Aplinka – tai kad ir ministro draugai, tokie, kaip Darius Indriūnas, pasirūpinęs ministro mamai atitekusios D. Kreivio įmonės interesais pačiam ministrui galbūt apie tai „nežinant“. Arba D. Kreivio mama, kurios įmonė galbūt be sūnaus žinios neskaidriomis aplinkybėmis laimėjo konkursą – tegul ir su D. Kreivio pritarimu, apie kurį ministras gal irgi „nieko nežinojo“. Nors paisydama sūnaus interesų D. Kreivio mama turėjo laikytis kuo toliau nuo pinigų, skirstomų su jo parašu. Tai ar tikrai turėtume patikėti, kad ministras – nekaltas, o kalta aplinka? 

Kitas įprastas Lietuvoje būdas teisintis prisidirbus – tai ugnies nukreipimas į tuos, kurie apie tave kritiškai kalba ir rašo. Jie yra priešai – sąmokslininkai, dažniausiai apibūdinami žodžiais „oligarchai“ ir „interesai“ bei, žinoma, žurnalistai. Ūkio ministerijos puslapiuose skaitome: „Melo kampanija ir puolimas prieš mane asmeniškai jau pasiekė absurdo lygį“, - sako D. Kreivys“.

Matyt, neišeina pasiekti ministro lygio, nepasiekus absurdo lygio. Kažkas suinteresuotas nuversti ministrą? Ak, ką jūs sakote! Bet palaukit, palaukit: juk pats D. Kreivys ir jo šalininkai irgi atstovauja interesui – tik tokiam, kuris yra palankus ministrui. Kuo interesas nuversti D. Kreivį, tarus, jog tokio intereso išties esama, yra blogesnis už interesą žūtbūt ir nepaisant nieko jį apginti? Kodėl politinių oponentų interesai yra blogi, o šalininkų interesai – geri?

V.Laučius
Tik paranojiškoje politikų ir jų fanų aplinkoje kiekviena kritinio turinio publikacija sukelia ne atsakingo žmogaus reakciją – „ar teisingai elgiausi?“, bet apgailėtiną „kodėl būtent dabar?“ išsisukinėjimą.

Kai politikai ima graudenti apie nedraugiškus interesus, jie kažkodėl nepagalvoja apie jiems palankius interesus. Jei jie vadovaujasi prielaida, kad kažkieno interesai iš ministrų atima portfelius, tai turėtų neatmesti ir prielaidos, kad kažkieno interesai ministrams portfelius įteikia ir išsaugo.

Žinoma, kiekvienas politikas aiškins, kad atstovauja tautos interesams. Tačiau juk labai skirtingai suvokiama, kas yra tikrieji tautos interesai. Ir kaip tik dėl šio suvokimo skirtumų vyksta partijų ir idėjų kova, o žmonės balsuoja už skirtingas partijas ir politikus. Daugiapartinės demokratijos sąlygomis jokia politinė jėga neturi atstovavimo tautos interesams monopolio.

Vis dėlto esama ir objektyvių kriterijų, kurie leidžia spręsti apie politikų ir partijų veiksmus, gerus ir blogus darbus, principingumą, sąžiningumą. D. Kreivys šiuo požiūriu tikrai yra neblogas ministras. Į Ūkio ministerijos veiklą ir apsamanojusią posovietinę atmosferą jis įnešė gaivaus oro ir modernaus supratimo apie vadybą. Po Aniceto Ignoto epochos D. Kreivio vadovavimas ministerijai buvo vienas iš tų teigiamų „proveržių“, apie kuriuos taip mėgsta kalbėti premjeras Andrius Kubilius.

D. Kreivį atsistatydinti raginantis žurnalistas Artūras Račas savo bloge irgi pripažįsta: „Ministras Vyriausybėje nuveikė nemažai gerų darbų, tarp kurių vienas svarbiausių tikriausiai būtų pastangos sutvarkyti viešųjų pirkimų sistemą. Vargu ar galima būtų teigti, kad ši sistema veikia idealiai, tačiau šiandien ji bent jau realiai veikia“.

