Savo ruožtu, Lietuva jau daug metų skiria ambasadorių į Izraelį. Paprastai šalys atstovaujamos adekvačiai, todėl nieko nestebintų, jei Lietuvos ambasadorius, pvz., Egipte dengtų ir Izraelį. Kartais adekvatumas neišlaikomas dėl objektyvių valstybės pajėgumų: nežiūrint mūsų simpatijų Islandijai, mus dengia jų ambasada Suomijoje, o Islandijos klausimais rūpinasi ambasadorė Kopenhagoje.

Išeitų, kad mums lėšų užtenka ir interesų pakanka, o Izraelio per menki interesai Lietuvoje laikyti čia ambasadorių. Palyginimui, Indijos ambasadorius Lietuvai reziduoja Varšuvoje, o Lietuva atidarė ambasadą Indijoje, būdama suinteresuota ryšiais su šia sparčiai besivystančia šalimi. Jei Izraeliui trūksta tam lėšų, paremti galėtų įvairios žydų organizacijos, švaistančios savo išteklius pasaulinėms antilietuviškoms kampanijoms. Ambasados yra skirtos šalims suartinti, o ne atskirti. Nejaugi neapykantos kurstytojai turi tokią įtaką, kad Izraelis negali lietuviško Vilniaus pripažinti Šiaurės Jeruzalės įpėdiniu?

1991 m., pati sausio pradžia. Oslas. Miestą gaubia žiemos tamsa. Nedidelis būrelis stoviniuoja prie garsaus šuolių su slidėmis tramplino Holmenkolene. Vėlus vakaras, ant snieguotų šlaitų krenta gelsva žibintų šviesa. Užvertus galvą aukštyn, aukštybėse matosi starto vieta, nuo kur lyg į stačią prarają neria skrajojantys slidininkai. Kažkur toli toli apačioje jie mato nusileidimo aikštelę. Nepatyrusiam jausmas toks, lyg reiktų šokti nuo dangoraižio ir pasikliauti vien slidėmis. Tylą nutraukia šmaikštus klausimas: „Pone Prezidente, ar išdrįstumėte nušokti?“

Tai Lietuvos garbės konsulas Norvegijoje Leonas Bodas. Jis kreipiasi į Vytautą Landsbergį, kuris dalyvauja tarptautinėje konferencijoje, organizuotoje holokaustą išgyvenusio Nobelio Taikos premijos laureato Elie Wieselio. Joje dalyvauja iš tolimos Pietų Afrikos atvykęs Nelsonas Mandela ir kiti garbūs svečiai. Jie kalba apie atsvarą neapykantai, smurtui, apie tautų valios taikų įgyvendinimą. V. Landsbergis įspėja tarptautinio forumo dalyvius apie bandymus brutalia jėga palaužti Lietuvos laisvės siekį ir kviečia juos panaudoti savo autoritetą, kad tam būtų užkirstas kelias. Iki kruvinų sausio įvykių belikę vos dešimt dienų...

Net praėjus penkiolikai metų L.Bodas vis pasakodavo, kokį atsakymą išgirdo prie Holmenkoleno tramplino. V.Landsbergis išmatavo akimis atstumą nuo bokšto iki nutūpimo, pakraipė galvą ir šypsodamasis pasakė: „Jei dėl Lietuvos, tai šokčiau“. Tai nuskambėjo lyg juokas, bet gudrusis žydas L.Bodas viską suprato: tokio ryžto jokie tankai neįveiks. Tikėjimas vertybėmis, kurias išpažįsta ir skelbia šviesiausios asmenybės, susibūrę tomis dienomis Osle, niekais paverčia materialias kliūtis. N.Mandelai atsivėrė kalėjimo vartai, prieš mus griuvo geležinė uždanga.

V.Landsbergio įpėdinis už Lietuvos konservatorių partijos vairo Andrius Kubilius nuėjo dar toliau: Izraelyje jis lyg niekur nieko Lietuvos labui išlenkė taurę „išlydyto švino“. „Cast lead“ - taip vadinosi Izraelio ginkluotųjų pajėgų įvykdyta operacija Gazos ruože 2008 gruodį – 2009 sausį, per kurią žuvo 13 žydų ir per 1 200 palestiniečių. Apie trečdalį jų - vaikai. Lietuvos premjero vizitas sutapo su antrosiomis tų žudynių metinėmis, tačiau niekur neprasprūdo žinutė, kad mūsų premjeras bent puse lūpų būtų užsiminęs apie nežmonišką padėtį Gazoje, kuri yra didžiausia koncentracijos stovykla pasaulyje.

