Turkijos akivaizdoje nebijota pripažinti Armėnų Tautos genocido, Rusijos – Gruzijos teisės savo valstybėje tvarkytis savarankiškai valdžiai. 2007 – 2008 -aisiais buvo išryškinti ir bendradarbiavimo su Azerbaidžano respublika tikslai, pirmiausiai – verslo iniciatyvos. Neatsitiktinai ši valstybė tapo Lietuvos eksporto/importo regione lydere.
Kita vertus net ir V.Adamkaus užsienio politikos eroje Lietuva stokojo bendresnio viešo požiūrio į visų Pietų Kaukazo valstybių ateitį, stiprinant jas ne tik kaip pavienes nepriklausomas šalis, tačiau ir kaip broliškas regiono kaimynes. Žinoma, pastarasis tikslas neišvengiamai rėmėsi ir tebesiremia į okupuoto Kalnų Karabacho problemos sprendimą.
Azerbaidžane kartais sakoma, jog šalyje nėra kitų rūpesčių, išskyrus Kalnų Karabacho likimą. Šis teiginys yra ne iš piršto laužtas. Kiekvieni Kalnų Karabacho konflikto metai Azerbaidžanui kainuoja milijardus karo pajėgų stiprinimui, beveik milijono pabėgėlių išlaikymui ir Nachičevanės autonomijos palaikymui.
Armėnija taip pat kasmet moka savo kainą už Kalnų Karabacho okupaciją. Tai – ekonominė ir energetinė priklausomybė nuo Rusijos bei dešimtys tūkstančių rusų kariškių pajėgų Armėnijos teritorijoje. Per beveik 20 metų laikotarpį Kalnų Karabachas liko pusdykiu kraštu be investicijų, verslo ir iš esmės – be taikių gyventojų.
Kitaip tariant, vadovaujantis ne emocijomis, o faktais, abi valstybės iš dabartinės Kalnų Karabacho padėties neturi jokios naudos. Kaip ir kitais atvejais, čia laimėtojas yra trečiasis žaidėjas – Rusija. Suskaldytas Pietų Kaukazas užtikrina politinę įtampą ir krūvą kliūčių Azerbaidžano dujų bei naftos ištekliams pasiekti Europos rinkas, kuriose (įskaitant Lietuvą) šiuo metu viešpatauja Rusijos pasiūlos monopolija.
Po V.Adamkaus kadencijos pabaigos trukusios beveik dviejų metų tylos, Lietuva gali dar kartą tapti pakankamai svarbiu Pietų Kaukazo regiono arbitru. Seimo primininkės I.Degutienės vizito Azerbaidžane metu, gausi Lietuvos valdžios ir verslo delegacija turėjo progą įsitikinti darnaus Pietų Kaukazo potencialu.
Išplėtoti Vikingo, Sarmatijos, Nabucco ir kiti tarptautiniai energetikos bei tranzito projektai Lietuvai ir Rytų/Vidurio Europai iš miglotos šiandienos tikimybės ateityje galėtų tapti galingais ekonominiais varikliais. Jie mažinantų priklausomybę nuo Rusijos resursų ir gaivintų šalių gamybinius pajėgumus bei vidaus vartojimo ekonomijas.
Tiesa, ši Lietuvos (ir kitų šalių) „vasiukiška“ svajonė vėlgi susiduria su Kalnų Karabacho pleištu. Be abejones, Lietuvai psiryžus pareikšti nuomonę, jog okupuoto Kalnų Karabacho konfliktą Azerbaidžanas ir Armėnija turi spręsti ne Rusijos, o ES viršūnių fone, didelės meilės iš Rytų nesulauksime.
Kita vertus, dabartinės Rusijos resursų kainos Lietuvai, užrūdijusi „Družba“ bei atominės iniciatyvos Kaliningrado srityje vargu ar gali mus įtikinti didžiojo kaimyno palankumu. Todėl atsižvelgiant į Pietų Kaukazo rakto – Kalnų Karabacho – svarbą, Lietuva turi du pasirinkimus.
Pirmasis – toliau laikytis tylios „balansų“ politikos Pietų Kaukaze, maunantis paskutines kelnes už naftos, dujų produktų ir elektros kainas.
Antrasis – drauge su kitomis Europos šalimis nebijoti pripažinti Kalnų Karabacho okupacijos fakto ir įtraukti į šio regiono problemos sprendimą kompetentingas ES grandis. Tai leistų jau kelių metų perspektyvoje Lietuvai siekti ne popierinės, o realios energetinės nepriklausomybės.