Problemos tikrai negalima suvesti į klausimą apie tai, ar D. Kreivys yra blogas, ar geras ministras arba žmogus. Esminė problema yra jo konkretūs nusižengimai politikai ir moralei, kuriems paaiškėjus jis prarado prezidentės pasitikėjimą, ir jo, kaip politiko, atsakomybė. 

Deja, panašu, kad valdančiosios Tėvynės sąjungos viršūnių atmintis – trumpa, o standartai – dvigubi. Tai liudija dabartinė ūkio ministro užtarinėjimo epopėja. Kartais net primenanti cosa nostra solidarumą.

Kai valdant socialdemokratams prisidirbę politiniai pareigūnai neatsistatydindavo sakydami, kad teisiškai jie nėra nusikaltę, konservatoriai pagrįstai primindavo, kad egzistuoja ne tik teisinė, bet ir politinė bei moralinė atsakomybė. D. Kreivio atveju viskas ūmai apsivertė aukštyn kojomis. Politinės atsakomybės principą anksčiau gindavęs Tėvynės sąjungos vadovas A. Kubilius dabar dangsto besispyriojantį ministrą.

D. Kreivio ir jo gynėjų vykdoma viešųjų ryšių kampanija atrodo gana apgailėtinai dėl jau minėtų šypseną keliančių atsikirtinėjimų. Išviešinti negražūs faktai apie ministrą gudriai apeinami, o paneigiama tai, kas nebuvo prikišama. Į šią aplinkybę atkreipia dėmesį publikacijų apie D. Kreivio aplinkos ir veiklos neskaidrumą autorius – „Vilniaus dienos“ žurnalistas Šarūnas Černiauskas.

Pagal trafaretinę pasaką apie „nekaltus“ politikus, už kiekvieno kampo tyko po tuziną piktų priešų, tik ir laukiančių progos su jais susidoroti. Šiuokart norima susidoroti su pareigūnu, kuris tik dėl apmaudaus Vatikano neapsižiūrėjimo dar nėra paskalbtas šventuoju ar bent jau palaimintuoju.

Jei politikas viešai demonstruoja esąs pamaldus, priklauso Opus Dei ir nesulaiko ašarų dėl jį perpildančio tikėjimo savo moralumu, tai tikrai ne viena bobutė susigraudins nuo minties, kad šventą žmogų kažin kas puola ir šmeižia. Tokia viešųjų ryšių strategija, grįsta „papasakok bobutei“ patarimu, visada iš dalies pasiteisina, nes sentimentalumo ir nemąstymo derinys, deja, daug lemia politiniame gyvenime.

Ką patarti klaidinamiems žmonėms? Pirmiausia – kad ir pasiskaityti žurnalistų Š. Černiausko ir A. Račo publikacijas šia tema ir įsigilinti į tai, kas parašyta, užuot fantazavus apie tai, kas paskatino žurnalistus rašyti, o ne tylėti. Deja, meilė valdančiajai Tėvynės sąjungai dažnai verčia šios partijos fanus vertinti žurnalistus pagal nuosavo sugedimo laipsnį. Bet jei jų mąstymas dar nevirto aklu tikėjimu šv. TS-LKD, tai pasiskaičiusieji ir susimąsčiusieji turėtų puikiai matyti priežastis, dėl kurių D. Kreivys turėtų atsistatydinti.

V.Laučius
A. Kubiliaus Vyriausybę skandina ne prezidentė, o savo portfelio nepaleidžiantis ministras D. Kreivys ir savo D. Kreivio nepaleidžiantis premjeras A. Kubilius.

„Kam tai naudinga – žlugdyti ministrą?“ – rūsčiai klausia ištikimieji ministro fanai. „Kodėl puolimas prieš D. Kreivį pradėtas būtent dabar – savivaldybių tarybų rinkimų išvakarėse?“

Atsakyti galima klausimu: o kas svarbiau – ar tai, kad ministro veikla anaiptol nėra tokia skaidri, nepriekaištinga ir sąžininga, kaip mėginama įtikinti, ar tai, kam naudinga kritika ir kodėl „puolimas pradėtas dabar“? Gal vis dėlto svarbiau yra ministro politiniai ir moraliniai nusižengimai, o ne tai, kas yra jo politiniai oponentai ir kada jie pareikalavo atsakymų į ministrą virkdančius klausimus?

