Juk mus iš tiesų valdo masės. Liaudis pačia primityviausia to žodžio prasme, o jos diktatas ir slypi pačioje demokratijos prigimtyje. Laikas nuo laiko garsiai prabylame apie šiandieninio parlamentarizmo ydingumą, būtinybę skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus arba išvis tą Seimą paleisti ir nenorime sutikti, kai Seimo pirmininkė Irena Degutienė (o paskui ją – ir daugelis kitų visuomenės veikėjų) perspėja, kad to daryti neverta, kad išsirinksime ne geresnį, o tik dar blogesnį parlamentą. Nes mus jau dvidešimt metų valdo masės, liaudis pačia primityviausia to žodžio prasme, ir kasmet valdo vis aktyviau ir agresyviau.

Pažiūrėkime: primityviausios masės per laidų reitingų lenteles visiškai užvaldė televiziją, ir normalios laidos čia jau nepamtysi (produkcija normaliam žmogui nustumta į specialius kanalus, o ką tai reiškia? Tai reiškia, kad intelektualinis, dvasinis elitas mūsuose jau suvokiamas kaip visuomenės atstumtųjų rezervatas).

Primityviausias skonis užvaldė knygų leidybos rinką, ir valstybė, bent iš dalies finansuodama originalios literatūros leidybą, jau seniai nebesugeba palaikyti pusiausvyros tarp popso ir intelektualinės produkcijos (popsas knygynuose visada atsiduria ant prekystalių, o rimtoji literatūra visada nustumiama į tamsiausių lentynų kampą, kur net pavadinimo be žiebtuvėlio neįskaitysi). Žiniasklaidos puslapius užtvindė gandų ir paskalų etika ir estetika. Ir net internetiniuose portaluose trijų mašinraščių intelektaulų straipsnelį nustelbia dešimt kartų didesnis nešvankių komentarų pluoštas, o juk ne intelektualieji autoriai, o primityvieji komentatoriai sudaro pagrindinę rinkėjų masę.

Schema labai paprasta ir elementari, ir, baisiausia, kad nekintanti jau tūkstančius metų. Bet užvis baisiau, kad šita paprasta schema, išsikerojusi kaip valstybės valdymo mechanizmas, virsta nepaprastai sudėtinga ir komplikuota save grindžiančios ir save motyvuojančios nekompetencijos, mažne beraštystės sistema.
Valdemaras Kukulas

Tad ko stebėtis, kai net Seimo senbuviams, parlamente išdirbusiems vos ne visą dvidešimtmetį, arogantiškai ir ironiškai savo sąlygas diktuoja populiarių laidų vedėjai ir pramoginių šokių atlikėjai? Kai iki šiol veikiančios Konstitucijos kūrėjus bei priėmėjus moko iš tėvo nešvarų milijoną perėmęs naujasis nuvorišas, nes, matote, dabar laisvos rinkos laikai, todėl padėties šeimininkas yra jis ir tik jis. Nes remdamasis pradine popieriaus tonos verte gali nupirkti bet kokią konstituciją.

Įdomus šiandieninių masių diktato pobūdis: jos dievina popso žvaigždes ir žvaigždutes, bet nekenčia naujųjų kapitalistų, nes pasąmonėje jiems labiausiai pavydi. Pavydi ne pačių turtų, ne paties kapitalo, o to, kad visa tai gauta nemokamai, nelegaliai, o nelegali veikla liaudžiai nuo sovietmečio yra vienintelė gerbtina ir siektina. Žvaigždėms ir žvaigždutėms pavydėti neverta, nes jų šlovė išblės po metų, su pačiomis pirmomis raukšlėmis veiduose, todėl ir meilė joms yra efemeriška ir idealistiška (kaip dažnai pasakoma apie Arūno Valinsko juokdarius: jie puošia Seimą).

Įdomu, kad šitą tiradą pilu aš, nuosekliai pasisakantis prieš partinius sąrašus ir agituojantis tik už tiesioginius rinkimus. Savo diskutuotinos pozicijos neatsisakau, nes manau, kad dvidešimt pirmojo amžiaus demokratija negali būti dvidešimtojo amžiaus demokratijos tąsa ir komentaras, nors bet kokie bandymai papildyti demokratijos sampratą aristokratijos ar elitarizmo bruožai kvepia esminiu ir neatleistinu prieštaravimu. (Ir išties, pasisakydamas už protingų, intelektualių, išmintingų žmonių daugumą galios struktūrų viršūnėse, pasisakau prieš masių vienvaldystę).