Kaip kitaip pavadinti okupuotą teritoriją, kur 1,5 milijono vienos tautos žmonių lyg žvėrys aptveriami aukšta betonine siena, o prie visų vartų stovi ginkluoti patruliai, ir tik jų valia galima išeiti ar įeiti? Žmonėms į savo seną darbovietę už kelių šimtų metrų, atsidūrusią anapus tvoros, reikia žygiuoti ne vieną kilometrą iki vartų ir valandas laukti eilėse praleidimo punkte. Žeminančios procedūros diena po dienos, metai po metų. Patruliuojantys Izraelio kareiviai taip pat sprendžia, kiek sunkvežimių su produktais, medikamentais ar statybinėmis medžiagomis įleisti. Žmonių gyvenimas – ginkluotų sargybinių malonėje.

Du norvegų gydytojai Erikas Fosse ir Madsas Gilbertas atvyko į Gazą iš Egipto 2008 m. pabaigoje, kada jau ketvirta diena tęsėsi aptvertų žmonių bombardavimas. Jie dieną naktį gelbėjo sužeistuosius, matė mirtinas žaizdas nuo visuotinai uždraustų DIME (Dense Inert Metal Explosive) užtaisų ir baltojo fosforo. Po to juos pakeitė kiti gydytojai savanoriai. Kažkada, prieš dvidešimt metų, Lietuva labai džiaugėsi tokių pasišventėlių pagalba, kada tarptautinė organizacija „Gydytojai be sienų“ padėjo besikuriančiai šaliai vaistais bei medicinine įranga.

Islandija, parėmusi mus pirmoji, negalvojo apie savo dydį ir galią. Turbūt daugelis, kas atsimena tas dienas, atsimena ir neišpasakytai gerą jausmą, atėjusį kartu su žinia, kad esame ne vieni, kad mus mato ir palaiko, kad kažkam pasaulyje tikrai ne vis tiek, ar mums pasiseks. Už tą jausmą, suteikusį stiprybės, liekame dėkingi Islandijai, tačiau mažų tautų solidarumo neišmokome. Kai su mumis taip pasielgia – gerai, nuoširdus ačiū, o kai patys galime padėti kitiems – ačiū nereikia, susilaikysime.
R.Bogdanas

Norvegijoje šie gydytojai išleido knygą „Akys Gazoje“. Jie aprašė, ką matė tomis dienomis, būdami tarp užpultųjų, ir iliustravo savo pasakojimą pačių darytomis nuotraukomis. Šešiolika skyrių – tai šešiolika ten praleistų dienų. Knyga greitai buvo išversta į kitas kalbas ir tapo pasauliniu bestseleriu. Pirmajam leidimui palydintįjį žodį parašė tuometinis Norvegijos užsienio reikalų ministras Jonas Gahras Store. Aišku, už tai Norvegija susilaukė oficialaus pasipiktinimo iš Izraelio pusės, tačiau savo nusistatymo ginti žmonių teisę į laisvę jie neatsisakė. Lygiai taip pat norvegai pernai nepasidavė ir didžiosios Kinijos spaudimui dėl Nobelio Taikos premijos skyrimo įkalintam kinų disidentui Liu Xiaobo.

Nuo norvegų paramos Lietuvai laikų niekas nepasikeitė. Jie ir toliau išlieka pavyzdys, kokių aukštumų gali pasiekti valstybė, kurioje laikomasi vertybių. Kad ir Venesuelos pavyzdys akivaizdžiai rodo, jog vien naftos sukurti klestinčiai valstybei neužtenka. Visuomenės moralinės nuostatos jos gerovę lemia daugiau nei naudingos iškasenos ar apsukrūs projektai. Dar visai neseniai Norvegijoje buvo didelis vaikų darželių trūkumas. Visos partijos priėmė bendrą nutarimą, kad valstybė – nesvarbu, kas valdžioje – privalo neatidėliodama spręsti šį klausimą. Šiandien darželių stygiaus nebėra.

O mes evoliucionuojame priešinga kryptimi bananų respublikos link. Dalis visuomenės žavisi diktatoriumi Aleksandru Lukašenka, dalis svajoja apie zuoktelėjusį liberalą Vilniaus mero kėdėje, sukūrę pateisinamąją formulę: „Kad ir vagia, bet ir miestui padaro“. Pasakojama, kad ir Henrikas Daktaras buvęs labai atidus savo kaimynams, ir šie jį labai gerbia. Iš tokios dorovės galiausiai natūraliai išsivysto vištakumas kitų kančioms. Net Šventoji žemė nebepažadina atjautai krikdemiškos širdies. Ji užsigrūdinusi „vardan tos Lietuvos“.

