Šiandieninė aukštojo mokslo sistema stovi ant labai aiškaus pagrindo – neoliberalios ideologijos, kuri įsitvirtino dar anksčiau už pačią „reformą“, kuri iš esmės reiškė ekonominį, techninį pertvarkymą, kai ideologinis jau buvo įvykęs. Rinkos dvasia universitetuose ir kolegijose pradėjo sklandyti, kai kapitalizmas pasireiškė kaip universali „fukujamiška“ tvarka, kaip ne-ideologinė tvarka, siejama su pažangos kryptimi. „Pažanga“ čia buvo ir yra suprantama tiktai kapitalizmo, rinkos, ekonominės laisvės kategorijose.
Aukštojo mokslo liberalizavimas, kaip matysime, iš esmės žymi ne pažangą, o tik dar didesnę regresiją. Universitetai, kolegijos virto ne autonomiškomis mokslo institucijomis, o nuo kapitalo priklausančiais fabrikais, kuriuose gaminama rinkai naudinga darbo jėga. Jose svarbiausia ne mokslas, bet rinkos poreikiai, kriterijai. Kartais pasigirsta rinkos fundamentalistų ar mokslo darbuotojų, pasipiktinusiu ne itin fundamentaliu jos dalyvavimu aukštajame moksle, paskatinimų, kad valstybė turėtų ištirti rinką ir pateikti duomenis, kiek ir kokių specialistų jai reikės, o tada universitetai galės reguliuoti srautus. O jei rinkai nereikia filologų, filosofų, istorikų, menininkų etc.? Juk rinkai reikia tik to, kas didina pelną, o humanitariniai mokslai tuo nepasižymi. Ar tikrai rinkos kriterijai turėtų būti tas matas, kuris lemia mokslų plėtrą?
Terry Eagletonas dar 1983 m. rašė, kad aukštųjų mokyklų katedros virto kapitalizmo aparato dalimi. Jos ne tik reprodukuoja jo ideologiją, bet yra tiesiogiai susijusios su verslo interesais. Pavyzdžiui, verslo personos sėkmingai užima itin garbingas vietas universitetų tarybose. Vilniaus universiteto Tarybai priklauso du verslo atstovai, Mykolo Romerio – vienas (bet iš itin „solidaus“ koncerno), Vytauto Didžiojo – du, Kauno technologijos universiteto Tarybai (vis dar pagal senąjį statutą) – net šeši (informacija apie Tarybų sudėtis pasiekiama universitetų interneto svetainėse). Pagal naująją „reformą“, be visų kitų funkcijų, Taryboms priskirtina ir garbingoji rektoriaus rinkimo funkcija, kuri anksčiau teko Senatui. Tačiau tai kartu ir simbolinis aktas – verslo galios atributas. Tad galime būti tikri, kad verslo interesai autonomiškuose universitetuose bus įdėmiai išklausyti.
Dar vienas elementas, kurį įsisavino aukštasis mokslas – konkurencija. Mokymosi procese ji visų pirma reiškia nuolatinį stresą, kad tave kažkas aplenks ar kad atsiliksi. Konkurencija visiškai nematuoja žinių, intelektualinių gebėjimų – laimi tas, kuris paperka, nusirašo arba perrėkia. O tai sukuria nuolatines varžybas, kuriose svarbiausias yra rezultatas, o ne sprendimas, kad ir koks jis būtų unikalus. Būtent todėl tarp absolventų tiek daug ciniškų vidutinybių, karjeristų, kurie nemato jokios problemos tame, kad diplomą tiesiog nusipirko. Juk rinkos taisyklės tą leidžia. O gailestingos konkurencijos nebūna – arba ji yra su visais savo atributais, arba jos nėra.
Galima prisiminti ir Didžiojoje Britanijoje įvestą RAE (Research Assessment Exercise) indeksą, kuris pats savaime turėjo padidinti konkurencingumą tarp universitetų. RAE indeksas skirtas įvertinti tyrimų kokybę ir yra sudaromas pagal mokslinio darbo recenzijų skaičių aukštai vertinamuose mokslo žurnaluose. Šis indeksas lemia ir mokslininko karjerą, ir universiteto vietą bendroje hierarchijoje. Ilgainiui Didžiosios Britanijos universitetuose (kuriuose buvo taikoma ši sistema) dėstymas tapo antraeiliu, nereikšmingu dalyku, praradusiu savo kokybę, teikiant pirmenybę individualiems tyrinėjimams, skirtiems RAE indeksui, kurie tapo akademikų ir universitetų varžymosi ir lenktyniavimo aspektu.
