Žmonės nebūtinai jaučia, kas juos veikia, bet tai nereiškia, kad jie nepaveikūs. Eilėraštis yra net tada, kai jis jau seniai perskaitytas; mintys ir lūkesčiai plevena ore, nors dar neįvardinti garsiai. Tas, kuris žodžiais paverčia visuotinus jausmus, yra tautos burna. Ji miršta tik tada, kai numiršta pati tauta. Nebūtinai kalbos nešiotojai turi išnykti. Jie gali transformuotis į ore pakibusį junginį be šaknų, bet tai nebebus poeto tauta, - jai tereikės klounados užsimiršimui.
Justinas Marcinkevičius stovėjo tikrumo versmėje ir maitino iš jos savo tautą, nutroškusią nuo kvailinimų ir melo, kuris liejosi iš kabinetų, salių ir aukštų tribūnų butaforinėje Tarybų Lietuvoje. Už tai jį mylėjo. Jo kalbėjimas buvo toks pamatinis, kad net sarginiai socializmo šunys pritildavo: gal poeto žodžiai prasibraudavo iki jų sielos sandėliuko, kur po devyniomis spynomis buvo užrakinti migloti prisiminimai apie laisvę, garbę, ištakas. Tada neuždraudę tų žodžių, jie patys save kiek priartino prie tautos versmės, ir šiandien galbūt labiausiai tuo didžiuojasi iš savų nuveiktų gyvenimo darbų. Keistas ir nevykęs gyvenimas, kurio gale vertingiausia pasirodo kažkada neatlikta funkcionieriaus prievolė.
2010 m. lapkričio 23 d., ta pati salė, tik dabar ji Lietuvos Mokslų Akademijos, o gatvė vadinasi Gedimino prospektas. Įveikus dvidešimt dvejų metų kelią, Justinas Marcinkevičius, vėl čia, visuomeniniame forume. Jį atvedė blogas jausmas, kad pasikeitė tik iškabos, o esmė – valdžia kaip lovys – išliko. Buvusieji kiek susimažino, pasislinko, priėmė naujokus. Šitoje savo, berods, paskutinėje viešoje kalboje, pasakytoje dvi savaitės prieš nelaimingą atsitikimą, poetas apibendrino: „Mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų“. Žodį „kultūringai“ jis vartojo jau tik ironiškai, kalbėdamas apie kultūringai duodamus ir imamus kyšius, apie kultūringumą netrukdyti užimtiems valdžia, apie kultūringai suveržtus diržus. Vietoj rūpinimosi valstybe ir jos piliečiais jis matė, jo žodžiais, aršią kovą dėl likučių ant prekystalio, o tiems, besirungiantiems dėl geresnio kąsnio, parinko „šunėkų“ vardą.
Jis nurodė kelią, kaip galima keistis: tik per konkrečius darbus. Pilietis Justinas Marcinkevičius išsakė tris norus valdžiai: sustabdyti Gedimino kalno griuvimą, išsaugoti Donelaičio memorialą Tolminkiemyje, lietuvių kalbai išsaugoti ir apginti valstybinės kalbos statusą. Ir baigė savo paskutinę kalbą: „Pradžiai tiek“.
Dėl Tolminkiemio reikalai pajudėjo teigiama linkme. Likę dar du norai. Dabar jau sakome – priešmirtiniai norai. Iš anksto galima nuspėti sparnuotas frazes iš valdžios veikėjų lūpų, kada jie stengsis kalbomis atsistoti šalia mirusio poeto. Klausantis jų, linkiu niekam nepamiršti žodžių: „Pradžiai tiek“. Permainos reikalingos ne sistemai išsaugoti, o jai pakeisti. Skirtumas nuo perestroikos tik toks, kad dabar galime ne tik teigti ydas, bet ir nurodyti tikrąją jų priežastį – pačią klaninę sistemą.
Veikimo ir būties vienybė yra tai, ko žmonės nuolat ilgisi. Justinas Marcinkevičius liudija, jog tai įmanoma. Žmonės didelėmis širdimis sakosi mylintys visą pasaulį. Turbūt poeto širdis buvo maža, nes joje visą vietą užėmė Tėvynė. Nuo beribės laisvės sutrikusiam žmogui, kuris savo menkumą ir tuštumos baimę dangsto svetimų teorijų skivytais, toks tvirtumas kelia benamio pavydą dėl jaukaus namų židinio. Pasimetusių žmonių jausmai nesiekia toliau sadomazochistinių įžvalgų, kurias jiems sukelia eilutės „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje/ Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“. Man ne gėda prisipažinti, kad iki šiol kažkas sugniaužia gerklę, kai išgirstu Euriką Masytę, dainuojančią šį eilėraštį. Žmonės mažomis širdimis, kuriose tilpo visa Lietuva, su šia daina stovėjo už savo žemę. Justinas Marcinkevičius buvo paėmęs jų jausmą ir išgryninęs jį iki žodžio skambesio.
Tik pasibaigus šitam gyvenimui jis virsta baigtu kūriniu, į kurį pažvelgiama naujai. Santarvė tarp rašymo ir gyvenimo yra poeto palikimas, galintis atrišti ne vieną raištį nuo akių. Šįkart ašarų braukti nereiktų. Verčiau padėkoti likimui, kad Justinas Marcinkevičius buvo su mumis. Ilgas gyvenimas leido jam palikti gausų savo proto ir širdies vaisių kraitį. Taip jau yra, kad žemiška mūsų kelionė yra baigtinis dydis, o kam nors visada atrodo, kad ji galėjusi būti ilgesnė. Justinas Marcinkevičius kaip žmogus baigė savo kelią, likdamas savo palikuonyse, o kaip kūrėjas jis galutinai persikėlė į savo eiles, kuriomis bylos savo skaitytojams iš amžinųjų erdvių.
Šalta ir giedra šiemet buvo per vasario 16-ąją, „dieną atrištom akim“. Šaltis nuskaidrina orą, mirtis nuskaidrina atmintį. Vaiskuma atveria akiai tolius, kurie paprastai būna prisidengę melsvu šydu, ir aiškėja, jog pabaigos nėra.