Šitas prieštaravimas nebeatrodys toks esminis, kai prisipažinsiu, jog jį išprovokavo Emille o Feguet studija „Nekompetencijos kultas“, visą pirmąjį praėjusių metų pusmetį spausdintas „Kultūros baruose“ (Nr. 2 - 7/8) ir palydėtas įžvalgiu žurnalistės Liudvikos Pociūnienės komentaru. Charakteringa, kad studija paskelbta ne politologijos, o kultūros leidinyje, nes tai tiksliai atspindi šiandieninius valstybės ir kultūros santykius: kultūra gina savo autonomiją net savo sklaidos ir galios ribojimo sąskaita. Bet paradoksalu, gina vien tam, kad galėtų kuo produktyviau pasitarnauti valstybei, kalbėdama jai ir apie ją tai, ko pati valstybė, taigi ir jos politologai, nedrįsta sau prisipažinti ir pripažinti.

Ir E. Feguet studija yra kaip tik toks atvejis, kurį paskelbusi ir perskaičiusi demokratinė (bent jau tokios demokratijos kaip mūsų) valstybė pati save diskredituotų: reikėtų arba grįžti atgal į diktatūrą, arba esmingai keisti visą sanklodą. E. Feguet demokratinės valstybės sąrangos schema gana paprasta ir todėl tuo pavojingesnė, nes nesunkiai kiekvieno perprantama: „Montesguieu tvirtino, kad monarchijos pagrindinis principas – garbė, despotizmo – baimė, respublikos – pilietinės dorybės, taigi patriotizmas. Jis ne be pagrindo pridūrė, kad valstybė patiria nuosmukį ir žūsta, jei savo pagrindiniu principu piktnaudžiauja arba jį pamiršta”.

Vadinasi, pernelyg didelis garbės žodžio suabsoliutinimas gali iki pamatų sugriauti monarchiją (galbūt todėl šiandieniniai karaliai – tik nominalūs), pernelyg didelė baimė gali virsti nevaldomu, pasąmoniniu maištu ir revoliucija (ikirevoliucinės ir ikijelcininės Rusijos pavyzdžiai), o pernelyg akcentuotas patriotizmas gali virsti net antivalstybiniu aktu (smetoninės Lietuvos žlugimo pagrindinė priežastis). Istoriosofiškai peržvelgęs visus senovės graikų demokratinio valdymo modelius, E. Feguet klausia: “Tokių minčių vedamas susimąsčiau, kokia gi pagrindinė demokratinės valstybės idėja? Atsakymas buvo staigus ir netikėtas – tai ne kas kita, o nekompetencijos (neišmanymo) kultas”. Jis susiformuoja ir klesti taip pat neįtikėtinai paprastai: liaudis nutaria, kad įstatymus turi priiminėti ne kvalifikuoti teisėjai, o ji pati, nes „įstatymus turi priiminėti tie, kurie jų laikysis“.

Liaudis renka rinkikus, o šie renka atstovus įstatymų leidžiamajai institucijai, bet rinkimai apsiriboja uždaru liaudies ratu (demokratija nepakenčia jokių išsiskiriančių iš minios – nei protingesnių, nei talentingesnių, nei geresnių, nei, pagaliau, turingesnių). Liaudis renka ne tuos, kurie gerai išmano savo darbą, o tuos, kurie geriausiai išreiškia liaudies aistras, ir kuo garsiau apie savo aistrą rėkia kandidatas, tuo daugiau galimybių jis turi būti išrinktas.

Ir vis dėlto E. Feguet skaitymas yra gydantis aktas, liudijantis, kad visas šiandieninio gyvenimo grimasas ir išsigimimus paveldėjome, o ne sukūrėme, kad visi socialiniai ir kultūriniai klystkeliai yra ne mūsų ydingos veiklos rezultatas, o pačios masių diktatūros užprogramuotas reiškinys, ir visa tai mes pasirinkome patys.
Valdemaras Kukulas

Tiesa, tie aistrų reiškėjai nėra blogis pats savaime: „Yra labai naudinga, kai visuomenės viršūnėse arba greta jų esama ir liaudies aistrų reiškėjų. Jie visada parodo ribą, kurią peržengti pavojinga, leidžia pajusti, ką jaučia minia, o minia vadovaujasi ne mąstymu, o jausmais. Minios priešiškumo reikia saugotis, bet negalima ir per daug jai pataikauti“. Vadinasi, svarbu kompetentingųjų ir aistrų reiškėjų proporcija, bet kadangi pastarieji visada sudaro daugumą, įsigali neišmanymo diktatas.

