Rinkiminės kampanijos metu koalicijai buvo pažerta priekaištų, jog rinkimų programoje skelbiami pažadai – pavyzdžiui, inicijuoti “Vilnius Air” avialinijas, per devynerius metus vidutinį atlyginimą padidinti iki 6400 litų, - kurių įgyvendinimas nėra savivaldybės kompetencijoje. Ar iš tikrųjų savivaldybė negali nieko padaryti, kad būtų pasiekti šie ir kiti ekonominį, socialinį ir kultūrinį Vilniaus atgimimą sąlygojantys tikslai? Pasvarstykime, kaip galimas Vilniaus atgimimas, ir kokį vaidmenį, gaivinant Vilnių, galėtų atlikti Vilniaus miesto savivaldybė.
XXI-o amžiaus politikos ir viešojo administravimo moksluose ir praktikoje vis plačiau įsitvirtina “viešojo valdymo” požiūris. Viešasis valdymas (angl. public governance) suprantamas kaip valdžios institucijų, verslo, visuomeninių organizacijų ir aktyvių piliečių bendros pastangos siekti žmonių gerovės ir spręsti visuomenei iškylančias problemas. Pagal šį požiūrį viešoji valdžia – tiek centrinės, tiek savivaldybių - turėtų neapsiriboti tik įprastinių įstatymais jai priskirtų funkcijų atlikimu, bet įsisąmoninti savo kaip įvairių valdymo, ekonominių, socialinių procesų katalizatorės misiją.
Taigi naujoji Vilniaus miesto savivaldybės valdžia turi galimybių tapti tokia katalizatore – kalbant paprastai, Vilniaus miesto gaivintoja. Ką ir kaip reikia gaivinti?
Aptarkime tris “gaivinimo” būdus. Savivaldybės valdžia galėtų prisidėti prie Vilniaus atgimimo, skatindama savanorystę, kurdama sąlygas Vilniaus gyventojams ir verslo įmonėms investuoti į visuomenei reikšmingus verslo projektus ir įtraukdama visuomenę į viešus svarstymus kaip spręsti miesto problemas.
Jeigu tikėsime 2010 m. rugsėjo mėnesį atliktos Lietuvos gyventojų apklausos duomenims, savanoriškoje veikloje dalyvauja apie penktadalį Lietuvos gyventojų. Taigi keturi penktadaliai Lietuvoje gyvenančių žmonių, atlikę savo pareigą ir sumokėję mokesčius, tiesiogiai nedaug prisideda, kad būtų sprendžiamos tokios socialinės problemos kaip skurdas.
Kodėl taip yra? Viena vertus, žmonės nenori, kita vertus, jie nežino, kaip tai padaryti. Remiantis Nobelio premijos laureato H.Simono suformuluota riboto racionalumo prielaida, galima teigti, kad noro (motyvacijos) ir žinių trūkumas yra pagrindinė daugelio problemų, kurioms spręsti gali būti kuriamos įvairios veiksmų programos, priežastis.
Beje, noro trūkumas yra glaudžiai susijęs su žiniomis – pavyzdžiui, žmonės nenori aukoti lėšų labdarai, jeigu nežino, kaip jos bus panaudojamos, arba, priešingai - žino, jog jos bus panaudojamos netikslingai ir neefektyviai. Kita vertus, nevyriausybinės organizacijos, atsakingos už paaukotų lėšų panaudojimą, dažnai nesugeba to padaryti efektyviai ir tikslingai ne dėl blogos valios (noro trūkumo), bet todėl, kad nežino – neturi vadybinių, organizacinių sugebėjimų.
Ką čia galėtų nuveikti Vilniaus miesto savivaldybė? Vilniaus miesto valdžia galėtų aktyviau skleisti savanorystės idėjas – organizuoti įvairias labdaros, visuomenines akcijas, generuoti idėjas bendriems projektams su nevyriausybinėmis organizacijomis, skleisti informaciją apie galimus problemų, kurioms spręsti galėtų būti mobilizuota visuomenė, sprendimo būdus. Tokios akcijos kaip “Darom” ir “Maisto bankas” yra puikūs žmonių iniciatyvos pavyzdžiai, tačiau pripažinkime – savivaldybė nebuvo tarp šių akcijų iniciatorių, o paramą suteikė tik tuomet, kai projektai jau buvo įsibėgėję.
