Kaip pilietis, aš pritariu tokioms straipsnio autoriaus intencijoms ir abejonėms dėl LKB perdėto aktyvumo pasisakant Lietuvos valstybės savivaldos klausimais, tačiau labiau dėl jo turinio ir paskatų negu dėl paties fakto. Ir kaip teologas, aš nematau jokių prielaidų tokiam minėto autoriaus, kaip ir nemažos dalies visuomenės, pasipiktinimui, nes, priešingai nei teigia gerb. V. Laučius, tiek Evangelija, tiek Romos katalikų bažnyčia, save laikanti Dievo valios atstove žemėje, buvo ir yra glaudžiai susiję su visuomenės gyvenimo aktualijomis, įskaitant ir valstybės politiką vienais ar kitais klausimais.
Milano ediktu (313 A.D.) dekriminalizavus krikščionių judėjimą, o imperatoriui Konstatinui ilgainiui suteikus jam valstybinės religijos statusą, didžiausio religinio judėjimo Vakarų Europoje Dievo ir Ciesoriaus palaiminta meilė valdžiai ir turtams pradėjo augti kaip ant mielių. Tuo pačiu augo ir smailėjo valdžios struktūros, besidalindama įtakos sferas bažnyčia skilo į Rytų ir Vakarų dalis, galiausiai atėjo viduramžiai, veikiami Šventojo sosto simbiotiniu ryšiu su Šventąja Romos imperija, jos turtais, kryžiaus karais, Šventąja inkvizicija, universitetais ir kitais rimtos galybės atributais.
Pakanka žvilgtelėti ir į mūsų trumpą nepriklausomos valstybės istoriją, kad pamatytumėm, jog LKB žingsniai, aptariami V. Laučiaus straipsnyje, yra visiškai pateisinami ir logiški. Nekalbant apie restitucijos mastus, grąžinusius LKB buvusias teritorijas bei pastatus, galime prisiminti 1995 metais priimtą Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, įvairiomis privilegijomis - nuo galimybės dėstyti religiją mokyklose iki teisės įsigyti žemę - apdovanojusį 9 tradicines religines bendrijas, kurių liūto dalimi, taip pat ir milijoninėmis išmokomis iš valstybės (t.y. ir iš nekatalikų, netikinčių ir nekrikščionių kišenės), naudojasi LKB.
Visos kitos religinės bendrijos ir bendruomenės iki pat šiol spaudžiamos įvairiais gudriai supainiotais įstatymais. Mūsų įstatymleidystės išminčiai sukūrė įmantrią trijų sluoksnių religinių bendrijų (ne sektų, o plačiai žinomų ir teisėtai veikiančių šimtus metų bendruomenių) privilegijų sistemą, kurioje tartum visi yra lygūs prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją, tačiau „kai kurie yra lygesni už kitus“. Galiausiai, Lietuvos Respublikos konkordatas su vienos iš šių devynių religinių bendrijų centru Romoje taip pat daug ką pasako apie Lietuvos valstybės vyrų ir moterų požiūrį į LKB įtaką Lietuvos visuomenės gyvenime. Taigi ar verta stebėtis ir piktintis mūsų elementarių sodininkystės pradmenų stoka? Ką pasodinome, tą ir valgome.
Taip pat, pažvelgę atidžiau į V. Laučiaus minimus teologus/bažnyčios vadovus, mes pamatysime, kad valstybės ir bažnyčios atskyrimas anaiptol nebuvo jų pirminis siekis (tai suprantama, nes šiuolaikinės liberaliosios demokratijos sampratos apie valstybės ir bažnyčios santykį yra visiškai netaikytinos ano meto kontekstui). Šv. Augustino (354-430 A.D.) teologiniai įsitikinimai buvo paveikti Manichėjų judėjimo bei Plotino mokymo, kurio pasaulėvaizdžio hierarchijoje aukščiausią vietą užėmė transcendentalusis Vienis, iš kurio emanavo visa kita, pirma geresni, „dvasiniai“ dalykai, po to blogesni, „materialiniai“. Augustino ir kitų to laikmečio teologų dėka, iki tol dar kiek krikščionių teologijoje gyvavusi hebrajiška pasaulio interpetacija, t.y. kad viskas yra egalitariško, dažnai nesuprantamo, bet artimo Dievo (kaip tėvo) rankose, virto sistema, kurioje įsivyravo moralinė ir ontologinė hierarchija, o Dievas tapo tolimu Kūrėju, kuriam tiesiog būtina turėti galingų (ir turtingų) Jo atstovų.
