Vienas tokių nesusipratimų yra pastaruosius keletą metų Lietuvoje kurstomas jei ne atviras priešiškumas, tai bent jau irzlus priekabumas žmogaus teisių ir laisvių atžvilgiu. Jas grindžianti liberalizmo doktrina kritikuojama iš peties. Liberalai beveik nesigina.
Šventeiviškumo invazija
Kurstytojai ir kritikai dažniausiai nesigilina ir nenutuokia, ką reiškia ir gali lemti tas jų puolimas. Krikščioniškai mąstant, jiems lyg ir galima būtų atleisti, jei jie „nežino, ką daro“. Tačiau krikščionybė nėra politinė santvarka, o ši savo ruožtu, kol nepraranda savisaugos, neatleidžia tiems, kurie ją kryptingai griauna. Net jei griauna ne iš piktos valios, o per nesusipratimą ar klaidą.
Šiandienė Vakarų valstybių valdymo forma – liberalioji demokratija yra grindžiama vertybiniais ir politiniais įsipareigojimais žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Be jų ši santvarka tiesiog neįsivaizduojama.
Jei imtume keisti požiūrį į žmogaus teises, tai galiausiai turėtume keisti požiūrį ir į Vakarų civilizacijos politinę raidą po Antrojo pasaulinio karo ir abejoti liberaliosios demokratijos teisingumu. Kokią mes tuomet įsivaizduojame ir siūlome santvarką? „Valdomą demokratiją“, kaip Rusijoje?
Bet kuri alternatyva žmogaus teisėms įsipareigojusiai demokratijai veda į politinės santvarkos kaitą. Neįmanoma atsisakyti pamatinių vertybių, kuriomis jau daugiau negu pusę amžiaus remiasi laisvo Vakarų pasaulio politika, ir kartu išlikti šio pasaulio dalimi. Tiesa, anot įvaizdžio kūrėjų, „Lietuva – drąsi šalis“: tad gal ims „drąsiai“ ir parodys špygą laisviems demokratiškiems Vakarams?
Panašu, kad kai tik įstojome į Europos Sąjungą, dalis mūsų dešiniųjų politikų ir politika labiau nei sielovadą užsiimti norinčių kunigų nutarė įgyvendinti šį scenarijų.
Neradę geresnės progos nei dvidešimtosios Sausio 13-osios metinės, iškilūs Marijos žemės dvasiškiai prakalbo apie „klystančią“ Europą, nepagrįstai, jų nuomone, teikiančią pirmumą žmogaus teisėms. Tėvynės sąjungos (TS-LKD) atstovas Rimantas Dagys šią mintį pateikė taip: „ES vis labiau yra akcentuojamos žmogaus teisės supriešinant jas su pareiga šeimai, visuomenei ir valstybei“.
Tai tik palyginti švelnūs pastaruosius keletą metų ryškėjančios tendencijos kritikuoti žmogaus teisių vaidmenį pavyzdžiai. Užkulisiuose kalbama atviriau: žmogaus teisių principas tarnaująs „iškrypėliams“, „liberastams“ ir „tolerastams“ (šiais žodžiais radikalioji Lietuvos dešinė mėgina niekinti liberalizmą ir toleranciją, kurie, kaip ir žmogaus teisės, atsidūrė jos „juodajame sąraše“).
Priešiškumas žmogaus teisių apsaugos politikai kartu yra ir ideologinis balsas, keliamas prieš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir Romoje 1950 m. lapkričio 4 d. pasirašytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.
Žmonės, besipiktinantys tuo, kad žmogaus teisės neva esančios „vis labiau pabrėžiamos“ ir kartais prieštarauja jų nuostatoms, matyt, norėtų, kad du minėti dokumentai su juose skelbiamais principais būtų „pabrėžiami vis mažiau“. Ką tai lemtų politiškai – jau nekalbant apie žmogaus teisių būklę?
Romos konvencijoje į šį klausimą atsakoma nedviprasmiškai. Pirma, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas turįs tarnauti didesnei Europos vienybei. Antra, Romos konvencija plaukianti iš Europos vienybės vertybinio pamato: bendrų pažiūrų (akivaizdžiai ne R. Dagio), bendrų politinių tradicijų (akivaizdžiai ne klerikalinių), bendrų idealų, laisvių ir teisės viršenybės paveldo. Trečia, pažymima, kad šalys signatarės konvenciją pasirašo siekdamos apsaugoti veiksmingą politinę demokratiją.
Taigi žinia, kurią siunčia žmogaus teisių principo vertybinį primatą užsipuolantys Lietuvos politikai ir dvasiškiai, bent jau netiesiogiai yra nukreipta prieš Europos vienybę, ją grindžiančias vertybes ir esamą demokratijos modelį.
