Pagal nusistovėjusią tradiciją ir netgi skatinant tai pačiai Ženevai, siekiant objektyvesnio vaizdo, Lietuvoje veikiantis Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) 2011 m. vasarį tam pačiam komitetui pavymui nusiuntė alternatyvią ataskaitą ta pačia tema. Anot instituto programų direktorės Dovilės Šakalienės, tai normali praktika, kai šalia Vyriausybės ataskaitos parengiama ir nevyriausybinės organizacijos ataskaita.
Čia galėtume pridurti, kad „normali“ būtų tuomet, jeigu ta alternatyvi, dar kartais vadinama šešėline, ataskaita būtų parengta kiek įmanoma objektyviau, remiantis faktais ir argumentais, patikimais šaltiniais, priimtais teisės aktais. Deja, ŽTSI nutarė „pasižymėti“ tarptautinėje erdvėje ir žiebti JT komitetui tokią ataskaitą, kad jo atstovai, vaizdžiai kalbant, žagteltų: esą tokios blogos padėties tautinėms mažumoms kaip Lietuvoje nėra nė vienoje Europos šalyje. Ką gi rašo ŽTSI?
ŽTSI ataskaitos įžangoje teigiama, kad 2004-2010 metų laikotarpiu „žmogaus teisių padėtis Lietuvoje nuosekliai blogėjo nuo pat Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais. Ataskaitiniu laikotarpiu ŽTSI užfiksavo šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus. Lietuva pasižymi žemu žmogaus teisių sąmoningumo lygiu tiek tarp sprendimus priimančių pareigūnų bei institucijų, tiek teismuose, žiniasklaidoje ir bendrai visuomenėje... Ataskaitoje pateikiama papildoma informacija apie kai kurių Komiteto rekomendacijų įgyvendinimą bei vykstančias diskusijas dėl etninių mažumų padėties ir susirinkimų laisvės įgyvendinimo siekiant Konvencijoje numatytų tikslų“.
Pirmiausia, kas tie „susirūpinę mažumų atstovai“? Neteko juk girdėti, kad, tarkim, Lietuvos lenkų „atstovai“ labai rūpintųsi romų butais ar darbo jiems paieška. Kas tas „galimai pabloginantis efektas“? Jei tik „galimai“, tai iš tikrųjų jo nėra. Užtektinai to „galimai“ prisiklausėme istorijose apie Lietuvoje buvusius CŽV kalėjimus. Kalbos apie „pagrįstą“ susirūpinimą reikštų, kad, pvz., Lietuvos lenkai ne kartą lankėsi Kultūros ministerijoje ir čia pamatė „funkcinę nekompetenciją“ sprendžiant jų reikalus. Deja, nė vieno tautinių mažumų atstovų vizito dėl romų integracijos į Kultūros ministeriją jos klerkai neužfiksavo.
Už romų integraciją į darbo rinką atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo ruožtu pažymi, kad romai ne visada turi galiojančius asmens tapatybės dokumentus, didesnės jų dalies kvalifikacija neatitinka darbo rinkos reikalavimų, jie nesiregistruoja teritorinėse darbo biržose kaip darbo ieškantys asmenys. Taigi jų motyvacija dirbti ar kelti kvalifikaciją, ko gero, yra lygi nuliui.
Jeigu Lietuvos tautinių mažumų veikėjai lieja gausias ašaras dėl nepakankamo romų integravimo ir dėl to skundžiasi JT komitetui, tai ar negalėtų jie parodyti pavyzdžio ir įdarbinti nors po keletą romų į savo įstaigas ir organizacijas, pvz., Lenkų kultūros namus, lenkų mokyklas, universitetą?
Beje, kai žodis „integracija“ taikomas romams, tai lenkų tautinė mažuma jį priima visiškai ramiai, bet kai šis žodis skiriamas patiems lenkams, jie kategoriškai jį atmeta, tvirtindami kad tai yra ne kas kita, kaip susidorojimas ar net sunaikinimas jų tautinės mažumos. Štai tokiais dvigubais standartais vadovaujasi ši labai garsiai šaukianti mažuma. Bet ŽTS institutui tai neužkliūna. Skaitykime toliau.