Tad panašu, kad padėtis tokia – aukštosios mokyklos, orientuotos į rinką, negali iš esmės tobulinti savo mokslo kokybės, nes rinka reikalauja visai ko kito – ne kokybės, ne abejojančio, kritiško, analitiško žmogaus, o konkurencingo standarto, galinčio pagaminti standartinį produktą per kuo mažesnį laiką, kuo mažesnėmis (įterpkime: proto) sąnaudomis. Tačiau aukštajai mokyklai būtina išlikti ir kaip nors įstengti didinti kokybę jos nedidinant. Kitaip sakant, lipti reitingų laiptais, bet palikti kokybę tokią, kokia yra, nes kitaip grius pati vidinė sistema.
Tai daryti, sakyčiau, sekasi gana gerai. Ši neoliberalizmo ideologija, tvirtai įsikūrusi aukštojo mokslo pamatuose, sėkmingai eilę metų gamina stebėtinu bukumu pasižyminčius studentus, kurie tampa arba apgailėtinais savo dėstytojų išpažįstamų tiesų vergais, nesugebančiais mąstyti kritiniu atstumu, arba vis žemyn ir žemyn regresuojančiomis būtybėmis. Tiesą sakant, dažniausiai aukštoji mokykla studentą paverčia ta regresuojančia būtybe, suteikdama ne kokybiškas, tikslias žinias, kuriomis galima patikimai operuoti, o kažkokią statišką ir primityvią informacinę masę, perkoštą per dėstytojų klejones ir ligotus juokelius (vertinu tai kaip desperacijos ženklą), kai tuo metu už „klejonių lektūrą“ sumokėtais studentų ar valstybės pinigais tobulinama infrastruktūra, valdymas, įvaizdis, bibliotekos, kuriose surinktos neadekvačios knygos, „tobulinamos“ studijų programos, turiniu vėluojančios pusė ar visą amžių. Žodžiu, vyksta Pažanga.
Būtina klausti, ar toks aukštojo mokslo liberalizavimas yra apskritai tinkamas ir etiškas aukštajam mokslui. Panašu, kad rinkos ir kapitalizmo įsitvirtinimas aukštąjį mokslą ne tik skurdina, bet ir motyvuoja skurdinti (skurdina, beje, ir studentus ne tik intelektine, bet ir pinigine prasme). Iš esmės rinka diktuoja ne tik aukštojo mokslo formą, bet ir turinį (žinoma, kalbu apie tas formas, kurios vis dar išlaikė kažkokį turinį, o ne tik desperatiškus pseudoakademinius kliedesius). Socialinių mokslų dalykuose egzistuoja tik kapitalistinė paradigma, į kurią tikslingai orientuojamasi. Nekalbant jau apie dalykus, susijusius su ekonomika ar vadyba, kuriuose vargiai gali išgirsti bent kokią abejonę - čia viskas stebėtinai dėsningai suvedama į problemą „kaip maksimizuoti pelną“. Viskas apgaubta „sėkmės ideologija“.
Panašu, kad šiandien tam gali priešintis tik tie, kurie yra mažiausiai susaistyti rinkos, konkurencijos, efektyvumo ir naudingumo. Šiandien tokie yra humanitariniai mokslai, kuriuose, pasak Terry Eagletono, gali egzistuoti daug reikšmių, idėjų, kurios neatitinka kapitalistinės valstybės ir kapitalo prioritetų ir komepetencijos. Tik čia iš vidaus gali atsirasti ir plėstis alternatyvios, nesunormintos, autentiškos idėjos, oponuojančios tai „sėkmės ideologijai“ ir visam akademiniam aparatui, kuriančios naujas emancipacines teorijas; visi kiti mokslai pernelyg sukaustyti ir negebantys reflektuoti netgi savo pozicijos. Tiktai humanitariniai mokslai – šiandien visiškai marginalizuoti mokslai, kaip kontrkultūra kapitalistinei dešiniųjų paradigmai, gali reformuoti aukštąjį mokslą.
Tik bėda ta, kad tie humanitarai marginalai yra pernelyg užsisklendę savyje (net jei tai ir padėjo išlikti liberalizacijos sąlygomis). Kitaip sakant, jiems patiems reikia sužinoti, kad jų vaidmuo šiandien gali būti esminis. Jų marginalumas yra privalumas, kurį reikia pabrėžti ir išsaugoti. Kuo toliau, tuo labiau svarbu atsisakyti savo „sėkmės“, efektyvumo, naudingumo, konkurentiškumo, panaudojamumo, praktiškumo ir skelbti emancipuojančių marginalinių teorijų pasirodymą. Laikas atsiimti savo universitetus, kolegijas, fakultetus ir katedras iš ideologinių ir ekonominių rinkos gniaužtų ir pasakyti, kad aukštasis mokslas nėra tik dar vienas verslo projektas.