Šiuolaikinis to pavyzdys yra Ernesto Fortino (politinė) teologija. V. Laučius teisingai pastebi E. Fortino pastangas nubrėžti aiškias ribas tarp visuomenės ir bažnyčios, tačiau jis ne visai tiksliai įvertina tokio siekio motyvus. E. Fortino teologinis fundamentalizmas siekia to, ko siekia kiekvienas fundamentalizmas – dominuoti. Jo raginimai priešintis Amerikos sekuliariam laissez faire liberalizmui anaiptol nėra siekiantys taikaus sugyvenimo ir veiklos sferų pasidalijimo. Nors Antrasis Vatikano susirinkimas ir pripažino kitų religijų teisę egzistuoti ir valstybinių institucijų laisvę nesilaikyti Cuius regio, eius religio principo, tačiau vėlesni pokyčiai Bažnyčios teologijoje tapo daug konservatyvesni ir agresyvesni, Dominus Iesus dokumentui esant tokių pokyčių pavyzdžiu. Taigi, valstybės ir bažnyčios atskyrimas yra sunkiai įgyvendinama idėja. Galbūt, geriausia būtų išsiaiškinti, ką gi tai Bažnyčiai reikėtų veikti politikoje, jei jau kitaip neišeina?
Manau, kad V. Laučiaus straipsnyje (vėlgi netiksliai) naudojami Evangelijos tekstai gali padėti atsakyti į šį klausimą. „ [Krikščionybė] tiesiogiai neimplikuoja jokio politinio mokymo: dieviškasis įstatymas nenumato visuomeninio-teisinio reguliavimo... [Jėzus] ragino atiduoti tai, kas Ciesoriaus – Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Šio teksto (paimkime Mk 12, 13-17) interpretacinis raktas yra denaras. Neieškodamas jo nei savo paties, nei savo iždininko Judo Iskarijoto kišenėje, Jėzus atsiriboja nuo Ciesoriaus valdžios simbolio, ir tai, kad Jėzus ir apaštalai, savaime suprantama, naudojosi šiuo simboliu savo kasdienėms reikmėms tenkinti, byloja apie gilesnę šio veiksmo prasmę.
Šiuo veiksmu bei atsakymu, kurį cituoja V.Laučius, Jėzus, išvengdamas tiesioginio konflikto su valdžia, kaip to troško jį klausinėję fariziejai ir erodininkai, parodo savo bekompromisį požiūrį į šio pasaulio galingųjų pretenzijas. Todėl Jėzaus atsakymas yra politinis, tačiau, skirtingai nuo įprasto politinio diskurso, atvirai nekonfrontuojantis, nesistengiantis savo žmones sukurstyti maištui, bet aiškiai parodantis, jog Dievo politika (oikonomos) ir pasaulio galingųjų politika (politikos) nėra vienas ir tas pats. Taigi Jėzus savo mokymu ne tik kad neatskiria dviejų lygiaverčių pasaulių, jis de facto subordinuoja žemiškąjį pasaulį Dieviškajam, tačiau ne prievartos, o dievoieškos, meilės ir socialinio teisingumo keliu, kuris įkvėpė Lotynų Amerikos vienuolius ir kunigus pasipriešinti Amerikos remiamų kapitalistų bei diktatorių išnaudojimui, o Mahatmą Gandį ─ jo Satyagrahos politiniam judėjimui, išvadavusiam Indiją iš ilgamečio krikščioniškos britų imperijos jungo.
