Tačiau aukštesnieji TS-LKD strategai nusprendė pradėti savarankišką žaidimą ir iškėlė R.Alekną pretendentu į Vilniaus merus. Atsakymas į šį lyg ir logišką žingsnį (kuris kareivis nesvajoja tapti generolu?) atėjo kitą dieną iš Kauno. Kol vietiniai konservatoriai užsiliūliavo greitai surinkta 19 (iš 41) narių koalicija, likę 22 susibūrė į sunkiai išardomą daugumą. Šios daugumos cementas visai ne būsimasis Kauno meras ir kol kas verslininkas Visvaldas Matijošaitis.
Pagrindą šiai daugumai sukūrė trijų Seimo opozicinių partijų – socialdemokratų, „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ – vadovai, susitarę dėl bendradarbiavimo kovojant prieš TS-LKD visose Lietuvos savivaldybėse. Paprasta aritmetika rodo, kad „soctvarbiečiai“ tapo tikraisiais rinkimų Kaune laimėtojais, nes gavo 14 mandatų prieš 12 TS-LKD mandatų. Pridėjus prie šio skaičiaus dar 3 liberalcentristus, beliko tik pasiūlyti mero kėdę V.Matijošaičiui ir tikėtis, kad kol šis perpras politinės rinkos dėsnius, labiau patyrę politikai, turintys realią daugumą valdančiojoje daugumoje, spės tinkamai pasiruošti Seimo rinkimams.
Tačiau kol kas A.Butkevičius, R.Paksas ir V.Uspaskich nesutarė – bet visai ne todėl, kad kiekvienas reikalauja mero kėdės sau. Greičiau atvirkščiai – nė vienas tos kėdės nenori. V.Uspaskich ir „tvarkiečių“ sąrašo lyderis J.Imbrasas svajoja kuo greičiau grįžti į jaukias Europarlamento vietas, o ne vargti su Vilniaus skolomis ir kitomis problemomis. Tuo tarpu socdemų sąrašo lyderio R.Adomavičiaus mero poste nenori matyti jo partijos vadovas A.Butkevičius.
Kol Briuselyje R.Paksas, V.Uspaskich, Zigmantas Balčytis ir V.Tomaševskis dar nesudėliojo būsimosios Vilniaus valdžios, A.Zuokas ir R.Alekna – jei susitartų tarpusavyje – turi nedidelių vilčių pervilioti kurį nors iš oponentų. Tik prizą jie turės pasiūlyti patį didžiausią – mero regalijas. Beje, V.Tomaševskiui šios regalijos nelabai ir rūpi. Jam kur kas svarbiau gauti Seime esančių konservatorių – krikdemų-tautininkų pažadą įteisinti lenkiškas raides pasuose, apsaugoti lenkiškas mokyklas nuo švietimo reformų skersvėjų ir pan.
Beje, apie liberalus. Atrodo, kad visuotinės pergalės, kurią skelbiasi pasiekusios visos savivaldos rinkimuose dalyvavusios partijos, fone vien tik Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga pralošė Vilniuje. Didelė dalis tiesos šiame teiginyje yra – juk Vilniuje jau daugiau kaip dešimt metų netrūksta liberalių rinkėjų, kuriuos abi liberalios partijos šį kartą sugebėjo iššvaistyti ir kurie pasirinko A.Zuoko komandą. Gal tik skiriasi abiejų partijų nesėkmės priežastys.
Liberalų sąjūdį sužlugdė vidinis išsiskaidymas, o liberalcentristai per vėlai ir per švelniai bandė atsiriboti nuo jų gretas palikusio ir savarankišką rinkimų kampaniją pradėjusio A.Zuoko. Ar pavyks A.Zuokui išlaikyti šį kartą surinktus Vilniaus rinkėjus, parodys ateitis. Juk dabartinių susitarimų dėl Vilniaus valdžios prizas dar didesnis – taip pat ir finansinė „Rubikono“, gyvybiškai suinteresuoto išlaikyti turimą įtaką miesto ūkyje, parama. Jei šio prizo nelaimės A.Zuokas, vargu ar jis per ketverių metų kadenciją išlaikys ne tik rinkėjus, bet ir negausų savo bendražygių būrelį.
Liberalių partijų pralaimėjimas Vilniuje atgaivino kalbas apie būsimą šių partijų susijungimą. Pagrindinis argumentas už šį veiksmą – aritmetinis. Neva jei sudėsime 3,57 proc. Liberalų sąjūdžio Vilniuje gautų balsų su liberalcentristų gautais 3,28 proc., tai jungtiniai liberalai būtų gavę 5 mandatus. Tačiau rinkėjų balsų dėliojimas yra ne ta aritmetika, kurią galima taikyti sudedant mandatus. Jei ir mandatai kartais nukeliauja ne ten, kur liepia aukštesnės partinės institucijos ar nustato viešasis interesas, tai rinkėjų elgesio prognozuoti nesugeba joks mokslas.
Beje, tie patys liberalai ir centristai jau kartą pasimokė, kai 2003 metais nusprendė sujungti savo neblogus reitingus turinčias partijas ir tikėjosi tapti beveik įtakingiausia partija Lietuvoje. Deja, po metų vykusiuose Seimo rinkimuose jungtinė Liberalų ir centro sąjunga su vargu perlipo 5 proc. barjerą. Todėl visai neaišku, ar dabartiniai abiejų liberalių partijų rinkėjai balsuotų už bendrą sąrašą.
Pažindamas ištikimiausius Liberalų sąjūdžio rinkėjus, netikiu, jog jie pasirinktų sąrašą, kuriame būtų A.Zuokas. Tuo tarpu po pasibaigusių rinkimų Liberalų ir centro sąjungos vadovams atrodo visai natūralu pakviesti ir priimti A.Zuoką į savo gretas. Gal tuo ir skiriasi vieni liberalai nuo kitų – požiūriu į politinį pragmatizmą?