Abiem atvejais galima kalbėti apie gerą rezultatą, nors ir ne apie pergalę. Socialdemokratams pergalė būtų buvusi bent jau penktadaliu pagausėjęs elektoratas, palyginti su 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimais. Tačiau už LSDP balsavo maždaug tiek pat rinkėjų, kiek ir anąmet: prieaugis – nuo 174 tūkst. iki maždaug 176 tūkst. (negalutiniais duomenimis). Taigi pokyčiai - minimalūs.
Turint omenyje, kad 2007 m. LSDP buvo valdančioji, o dabar – opozicinė partija, galėjusi daugiau nei dvejus metus reikštis kaip stipriausia alternatyva dabartinei valdžiai, socdemų rezultatas nepanašus į pergalę. Iš bėdos tai galima vadinti maža sėkme. Bet jei tokia ankstesnių rezultatų užtikrinimo „sėkmė“ be partijos stiprėjimo požymių lydės LSDP ir per Seimo rinkimus, tai socialdemokratai turės savęs primygtinai klausti apie užsitęsusios stagnacijos priežastis.
Ir žvilgsniai greičiausiai kryps į partijos pirmininką Algirdą Butkevičių. Ir į gana blankų, veržlumo, krypties, jėgos ir svarumo stokojantį dabartinį LSDP įvaizdį.
Valdančiosios Tėvynės sąjungos pasiekimai tam tikru atžvilgiu labiau įtikina nei socdemų. Tiesa, į vieną partiją susijungę konservatoriai ir krikdemai šiemet gavo 154 tūkst. balsų, o per praėjusius rinkimus, kuriuose jie dar dalyvavo atskirais sąrašais – 238 tūkst. (Beje, 2008 m. Seimo rinkimuose, kuriuose aktyvumas buvo ne ką didesnis nei per šiuos savivaldos rinkimus, už susijungusius į vieną partiją konservatorius ir krikdemus balsavo 244 tūkst. – kone tiksli už šias partijas 2007 m. balsavusiųjų suma).
Trečdalio balsų praradimas – tikrai nemenkas nuostolis. Kitomis aplinkybėmis, t.y. jei TS-LKD nebūtų didžiausia valdančioji partija su nepopuliaria Vyriausybe ir premjeru krizės metais, toks rezultatas bylotų tik apie akivaizdų nuosmukį. Tačiau esamomis sąlygomis konservatorių-krikdemų pasirodymas laikytinas šiokia tokia sėkme – tikrai ne mažesne, o gal net didesne nei socialdemokratų.
Sėkmingiausiai tarp politinių partijų pasirodė, ko gero, „darbiečiai“. Jie laimėjo konkurencinę kovą su „Tvarka ir teisingumu“, kuri per Seimo rinkimus klostėsi ne Darbo partijos naudai, ir užėmė trečia vietą. Šiemet Darbo partija gavo maždaug pusantro karto daugiau balsų ir mandatų nei 2007-aisias. Tai įspūdingas rezultatas. Verta priminti, kad po 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimų Darbo partiją nuo „Tvarkos ir teisingumo“ skyrė apie 70 tūkst. balsų ir 70 mandatų atotrūkis.
Tai ypač krinta į akis Vilniuje, kur per praėjusius savivaldybių tarybų rinkimus „Tvarka ir teisingumas“ gavo 42 tūkst. balsų, o per šiuos rinkimus – viso labo 11 tūkst. Tai net ne nesėkmė, o triuškinamas pralaimėjimas ir vienas didžiausių šių rinkimų netikėtumų. Kone trys ketvirtadaliai buvusių simpatikų nusigręžė nuo „tvarkiečių“ – greičiausiai tam, kad balsuotų už tautinių mažumų politinius darinius ir Darbo partiją, kurios elektoratas sostinėje padidėjo net 6 (!) kartus.
