fašistų partijos Maršą į Romą (Marcia su Roma) simboliškai nurodantis kasmetinis neonacistines idėjas ir šūkius skanduojantis patriotų žygis Vilniaus centrinėmis gatvėmis savo politiniais ketinimais mums vis dar kelia prezidentines abejones dėl jų tariamo tėvynės meilės autentiškumo? Nejaugi lauksime, kol kitąmet skustagalvių (skinheads) priešakyje šūkius „Lietuva - lietuviams!“ skanduos kartu žygiuojanti kuri nors lietuviška politinė partija? Jei dalis Lietuvos valdžios remdama neonacizmą Lietuvoje šitaip mėgina populistiškai dangstyti savo kleptokratinius valstybinius papročius, tai visiškai nereiškia, jog pilietija privalo susitaikyti su jiems brukama politine-ideologine nekrofilija. O būtent tai ir yra visos atviros ir slaptos simpatijos fašistinėms ir nacistinėms idėjoms, o taip pat jų viešai ar pogrindinei sklaidai Lietuvoje.
Nuo tokių ideologijų reikia ne tik atsiriboti, bet prieš jas aktyviai kovoti. Immanuelis Kantas rašė, jog laisvo piliečio didieji priešai yra tinginystė ir bailumas. Pasipriešinimas neonacizmui yra ne tik šiandienos Lietuvos poetų, menininkų, inteligentų, bet ir visų politinių bei pasaulėžiūrinių nuostatų piliečių pareiga bei pilietinės drąsos išbandymas. Priešinantis grasinančiam bei gąsdinančiam pogrindiniam ar valstybiniam smurtui, atsakingas, drąsus ir atviras žodis, kaip seka kovų už žmogaus ir piliečio teises istorija, yra galingesnis ir taiklesnis ginklas už pačius gudriausius ir taikliausius šaudmenis. Lietuvos istorija X dar neparašyta. „Aux armes citoyens!..“
Autorius yra lituanistas, judėjimo „Santara-Šviesa“ dalyvis.