P.Ragauskas. Jumis, prezidente, nepasitikiu

Vos per pusantrų metų Respublikos prezidentė daugelio žmonių akyse įgijo grėsmingą „giljotinuotojos“ reputaciją. Aukšti pareigūnai neatlaiko net mažąja turimos jėgos dalimi daromo spaudimo. Dvi paskutinės aukos – Policijos generalinis komisaras ir Kauno apygardos teismo pirmininkas. (Kol kas priešinasi tik Ūkio ministras. Ir tik todėl, kad jo atiduoti labai nenori premjeras.)

Priskaičiavus VSD vadovą, Generalinį prokurorą ir kitus pareigūnus, rezultatai tikrai efektingi. Žinoma, techniškai galima ginčytis, kad pareigūnai pasitraukia patys. Tačiau visi puikiai suprantame, kad taip nėra.

Tikrai nėra taip, kad prezidentės praktika savaime bloga arba gera. Vertinimas iš esmės priklauso nuo rezultatų. Deja, atrodo, kad (bent jau visuomenės interesų požiūriu) rezultatai ne kažin kokie. Efektinga (įspūdinga) ir efektyvu (veiksminga) – skirtingą prasmę turinčios kategorijos.

Išprovokuotas dėmesys dar nereiškia geresnio institucijų darbo. Akivaizdu, kad vadovų baimė netekti pareigų – taip pat. (Priešingu atveju Policijos generalinio komisaro atleidimo neturėjo prireikti – juk iki vasario vidurio vadovaujančių postų prarasta tiek ir tiek, o prisiminus, kad atsistatydinusio Vizgirdo Telyčėno pakeistas Vytautas Grigaravičius pareigų neteko taip pat dėl neblaivaus policininko sukelto autoįvykio, akivaizdu, jog priemonė neveiksminga).

Ne kažin koks progresas ir iš Generalinės prokuratūros, VSD, įvairių instancijų teismų ir kitų prezidentės kontroliuojamų sričių. Taigi, galima konstatuoti, kad visuomenei teigiamo rezultato prezidentės taktika neduoda. Kita vertus, į ką – įspūdžio darymą ar esminį poveikį – šiais atleidimais taikosi pati prezidentė, iki šiol neturėjome argumentuoto atsakymo. Žinoma, įvairių spekuliacijų (visų pirma, buvusio Seimo pirmininko įžeistos savigarbos skatinamų užsipuolimų) būta.

Vienas, politologų bene dažniausiai (ypač pastaruoju metu) išsakomų, paaiškinimų – prezidentė tokiu būdu gelbsti savo reitingus. Prisipažinsiu, iki vasario 25 d. man tokie pasvarstymai neatrodė pagrįsti (tiesą sakant, ir nebuvo, nes atitinkama nuomonė nebuvo grindžiama argumentais).
Prieš paaiškindamas, kas gi nutiko tą dieną, priminsiu, kad vasario 14 d. prezidentės spaudos tarnyba išplatino pranešimą , esą „prezidentės teigimu, ši [neblaivaus policijos pareigūno sukelta] tragedija yra ilgai toleruoto pareigūnų piktnaudžiavimų ir jų dangstymo pasekmė, už kurią atsakomybė tenka ir Policijos, ir Vidaus reikalų ministerijos vadovybei“. 

Tiesą sakant, prieš perskaitydamas šį pranešimą laikiausi tvirtos pozicijos, kad V. Telyčėno atsistatydinimo pareiškimo patenkinimas (o prieš tai – jo išprovokavimas atstovo spaudai lūpomis išsakytais pareiškimais) – neadekvati prezidentės reakcija. Tačiau įvertinęs argumentus patikėjau, kad prezidentė bent jau nuoširdžiai įsitikinusi, jog vienintelis būdas spręsti problemą – pareigų praradimo baime motyvuoti vadovus dėti daugiau pastangų keisti esamą padėtį. To pakako, kad nuomonę dėl generalinio komisaro keitimo tikslingumo pasilaikyčiau sau.