Dabar apie verslo Vilniaus mieste “gaivinimą”. Pirmiausiai su visa pagarba verslininkams konstatuokime, kad verslas Vilniuje yra toks, koks yra, todėl, kad verslininkų žinios yra ribotos – jie taip pat daug ko nežino. Verslininkai nežino, kur ir kaip geriau investuoti, kaip plėtoti verslą, kaip išlaikyti gerus santykius su darbuotojais ir konkurentais.
Lietuviškoje verslo kultūroje vis dar pasitaiko požiūris, jog verslo darymas yra mūšis, kuriame arba laimima, arba pralaimima (ekonomistai tai vadina nulinės sumos lošimu). Kai kurie Vilniaus verslininkai vis dar įsitikinę, kad laimėti versle galima tik pastumiant arba galutinai sužlugdant konkurentus, išnaudojant darbuotojus, o to nepadarius, bus rizikuojama patiems būti sužlugdytiems.
Tačiau gal būtų galima požiūrį pakeisti? Gal galima susitaikyti – verslų savininkams su profesinėmis sąjungomis ir visuomene, verslininkams su savo konkurentais? Vilniaus miesto valdžia galėtų imtis taikytojo vaidmens - pasistengti sukurti tokią verslo aplinką Vilniuje, kad užtektų vietos visiems, o vienų sėkmė sąlygotų kitų sėkmę. Mokykimės iš tokių šalių kaip Vokietija, Austrija, Prancūzija po Antrojo pasaulinio karo – susivienijusios tų šalių visuomenės sugebėjo per porą dešimtmečių su kaupu atstatyti tai, kas buvo sugriauta karo metu.
Taip pat savivaldybės valdžia galėtų generuoti ir telkti idėjas, kur Vilniuje geriau investuoti – tiek užsienio, tiek vietiniams verslininkams, taip pat pradedantiems verslą. Būtų galima įsteigti verslo inkubatorių, panašų į tuos, kurie veikia Islandijoje ar Norvegijoje – šiose šalyse įmonės veržiasi į verslo inkubatorius ne tam, kad gautų nemokamas biuro patalpas ar mokesčių lengvatas, kaip šiuo metu yra Lietuvoje, bet todėl, kad verslo inkubatoriuose sudaromos sąlygos keistis idėjomis ir įgyti verslo sėkmei reikalingų žinių.
Trečiasis “gaivinimo” būdas – įtraukti Vilniaus gyventojus į reikšmingų miesto problemų svarstymą ir sprendimų priėmimą. Kitaip tariant, Vilniaus miesto valdžiai reikėtų pripažinti, kad ji pati daug ko nežino ar žino neišsamiai ir jai reikia eilinių žmonių idėjų ir pasiūlymų. Viešuose svarstymuose, kuriuose turėtų galimybę dalyvauti ir savo argumentus išsakyti kiekvienas vilnietis, galima būtų pasiekti geresnį supratimą apie tai, kokios yra problemos ir kaip jas spręsti, kokius viešuosius projektus (metro? tramvajaus?) įgyvendinti. Tai vadinama valdžios jautrumu (angl. responsiveness), ir tai vienas iš “gero viešojo valdymo” (angl. good governance) principų. Tiesa, svarbu, kad būtų iš tikrųjų siekiama išgirsti argumentus, o ne tik imituoti socialinį dialogą.
Ir galiausiai būtina pabrėžti, kad svarbi Vilniaus atgimimo sąlyga yra lyderystė, arba, anot prieš daugiau nei trisdešimt metų šią sąvoką pasiūliusio J. M. Burnso, transformacinė lyderystė. Tai yra procesas, kuriame “lyderiai ir jų sekėjai padeda vieni kitiems pasiekti aukštesnį moralės ir motyvacijos lygmenį.” (Burns J.M., Leadership, 1978). Taigi Vilniui reikia transformacinių lyderių – tokių lyderių, kurie pažadintų vilniečių norą ką nors gero nuveikti dėl savo miesto ir norą mokytis, įgyti žinių, kaip veikti geriau, efektyviau, tikslingiau.