ŽTSI savo ataskaitoje minėdamas faktą, kad Lietuvoje nepriimtas naujas Tautinių mažumų įstatymas (senajam jau nustojus galioti), kartu apgailestauja, kad jo nebuvimas trukdys vykdyti šalies integracinę politiką. Bet keliomis eilutėmis žemiau, kalbant apie 2007 m. Lietuvos Vyriausybės aprobuotą „Tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategiją“ jau konstatuojama, kad ta strategija atspindi „siaurą, pasyvų ir pasenusį“ požiūrį į mažumų integraciją. Kodėl?
Todėl, kad Strategija siekia integruoti „tradicines, pakankamai gerai integruotas mažumas į visuomenę per švietimą, stereotipų mažinimą, diskriminacijos draudimą ir privalomos integracijos priemones, tačiau ji neatsižvelgia į pasikeitusią politinę ir demografinę padėtį“ . Tikrai keistas tvirtinimas, nes tas „geras integravimasis“ yra tos pačios „gerosios“ mažumos sugalvotas, nepatvirtintas jokiais objektyviais duomenimis, pvz., jau vien tuo, kad tų mažumų atstovai turėtų būti visiški bilingvistai (taip yra, pvz., Lenkijoje), o Lietuvoje netgi jų organizacijų lyderiai klupčioja ties kiekvienu valstybinės lietuvių kalbos sakiniu. Visiškai nesuprantamas ir priekaištas dėl „pasikeitusios politinės ir demografinės padėties“. Juk nei 2007 m., nei bet kuriais arčiausiais šios datos esančiais metais jokių revoliucijų mūsų krašte nebuvo.
Dar po kelių eilučių Lietuva vėl kritikuojama už nepakankamą tautinių mažumų integraciją, už tai, kad retai naudojasi ES finansiniais mechanizmais, bet.. čia, aišku, vėl kalbama apie romus. Darytina išvada, kad Lietuvą pasauliui skundžianti lenkų tautinė mažuma pasinaudojusi ŽTSI platforma (o gal tai jau pasidarė viena organizacija?) ir visai Europai aktualia romų problema, nes niekas nežino, ką su ja daryti, eilinį kartą tėškia skundus, šį kartą „dėl Lietuvos romų neintegracijos“ Jungtinių Tautų komitetui. Tačiau Lietuvai užsiminus apie panašią integraciją vietos lenkų atžvilgiu, šie vėl trenkia skundus Europai „dėl prievartinės lenkų integracijos“. Taigi, ką Lietuva nedarytų, vis tiek bus lenkams blogai.
Antroje ataskaitos dalyje tautinių mažumų tema rutuliojama toliau: „Tautinių mažumų politikos sprendimai paprastai priimami ad hoc, be aiškios politinės krypties ar norimo pasiekti tikslo“. Ką norėta tuo pasakyti, taip ir lieka neaišku, bet kuriuo atveju tai sakoma žmogaus teisių pažeidimų kontekste, matyt, tikintis, kad Ženeva patikės ir tokiomis abstrakcijomis.
O dabar programos, atsiprašau, ataskaitos „vinis“: „Naujasis švietimo įstatymas, PRIIMTAS 2010 METŲ PABAIGOJE, sumažina tautinės mažumos kalba dėstomų dalykų skaičių. Įstatymui ryžtingai prieštaravo tautinių mažumų grupės. Viena iš priežasčių – pataisų įvedimas nebuvo, kaip visada, išdiskutuotas su tautinių bendrijų atstovais“. Pirmiausia, naujasis Švietimo įstatymas iki šiol NĖRA PRIIMTAS. Išeitų, kad ŽTSI apsimelavo. Todėl tikėti visais kitais jo teiginiais irgi nėra pagrindo...