Nei sėkme, nei nesėkme neišeina vienareikšmiai vadinti abiejų liberalų partijų (Liberalų sąjūdžio ir Liberalų ir centro sąjungos – LiCS) pasirodymo šiuose rinkimuose. Liberalų sąjūdis gavo 11 tūkst. balsų daugiau nei per ankstesnius savivaldos rinkimus (61 tūkst.; 2007-aisias – 50 tūkst.), bet 10 tūkst. balsų mažiau nei per 2008-ųjų Seimo rinkimus. Jis kone pasidvigubino mandatų skaičių Lietuvoje, bet neįveikė rinkimų barjero Vilniuje, kur gyvena tikrai nemažai liberalių pažiūrų rinkėjų. Maža to, Eligijaus Masiulio liberalams jų nesėkmė Vilniuje ypač jautri todėl, kad tai yra visiškas pralaimėjimas Artūrui Zuokui.
LiCS lyg ir patyrė rinkimuose nesėkmę, praradusi daugiau kaip trečdalį per anuos rinkimus gautų balsų ir apie trečdalį turėtų mandatų. Tačiau kartu reiktų atkreipti dėmesį ir į šios partijos sąlyginę sėkmę: ji nepradėjo sparčiai nykti iš Lietuvos politinio žemėlapio, nors A. Zuoko pasitraukimas ir Liberalų sąjūdžio šuolis į Seimą daug ką vertė ją laidoti. Per anksti: ji net sugebėjo surinkti daugiau balsų už Liberalų sąjūdį, ne tik paneigdama nekrologų prielaidas, bet ir išsklaidydama konkurentų pasipūtimą.
Vis dėlto LiCS perspektyvos, žinoma, daug niūresnės nei TS-LKD. Tai, kad abi liberalios partijos per plauką nepateko į sostinės tarybą, surinkdamos kiek daugiau nei 3 proc. balsų, simbolizuoja šių partijų padėtį. Kartu jos būtų turėjusios Vilniuje tiek pat, kiek turi socdemai, o atskirai jos negavo nieko.
Natūralus ateities scenarijus šioms partijoms – jungtis ir bendru sąrašu dalyvauti Seimo rinkimuose. Įdomu tai, kad Liberalų sąjūdis nebegalės derybose dėl jungtuvių kalbėtis iš stipresniojo pozicijų: stipresnieji dabar jau yra ne sąjūdiečiai, o LiCS. Teisus buvo Algis Čaplikas: Liberalų sąjūdžiui šie rinkimai bus pamoka. Ir paskata: tapti... hm... sveiko proto dešiniaisiais greičiausiai.
Tuo metu vienintelė politinė jėga, kuri šiuose rinkimuose gali švęsti nacionalinio masto pergalę kad ir viename mieste, yra A. Zuoko judėjimas. Tiksliau pasakius – pats A. Zuokas. Kad ir kaip daug ką piktintų prieštaringai vertinama šio politiko praeitis, jo pasiekimas yra ne šiaip sėkmė, o akivaizdi pergalė. Žinoma, galime savęs klausti: kodėl vilniečiai masiškai balsavo už politinės jėgas, vienos iš kurių lyderis buvo teistas, o kitos pirmininko ieškota net su Interpolo pagalba?
Politinė lyderystė yra talentas. Tiems, kurie nori, bet nelabai gali, patarti galima tik viena: ne pykti, o mokytis. Mokytis ne tiek iš A. Zuoko, kiek apskritai – politikos ir lyderystės meno. Tokio, kuris įtikintų išprususį ir mąstantį miestietį, o ne Vytauto Šustausko rinkėją arba tik ištikimą kurios nors partijos faną. Politika – ne krepšinis, čia mąstantis žmogus serga ne už savus, o už geresnius, gabesnius, nuovokesnius, charizmatiškus. Jei kuriai nors partijai tokių žmonių trūksta – tai jos problema.
Taigi šie savivaldybių tarybų rinkimai abejiems liberalams yra vidutiniški; TS-LKD ir LSDP – pakankamai geri, akivaizdžiai arčiau pliuso nei minuso; Darbo partijai – vienareikšmiai geri; A. Zuokui – puikūs.