Žinoma, jie išsisukinės mėgindami tikinti, kad jų kritika nėra nukreipta prieš žmogaus teises – ji mat esanti viso labo grįsta „kita“ žmogaus teisių interpretacija. Tačiau ko yra verta „savita“ klerikalų ir moralizuojančių populistų turima žmogaus teisių samprata, matome iš homofobiškos šalies įvaizdžio, kurį jų valdoma Lietuva susikūrė Europoje per pastaruosius dvejus metus.
Šie personažai „žmogaus teises“ interpretuoja taip pat „originaliai“ ir pro šalį, kaip dabartinis Kremliaus režimas aiškina Rusijos demokratiją: ji, ponios ir ponai, esanti savita, rusiška, ne prastesnė nei Vakarų, tik kitokia...
Vakarietiškos žmogaus teisių sampratos kritikai Lietuvoje veidmainiauja mėgindami aiškinti, neva jie žmogaus teises savitai „gina“. Tik ta jų „gynyba“ kažkodėl neretai prieštarauja Europos teisei. Ji šiurpina ne tik Europos Parlamentą, bet ir Lietuvos institucijas, kaip antai Seimo Teisės departamentas ir Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos.
Tačiau amžinai pamokslaujantys ir verkšlenantys Lietuvos moralistai jaučiasi geriau už visą Europą išmaną, kas yra „tikrosios“ žmogaus teisės. Tai, kas kertasi su jų ašaringu moralizavimu, jiems atrodo nelaikytina teisėta ir teisinga. Kad ir ką bylotų ES dokumentai, mūsų moralistai žmogaus teises, prieštaraujančias jų ideologijai, vadina „skimbčiojančiais cimboliais“, kaip tai daro Andrius Navickas.
Šiuo atžvilgiu nelengva suvokti, kodėl kai kurie lyg ir sveiko proto vyrai Lietuvoje leidžia laiką viešai moralizuodami apie moterų įsčias: nurodinėdami dėl sekso tikslų, kontracepcijos, dirbtinio apvaisinimo, abortų ir pan. Šiems neįtikėtiniems „džentelmenams“ atrodo normalu demonstruoti šventeiviškumą kišantis į ne savo reikalus po ne savo sijonais arba graudenant apie „sesutes ir broliukus“ spermos bankuose.
Ten jie ieško žmogaus teisių, pamiršdami pripažinti jas moterims.
Laimei, ne visi dešinieji Lietuvoje yra bažnyčios sakyklą su politikos tribūna supainioję pamokslautojai. Lietuvos liberalams Strasbūro ginamos žmogaus teisės, ačiū Dievui, nekliūva. Nekliūva jos ir daugeliui sveiko proto konservatorių, kurie vis dėlto mėgina priešinti savo pasaulėžiūrą liberaliajai pasaulėžiūrai, teigdami, kad liberalizmas, aukštindamas teises, ignoruoja atsakomybę ir pareigą.
Konservatorių ginčas su liberalais: šeimyninio vaido atgarsiai
Liberalizmo klasikai pabrėžė ne tik teises. Ir liberalai „realistai“ - prigimtinės būklės teoretikai, ir liberalai „idealistai“ – asmens orumo ir laisvės gynėjai pamatines teises bei laisvės principą siejo su pareiga ir atsakomybe. Konservatoriai, teigiantys, kad atsakomybė liberalams nerūpi, šitaip sukarikatūrina savo oponentus ir mėgina savintis tai, kas iš dalies priklauso liberalizmo minties tradicijai.
Vis dėlto į liberaliąsias teises skersuojantys konservatizmo atstovai gali į tai atsakyti, jog liberalizmas pareigą suvokia pernelyg abstrakčiai ir idealistiškai arba skandina ją tarp egoistinio individualizmo motyvų. Sieti atsakomybę ir pareigą su liberalų teorijoms nebūdingu požiūriu į valstybę mėgino šiuolaikinio konservatizmo klasikai – Edmundas Burke‘as ir Georgas Hegelis. Pastarasis pareigą valstybei kėlė aukščiau ekonominių pilietinės visuomenės reikalų, tvarkomų liberalizmo sureikšmintų interesų ir teisių erdvėje.