Ir grįždamas prie savo gimtosios Prancūzijos aktualijų E. Feguet reziumuoja: „Mūsų šalyje tebeveikia toks demokratinis režimas, kai tautą valdo išimtinai tautos išrinkti delegatai. O tai lemia beveik visišką nekompetencijos įsigalėjimą“. Kitoje vietoje antrinama: „Išvada aiški – rinkimuose liaudis visada instinktyviai pasirenka intelektualiai ir moraliai nekompetentingus pretendentus“. Taigi – schema labai paprasta ir elementari, ir, baisiausia, kad nekintanti jau tūkstančius metų. Bet užvis baisiau, kad šita paprasta schema, išsikerojusi kaip valstybės valdymo mechanizmas, virsta nepaprastai sudėtinga ir komplikuota save grindžiančios ir save motyvuojančios nekompetencijos, mažne beraštystės sistema.

Visa kita – jau išvestiniai dydžiai: nekompetencija negali pakęsti kompetencijos vykdomosios valdžios viršūnėse, o šios nekenčia savo srities specialistų atskirose ūkio šakose. Nuvertinus asmenybės svarbą, visuomenė sparčiai technokratėja, prarasdama bet kokius anapusybės ir vidujybės orientyrus, ir galiausiai pati liaudis ima naikinti pati save.

Kitaip tariant, absoliučiai visose gyvenimo sferose įsigali totalinis minios kultūrinis ir etinis diktatas, žlugdantis bet kokį kūrybiškumą ir protą: „Paėmę viršų aistringieji karštligiškai ima leisti įstatymus, užuot šaltakraujiškai įvertinę padėtį, kad galėtų elgtis toliaregiškai ir apdairiai.Bet jiems tai nė motais, nes įstatymus jie kuria ne tam, kad pažabotų žmogiškąsias aitras, o kaip tik priešingai – kad jas išreikštų. Įstatymai tampa partijų tarpusavio kautynių pasekme ir įrankiu. Įstatymo projektas tampa iššūkiu priešininkų partijai, o įstatymo priėmimas – partine pergale. Tokia padėtis žemina įstatymų leidėjų orumą ir kompromituoja patį režimą“. E. Feguet išvada metaforiška ir negailestinga, nes, kaip ir visos metaforos, visaapimanti: „Paversdamas žmogų vergu, Dzeusas atima iš jo pusę sielos, - sakė Homeras. Paversdamas žmogų politiku, demonas atima iš jo visą sielą“.

Gaila, kad su „Nekompetencijos kultu“ susipažįstame praėjus net šimtmečiui nuo jo parašymo. Dvigubai gaila, kad jo neišsivertėme bet jau prie dvidešimtį metų. Bent jau būtume išvengę faktinių politologinio diskurso klaidų: antai „Atgimimo“ įkarštyje Algimantas Čekuolis paskelbė, neva tai Winstonas Churchillis pasakęs, kad demokratija yra geriausia iš visų blogų valdymo formų, ir visi iki šiol šią autorystę platiname. E. Faguet mus pataiso: „Demokratija Aristoteliui – „pati pakenčiamiausia iš visų išsigimusių valdymo formų“, ir Platonas, tiesa, kitais sumetimais, pripažįsta, kad „demokratija – pati blogiausia iš gerųjų valdymo formų ir pati geriausia iš blogųjų“.

Kita vertus, jei ir būtume šį tekstą išsivertę, vargu ar kas mūsų visuomenėje būtų vykę ir įvykę kitaip: juk nepriklausomą valstybę kūrėme ne remdamiesi kokiais nors teoriniais, istoriniais tyrinėjimais, o nusižiūrėdami į laisvos rinkos modelius iš išganingų Vakarų, kurie patys yra seniai prisikaitę tokių kaip E. Feguet veikalų ir vis viena toliau plėtoja ydingą masių diktatūros doktriną. Tiesa, kiek modifikavę ją kapitalo, pinigų visagalybės implantais.

Ir vis dėlto E. Feguet skaitymas yra gydantis aktas, liudijantis, kad visas šiandieninio gyvenimo grimasas ir išsigimimus paveldėjome, o ne sukūrėme, kad visi socialiniai ir kultūriniai klystkeliai yra ne mūsų ydingos veiklos rezultatas, o pačios masių diktatūros užprogramuotas reiškinys, ir visa tai mes pasirinkome patys.

Pasirinkome patys, orientuodamiesi į Europos Sąjungą ir į NATO, siekdami pritraukti tik vakarietiškas investicijas (kad patiems nieko nebereiktų kurti) ir mėgdžiodami tik vakarietiškas madas (kad tik nereikėtų galvoti, mąstyti). O jei pasirinkome patys, nieko negalime kaltinti.