Dorothy Day ir jos įkurtas Katalikų darbininkų judėjimas Amerikoje (Catholic Worker Movement), manau, geriau atstovauja Evangelijos dvasią, negu E. Fortino siūlomi deontologiniai sprendimai. Štai jų istorijos bei Kalno pamokslo (Mt.5, 1-12 ) įkvėpto manifesto, santrauka. „Katalikų darbininkų judėjimas prasidėjo paprastai, 1933 metų gegužės 1-ąją dieną, kai buvo įkurtas laikraštis, pavadintas „Katalikų darbininkas“. Šis radikalus laikraštis atstovavo biblinį teisingumo ir malonės pažadą. Taip atsiradęs judėjimas, remdamasis tvirtu tikėjimu kiekvienam žmogui Dievo duotu orumu, laikosi taikdarystės, savanoriško neturto ir gailestingumo darbų. Taip pat, atsidavęs maldai ir svetingumui benamiams, tremtiniams, alkaniesiems, bei apleistiesiems, jis protestuoja prieš neteisybę, karą, rasizmą ir bet kokios formos prievartą“. Šiandien pasaulyje yra apie 210 Katalikų darbininkų judėjimui priklausančių bendruomenių.
Kitas Romos katalikų politinės veiklos pavyzdys galėtų būti Lotynų Amerikoje praėjusio šimtmečio viduryje prasidėjęs teologinis ir socio-politinis judėjimas (angl. liberation theology), sutelktas prieš kapitalistinę priespaudą Lotynų Amerikos šalyse. Jų inicijuotas ir ne vienam kunigui gyvybę kainavęs judėjimas suteikė balsą engiamiesiems, dažnai pasiekdamas ir ilgalaikius pokyčius įvairiose valdžios struktūrose. Ir nors patys radikaliausi šio judėjimo atstovai nerado pritarimo bažnyčios doktrinos sergėtojų ir hierarchų akyse, tačiau tai, kad pati judėjimo šerdis – socialinis teisingumas – yra Evangelijos dalis, patvirtino ir Jonas Paulius II-asis savo kalboje 1979 metų Puebla konferencijoje, kurioje sprendėsi judėjimo teologinio ortodoksiškumo klausimas.
Žinoma, gaila, kad Lietuvos katalikų iniciatyva prasidėjo ne „iš apačios“, kaip Lotynų Amerikoje (angl. grassroot movement), nes, kaip matome, bažnyčios hierarchų „iš viršaus“ nuleistos direktyvos rūpinasi ne pačiomis nūdien aktualiausiomis Lietuvai temomis – skurdu, bedarbyste, korupcija, didžiojo kapitalo diktatu, fiskaline valdžios nekompetencija, masine emigracija, o antraeiliais dalykais, kurie gali palaukti, kuriais galima ramiai kalbantis ilgainiui sutarti, arba sutarti nesutarti. Tuo tarpu aš galėčiau tik pasveikinti mūsų parapijų kunigus, jeigu jie savo „nešlovės“ lentose iškabintų apsimelavusių, apsivogusių bei kitaip rinkėjų lūkesčius nuvylusių politikų portretus, kad, atėjus kitiems rinkimams, jie prisimintų už ką nebereikėtų balsuoti.
Taigi, trumpai kalbant, Lietuvos katalikų bažnyčios socialinis, politinis, bei ekonominis aktyvumas yra visiškai suprantamas, nes, Krikščioniškojo tikėjimo supratimu, valdžia yra Dievo tarnaitė (Laiškas Romiečiams 13, 4), o Bažnyčia – Dievo atstovė žemėje. Be to, kas gi belieka daryti, jei net ir tokioje teisinėje valstybėje kaip Lietuvos Respublika, jos Konstitucija garantuoja LKB privilegijas kitų religinių bendrijų atžvilgių (vadinamųjų netradicinių). Tačiau likusiai visuomenės daliai LKB bus priimtina tik tuo atveju, jei ji sieks išpildyti savo bibliškąjį mandatą - padėti paprastiems Lietuvos žmonėms jų sunkiausiose nūdienos godose, o ne gaišti laiką sizifiškuose, a la „višta ar kiaušinis?“ politiškai angažuotuose debatuose.
Autorius yra post-evangelikališkos krypties teologas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Rytų Anglijoje, Jungtinėje Karalystėje.