Tačiau Burke‘o ir Hegelio pastangos išryškiną šiuolaikinio konservatizmo problemą: jis neįveikia pamatinių liberalizmo minties tradicijos prielaidų ir yra nuo šios tradicijos nemenkai priklausomas. Šiuolaikinis konservatizmas su visu jo išskirtinumu ir kritiškumu liberalizmo atžvilgiu iš esmės tėra šiojo atauga ar šaka, maištingai nutolusi nuo kamieno. Todėl pareigos ir atsakomybės prasmė, kaip ją suvokia konservatoriai, lieka įsišaknijusi liberalizmo idėjų tradicijoje su jos žmogaus prigimties, politikos, laisvės, teisių, visuomenės ir valstybės sampratomis.
Konservatorių kritika tik iš dalies ir daugiau paviršiumi „užkabina“ liberalizmo idėjas, nes pasiekusi jų ištakas XVI – XVIII a. politinėje filosofijoje ji eventualiai atsigręžia prieš nuosavas prielaidas. Savo ruožtu maištas prieš liberalią šiuolaikinio konservatizmo šerdį ir, vadinasi, prieš politinę modernybę galimai implikuotų liberaliosios demokratijos atmetimą, o tai jau labai pavojinga.
Net jei Friedricho Nietzsche‘s ir Martino Heideggerio modernybės kritika buvo teisinga, ne kas kita kaip konservatorių branginamas pareigos ir atsakomybės jausmas reikalauja atsispirti kraštutinumų pagundai ir išlaikyti ištikimybę liberaliosios demokratijos principams. Priešingu atveju nesunku nueiti keliais, XX a. pirmoje pusėje vertusiais Vakarų valstybių gyvenimą beprotybe ir košmaru.
Nors tai anaiptol nereiškia, kad į modernybės kritiką įsiklausyti neverta. Trumpas ir neįmantrus Heideggerio kūrinys „Proskyna“ galbūt pranoksta visą triukšmingą liberalizmo minties tradicijos galią ir įvairove – jei ne savo globaliu poveikiu, tai tylia žinia. Kaip sako al Farabis, jei filosofas nebuvo išgirstas, tai ne jo problema, o tų, kurie neišgirdo.
Bandyti išsivaduoti iš pareigą ir dorybę pabrėžiančio konservatizmo vidaus prieštaravimų be liberaliąją demokratiją griaunančių padarinių galima radus nuo liberalizmo prielaidų nepriklausomą idėjinį pagrindą ten, kur jo būta iki liberalizmo, o ne ten, kur jis atsirado kaip liberalizmą triuškinanti filosofija ar ideologija. Yra du konservatyvūs keliai iš postliberalizmo aklavietės: klasikinio konservatizmo, kuris šiandien yra nepelnytai pamirštas, ir krikščioniškojo konservatyvumo, XX a. patyrusio radikalių pokyčių ir praradusio vidaus darną.
Krikščioniško atsako į liberalizmą nenuoseklumas
Į Bažnyčios mokymą gali apeliuoti ir žmogaus teisių primatą smerkiantys dešinieji politikai bei visuomenės veikėjai, ir tą patį darantys kunigai. Tačiau politiniame gyvenime krikščioniška mąstysena paremta žmogaus teisių kritika susiduria su dviem esminėmis problemomis.
Pirma ir pagrindinė problema yra ta, kad krikščionybė, kitaip nei islamas ar judaizmas, yra politiškai nenormatyvi religija, nesiejanti tikėjimo su teise (įstatymu) ir neturinti pagrindo įsitraukti į politinių idėjų kovas. Maža to, Naujajame Testamente nėra nė vienos politinės temos, išskyrus politinės ir dieviškosios valdžių atskyrimo priesaką: „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“.
Ankstyvosios krikščionybės autoritetai kvietė atsiriboti nuo politinio gyvenimo reikalavimų. Anot Tertuliano, krikščioniui turėtų būti absoliučiai svetimi vieši reikalai (nobis... nec ulla magis res aliena quam publica). Apaštalas Paulius laiške tesalonikiečiams išgyrė tuos, kurie gyvena tykiai ir užsiima privačiais, o ne viešais reikalais. Svarbiausią politikos teorijos klausimą – kas ir kodėl turėtų valdyti – šv. Augustinas laikė apskritai nereikšmingu. Šiomis aplinkybėmis „krikščioniškos politinės teorijos“ sąvoka skamba kaip nesusipratimas arba oksimoronas.
Tačiau krikščionybės santykis su politika istoriškai kito ir smarkiai tolo nuo Naujojo Testamento beigi patristikos dvasios. Viduramžiais Bažnyčia giliai įbrido į politikos vandenis, ir šiandien ji net būdama atskirta nuo valstybės nenustoja politikuoti. Tad nors ir nelabai krikščioniška, bet vis dėlto nekeista ir galbūt net nieko bloga, kad turime ir krikščionišką politinę mintį, ir, deja, krikščionis demokratus.