Deja, vos po 11 dienų Policijos generaliniu komisaru paskyrusi buvusį V. Telyčėno pavaduotoją, prezidentė absoliučiai paneigė mums pateiktą oficialiąją versiją. Minėtas prezidentės sprendimas (ir, beje, neįtikėtinai spartus) privertė suabejoti tiek deklaruojamų siekių, tiek ir apskritai oficialaus Prezidentūros kalbėjimo tikrumu ir nuoširdumu. Kaip galima vieną iš Policijos vadovų už nelaimingą įvykį atleisti, o kitą – paaukštinti pareigose? Į kokius logikos, moralės, pareigūnų motyvavimo rėmus toks sprendimas telpa? Juk pati prezidentė sakė, kad atsakomybė tenka visai Policijos „vadovybei“ (ne vien atsistatydinusiam „vadovui“).

Žinoma, galima nesunkiai numanyti, kad šis sprendimas buvo klaida. Bet ne esminė (nes nuoširdžiai siekiant policijos sistemos vadovų atsakomybės, tokią klaidą padaryti buvo paprasčiausiai neįmanoma), o tik taktinė. Nepagalvota, kad ji atskleis viešajam vartojimui skirtos motyvacijos fiktyvumą.

Jei per daugybę pavaldumo ar atskaitomybės laiptelių nutolusio tarnautojo padarytas pažeidimas (juolab, nereikalaujant, kad tai būtų tapę sistemine, pasikartojančia problema, su kuria nė nebandoma kovoti), yra pagrindas atstatydinti jam vadovaujantį ar jį kontroliuojantį pareigūną, ir pati prezidentė gali būti raginama atsistatydinti. Dėl neišspręstų problemų prokuratūroje (netgi dėl nevykusių mėginimų tai daryti). Dėl neišspręstų problemų VSD. Dėl teismuose kylančių skandalų (juk be prezidento valios nė vienas teisėjas negali būti paskirtas į pareigas). Pagaliau, dėl to paties neblaivaus policininko padarytos avarijos (juk Policijos vadovas būtent jos skiriamas, atleidžiamas ir jai atskaitingas, tad per jį kontroliuojama ir visa policija).

Tik nemanau, kad toks pasiūlymas būtų prasmingas. Ir tai ne vien asmeninė vadovui taikytinų „elgesio standartų“ diktuojama pozicija (nors esu tikras, kad jis negali būti atsakingas už darbuotojo ne tarnybos metu padarytą pažeidimą). Svarbiausia, kad tokia praktika prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. 

Dar 1999 m. gegužės 11 d., nagrinėdamas su apkalta susijusius klausimas, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „pareigūnas neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdamas įstatymų“. Teisėjai, teisėsaugos institucijų, teismų vadovai – ne politikai. Todėl kalbėti apie jų „politinę atsakomybę“ – iš teisės ir demokratijos absurdo repertuaro. Politinę atsakomybę palikime politikams. Kitu atveju balansuojame ant peilio ašmenų. Nes valstybės vadovo bijanti teisėsauga ne Vakarų demokratijų, o rytietiško autoritarizmo tradicija. Gal esant idealiam valstybės vadovui ji ir nepadarytų didelės žalos, bet ar esame tikri, kad tik tokius turėsime? 

Vienas fundamentaliausių konstitucionalizmo postulatų sako: valdžių sistema turi būti sutvarkyta taip, kad netgi jas užėmus blogų ketinimų turintiems žmonėms, jie nesugebėtų sunaikinti pačios konstitucinės tvarkos. Teisėsaugos pavertimas ištikimu prezidento tarnu bet kuriai demokratinei konstitucinei tvarkai kelia sunkiai įveikiamus pavojus. Ir omeny turiu visai ne dabartinę prezidentę, o pačią instituciją. Buvo prezidentų iki jos, bus (viliuosi) ir po jos. Tad nesileiskim į asmeniškumus.
Ir dar. Deklaruojamų standartų bei siekių ir realių veiksmų išsiskyrimas yra rimta problema. Etinė. Politinė. Tačiau paprastai – ne teisinė. Tad nors šiame kontekste ne vienas pilietis (t.y. prezidentę į pareigas „paskyrusios“ tautos narys) galėtų pasakyti: „jumis, prezidente, nepasitikiu“, tai nėra imperatyvas atsistatydinti. Argi ne tiesa, Ekscelencija?