J.Dapšauskas. Aš tikiu – aš irgi ne. Apie akademinį fariziejizmą

Straipsnio antraštei pasirinkau prieš penkmetį „Tyto alba“ leidyklos išleistos vyskupo ir netikinčiojo dialogo knygos - „Aš tikiu. Aš irgi ne“ pavadinimą. Greičiausiai to dialogo labiausiai ir pasigendama mūsų visuomenėje Bažnyčios ir piliečių santykiuose, diskusijose - ar turi teisę kiekvienas valstybės pilietis (ir kunigas) pasisakyti aktualiais visuomeniniais klausimais, „kištis“ į politiką.

Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje jaučiamas noras kalbėti „ex cathedra“ - kaip galutinės tiesos savininkams. Tai būdinga ne tik dvasiškiams, kuriems labai suprantama tokia laikysena, tačiau tuo pasižymi ir liberalizmo pasaulėžiūros atstovai. Šią knygą kaip pavyzdį pasirinkau todėl, kad tai dviejų skirtingų pasaulėžiūrų atstovų pašnekesys, kurie gali turėti savo požiūrį į įvairius klausimus, tačiau gebėti kalbėtis, klausytis, įsiklausyti ir, viliuosi, bent kažkiek vienas kitą išgirsti, suprasti ir praturtėti naujomis mintimis.

Vyskupas Jeanas - Michelis di Falco - buvęs Prancūzijos vyskupų atstovas spaudai, kelių knygų autorius ir Fredericas Beigbederis - nihilistas rašytojas, literatūros kritikas hedonistas, net cinikas. Atrodytų susikalbėjimas sunkiai įmanomas, tačiau būtinas.

Šiandien Lietuvoje 70 proc. žmonių tikrai nėra katalikai, kaip save įvardija apklausose ar kaip apibrėžia bažnytinės teisės kodeksas: jei krikštytas katalikiškai – tai jau katalikas. Tikėjimo tapatumas susideda iš formalaus priklausymo, mąstymo, išpažįstamų vertybių, gyvenimo būdo ir kitų realių faktorių. Bendros kalbos paieškos būtinos tiek tarp tikinčių ir netikinčių, bet ir tarp skirtingą religinį mokimą turinčių žmonių.

Pasitenkinę rauginimo kameromis

Dažnai kai kurie asmenys, ypač save priskiriantys akademinei Katalikų Bažnyčios grupei, mėgaujasi būdami patys sau gražūs, protingi, bet tomis mintimis, įžvalgomis tik tarp savęs tesikeičia. Neretai komunikuoti su ta visuomenės dalimi, kuri sudaro gal 90 proc. (jei ne dar didesnę dalį), net nemato reikalo: tai per žema, pigu, negalima pasiduoti minios lygiui.

Taip kamerinėje aplinkoje tos tiesos, vertybės ir rauginamos, o plačioji visuomenė eina savais keliais, klystkeliais ar šunkeliais, bando problemų sprendimo būdų ieškoti pagal savo gebėjimus, supratimus ar komerciškai suinteresuotų grupių pasiūlymus. „Kamerizmas“ ir virimas savo sultyse, negebėjimas komunikuoti su žymiai didesne gyventojų dalimi yra tikrai didelė kliauda, kurią vertėtų kuo greičiau ištaisyti, jei nenorima, kad Bažnyčia savo pozicijas prarastų dar labiau.

Bažnyčia Lietuvoje tikrai turi labai turiningą, intelektualų lobyną, bet jis dulka bibliotekose, o jas suprantama forma pristatyti visuomenei net nematoma reikalo. Aukso klodai persmelkti krikščioniška mintimi - Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Antanas Rubšys, Antanas Paškus, Juozas Girnius, Česlovas Kavaliauskas ir kiti. Kokia visuomenės dalis bent bendrais bruožais yra susipažinę su šių autorių mąstysena ir išmintimi?

Žmogiškumo paieškos

Pasaulėžiūriniai žvilgsniai gali skirtis, tačiau ne viena pasaulėžiūros sutiks, kad jungiantis taškas gali būti žmogiškumo paieškos, prigimtinių vertybių plėtra. Krikščioniškas žvilgis tikrai nepasisako prieš žmogiškumą, bet būtent jo didybei Dievo šviesoje skiria didelį dėmesį. „Dievo didybė užbaigtas žmogus“ sakė dar ankstyvosios Bažnyčios mokytojas Irenėjus, o kitas Bažnyčios mistikas Angelas Silezietis, žavėdamasis Dievo didybę, Jėzaus asmenyje mato: „Aš didis kaip Dievas, Jis mažas kaip aš“.

Dialogui trukdo tiek ateistų savotiškas dogmatizmas, tiek tikinčiųjų fariziejizmas. Ortodoksų Bažnyčios atstovas vyskupas Anthony’is Bloomas kritiškai ir taikliai pastebi tikinčiųjų bendruomenėje dažną reiškinį – fariziejizmą. Apie tokią laikyseną šis autoritetingas autorius sako: „Fariziejus žino viską apie veiksmą, tačiau nieko neišmano apie esmę“, ir dar prideda šmaikštų posmelį: „ Išrinktiesiems, teisuoliams vieta Rojuj, aišku, yra paskirta. O kad mums ten užtektų erdvės, pragaran minių minios garmės“.

Neretai tas fariziejizmas pasireiškia visų gyvenimo situacijų sudėliojimu į lentynas, kiekvienam klausimui yra automatinis atsakymas, o nebematomas konkretus žmogus, jo nepakartojama, unikali situacija. Jėzus prieš tokį fariziejizmą labai griežtai pasisakė: jo sprendimai ir atsakymai visada spontaniški, originalūs ir, svarbiausia, persmelkti meile. Jis jokiu būdu nenuleidžia kartelės nusidėjėliams, bet įgalina, duoda įkvėpimą, o ne vien rūstų reikalavimą tą kartelę pasiekti. Toks santykis bet kokio žmogaus neskatina jaustis kaltu, bet gebančiu pasiekti aukštumas.

Matantis gyvenimo realybę, vienas iš gilaus dialogo pavyzdžių Lietuvoje kun. Česlovas Kavaliauskas dar atgimimo aušroje, kai tikėtis permainų atrodė nerealios iliuzijos ir „neblaivumas“ ( Molėtų rajono laikraštis „Pirmyn“, 1988 m., „Priespaudos metais skleidęs tiesą“), ragino: „Nepaisant blaivaus žvilgsnio, krikščionis iš tiesų optimistas. Jis regi, kad ir klaidų miglose galima įžvelgti tiesos žiburėlį, o blogos valios tamsybėse taip pat galima rasti amžinybės prošvaistę“. Juk su tuo sutiks tiek tikintys, tiek netikintys?