Maža to, „kodėl būtent dabar“ klausimas būna tendencingas ir idiotiškas, kai plika akimi matyti, jog pagrindinis klausiančiųjų tikslas – ne išsiaiškinti tiesą, o primesti eilinės sąmokslo teorijos vaizdelį. Visada juk atsiranda progų paklausti, nutaisius inkvizitoriaus miną: „Kodėl būtent dabar?“ O koks skirtumas – kada, jei tai, kas galiausiai išaiškėja, yra griežto įvertinimo reikalaujantys faktai?
Tik paranojiškoje politikų ir jų fanų aplinkoje kiekviena kritinio turinio publikacija sukelia ne atsakingo žmogaus reakciją – „ar teisingai elgiausi?“, bet apgailėtiną „kodėl būtent dabar?“ išsisukinėjimą. 

Keistai skamba ir didžiausio konservatorių autoriteto Vytauto Lansbergio pasisakymas: „Nemanau, kad D. Kreivys yra kaip nors žymiai labiau prasižengęs ar tuo labiau korumpuotas ar nešvarus. Yra daug blogesnių veikėjų“. Na ir kas, kad yra blogesnių? Nejau konservatorių ūkio ministrai sugeba atrodyti „švarūs“ ir „geri“ tik Kazimiros Prunskienės ir Viktoro Uspaskicho fone? Jei taip, tai „valstiečiai“ ir „darbiečiai“ Tėvynės sąjungai, matyt, yra labai reikalingi: be jų ši partija nebeturi su kuo pasilyginti skaidrumu ir moralumu...

Nesolidžiai atrodo ir viešojoje erdvėje paplitęs D. Kreivio istorijų suvedimas į galios žaidimus, kuriuos neva žaidžia su premjeru dėl įtakos besistumdanti prezidentė. Manantys, kad Dalia Grybauskaitė nori pakeisti A. Kubilių premjero poste ir todėl neva stengiasi susilpninti jo pozicijas, klysta arba/ir klaidina.

A. Kubiliaus Vyriausybę skandina ne prezidentė, o savo portfelio nepaleidžiantis ministras D. Kreivys ir savo D. Kreivio nepaleidžiantis premjeras A. Kubilius.

D. Grybauskaitė pernai aiškiai pasakė nematanti valdančiosios daugumos, kuri geriau suvaldytų padėti nei A. Kubiliaus Vyriausybė ir ją remianti dauguma. Vargu ar ši nuostata per pusmetį pakito. Tačiau tai nereiškia, kad prezidentė turi taikstytis su atskirų ministrų politiniais ir moraliniais nuopuoliais.

Klysta apžvalgininkai, teigiantys, kad prezidentė nesusitinka ir nebendrauja su premjeru. Susitinka ir bendrauja – net rengia bendras spaudos konferencijas. Nors galbūt ne visiems A. Kubiliaus aplinkoje patinka normalūs santykiai tarp premjero ir prezidentės. Ir problema yra anaiptol ne prezidentės pozicija skelbiant, kad ministrų veikla turi būti skaidri: problema yra premjero pasiryžimas rizikuoti vyriausybės išlikimu iš meilės saviems. O gal vyriausybės išlikimas A.Kubiliui jau nebėra prioritetas?

Gal ir galima būtų girti A. Kubilių už tokį savo komandos narių gynimą. Bet juk žinome, kad tarp ginamųjų neseniai buvo ir Vilniaus meras Vilius Navickas. Tarp jų galima rasti ir blogesnių ministrų už D. Kreivį – kad ir aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. A. Kubiliaus komanda tikrai nėra vien sąžinės grynuolių ir politiškai išmintingų žmonių rinktinė. Joje visko pasitaiko. Ir kai premjeras ima tą viską aklai ir kozanostriškai ginti, nei konservatoriams, nei vyriausybei, nei Lietuvai nuo to netampa geriau.