O dėl „išdiskutavimo“, tai galima būtų pacituoti Lietuvos lenkų lyderio Valdemaro Tomaševskio žodžius, pasakytus 2009 metais: „Lietuvos lenkai jokiomis sąlygomis nesutiks su lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu nei po kelių, nei po keliolikos metų“, taigi niekada. Kadangi jo vadovaujamoje partijoje (LLRA) jokių prieštaravimų nebūna, o lenkų mokyklų vadovai yra karščiausi šios partijos rėmėjai, tokių „diskusijų“ baigtis visiškai aiški. Lenkai buvo, yra ir, atrodo, dar ilgai bus įsitikinę, kad lietuvių kalbos geresnis mokėjimas pablogins(!) jų gyvenimą. Tokią jų poziciją, deja, palaiko ir Lenkijos prezidentas, ir, labai gaila, Lietuvos ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėjas Česlavas Okinčicas. Apie kokią integraciją tuomet kalbėti?
ŽTSI ataskaitoje kliūva Lietuvai ir už lenkų pavardžių rašymą „pagal skambesį“, nors būtent apie tokį rašymą kalbama Lietuvos ir Lenkijos 1994 m. sutartyje, taip pat Europos rėminėje tautinių mažumų konvencijoje. Dar vienas ŽTSI išgalvotas pažeidimas: esą neleidžiama Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose, taip pat ir administracinėse įstaigose, viešai vartoti lenkų kalbos. O juk būtų užtekę užeiti kad ir į Vilniaus rajono savivaldybę, kur visi užrašai dubliuojami lenkiškai, gal tuomet nebūtų rašomos nesąmonės į Ženevą.
Minėta Europos konvencija taip pat paaiškina dvigubų gatvių pavadinimų principą: „įgyvendindamos šį principą, Šalys PRIVALO deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas ir į savo teisines sistemas“. Lietuvos specifinės sąlygos yra tokios, kad pusę amžiaus mūsų krašte visi viešieji užrašai (ir apskritai – viskas) buvo privalomai rašomi ir okupacinės valstybės kalba, todėl grįžimas prie dvikalbių užrašų, t.y. okupacijos simbolio, įžeistų visus, kovojusius už tėvynės laisvę. Pagaliau ir Lietuvos teisinė sistema nenumato dvigubų gatvių pavadinimų rašymo. Beje, ir Lenkijos Punsko gatvėse nėra dvigubų gatvių pavadinimų.
Visi ŽTSI įvardyti ir tautines mažumas liečiantys neva Žmogaus teisių pažeidimai, tvirtai galima sakyti, yra melas, inspiruotas nedraugiškų Lietuvai jėgų. Tokių jėgų yra visai netoli Lietuvos sienų, taip pat ir pačioje Lietuvoje. Keista tik, kad ŽTSI aklai patikėjo jomis ir tokias insinuacijas siunčia JT komitetui.
Ar galima sakyti, kad Lietuvos tautinės mažumos nepatiria Žmogaus teisių pažeidimų? Deja, ne. Tačiau paradoksas: tų pažeidimų kaip tik nenori atsisakyti mūsų tautinės mažumos. Turiu mintyje Rasinės diskriminacijos panaikinimo konvencijoje (joje „rasinė diskriminacija“ reiškia kokių nors skirtumų, išimčių, apribojimų darymą ar pranašumo teikimą, pagrįstą rasės, odos spalvos, giminės, tautybės ar etninės kilmės požymiais) įrašytą „teisę į mokslą ir profesinį parengimą“. Vis dar esantis apribojimas tautinėms mažumoms gauti lygiomis galimybėmis pagrįstą išsilavinimą, pvz., išmokti valstybinę lietuvių kalbą visiems šalies abiturientams privalomu lygiu kaip tik ir galėtų būti laikomas Žmogaus teisių pažeidimu. Deja, Lietuvos lenkai mano priešingai ir įnirtingai kovoja (padedami net Lenkijos prezidento) už šią diskriminaciją.
Suvienodintas lietuvių kalbos mokymas visiems Lietuvos piliečiams be išimčių ir apribojimų, t.y. diskriminacijos, galėtų būti „deganti“ Žmogaus teisių stebėjimo instituto veiklos tema. Ar taip atsitiks, tikėkimės pamatyti jau netolimoje ateityje.