Kas artima ir kas tolima yra vieno bendro matymo dalys, kurios neišvengiamai veikia viena kitą. Net jei mums nerūpi anapus ežero išpilti nešvarumai, vieną dieną vėjas juos priplaks prie mūsų liepto. Iš pradžių tampame abejingi toliau esančių kančioms, o vėliau nustoja rūpėti tie, kurie šalia. Visuomenė nebetenka bendrystės jausmo. Bendruomenė pavirsta valdoma kaimene ir raško karčius savo pačios užaugintus vaisius.

Šią plintančią visuomenės opą stengiamasi ne išgydyti, o pridengti dailiu politinės retorikos vualiu. Nuo to opa nepasveiksta, kūnas toliau yra, paliktas be priežiūros. Nes politikų dėmesys nukreiptas į savo darželį. Argi ne gražu, kad mes ir po dvidešimties metų nepamirštame Islandijos parlamento sprendimo dėl Lietuvos nepriklausomybės 1991m. vasario 11d.? Tas sprendimas vertinamas kaip dovana, už kurią dabar atsidėkojame, pasikviesdami Islandijos užsienio reikalų ministrą ir 2011m. vasario 12d. atidengdami atminimo lentą Vilniuje, Islandijos gatvėje.

Politiškai korektiškame žaidime nebėra vietos amžinai taisyklei, jog dovanos įpareigoja. Ji neįsipaišo, nes apima daugiau, nei rūpinimąsi „kaip aš atrodau“. Kada premjeras tyli dėl pamintos palestiniečių teisės, galima pagalvoti, kad jis nenori būti apšauktas antisemitu. Tačiau didžiausias antisemitinis smurto aktas pastaraisiais dešimtmečiais buvo prieš dvejus metus vykęs Gazos bombardavimas. Palestiniečiai yra tokie patys semitai, kaip ir žydai. Skiriasi tik tikėjimai. Vieno tikėjimo semitai žudė kito tikėjimo semitus. „Išlydyto švino“ operacijos padariniams tirti Jungtinės tautos buvo sudarę vadinamąją Goldstone‘o komisiją, kurios išvados vienareikšmiškai įvertino Izraelio veiksmus kaip nusikalstamus. Joms pritarė visi Saugumo Tarybos nariai. Nuo to niekas nepasikeitė.

Didžiausias antisemitinis smurto aktas pastaraisiais dešimtmečiais buvo prieš dvejus metus vykęs Gazos bombardavimas. Palestiniečiai yra tokie patys semitai, kaip ir žydai. Skiriasi tik tikėjimai. Vieno tikėjimo semitai žudė kito tikėjimo semitus. „Išlydyto švino“ operacijos padariniams tirti Jungtinės tautos buvo sudarę vadinamąją Goldstone‘o komisiją, kurios išvados vienareikšmiškai įvertino Izraelio veiksmus kaip nusikalstamus. Joms pritarė visi Saugumo Tarybos nariai. Nuo to niekas nepasikeitė.
R.Bogdanas

Ne visi užmerkia akis dėl to, kad žydai audringai reaguoja į bet kokias pastabas. Kada Jonas Paulius II pasakė, jog Šventajai žemei reikia tiltų, o ne sienų, tas pats Nobelio taikos premijos laureatas E.Wieselis italų spaudoje jį išvadino teroristų rėmėju. Sausio mėnesį lankydamasi Izraelyje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel nepasekė mūsų premjero pėdomis, nors jai kritikuoti žydų veiksmus dėl istorinių įvykių šleifo dar sunkiau. Ji labai aiškiai ir viešai pareiškė Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu, kad tolesnės statybos okupuotame krante turi liautis, nes būtent jos yra pagrindinis kliuvinys taikai pasiekti.

Galbūt kas nors galvoja, kad taip gali kalbėti tik didelė ir galinga Vokietija? Islandija, parėmusi mus pirmoji, negalvojo apie savo dydį ir galią. Turbūt daugelis, kas atsimena tas dienas, atsimena ir neišpasakytai gerą jausmą, atėjusį kartu su žinia, kad esame ne vieni, kad mus mato ir palaiko, kad kažkam pasaulyje tikrai ne vis tiek, ar mums pasiseks. Už tą jausmą, suteikusį stiprybės, liekame dėkingi Islandijai, tačiau mažų tautų solidarumo neišmokome. Kai su mumis taip pasielgia – gerai, nuoširdus ačiū, o kai patys galime padėti kitiems – ačiū nereikia, susilaikysime.

Islandija tada dėl savo sprendimo neteko didelių ir labai svarbių žuvies eksporto į Sovietų Sąjungą kontraktų, o dabar, patyrusi sunkią finansinę krizę, turi ištikimus draugus Baltijos šalyse, kurie gali būti gerais advokatais kelyje į Europos Sąjungą.

Šiandien braška Egipto režimas, tuo keldamas sąmyšį Izraelyje. JAV tarpininkaujant, 1979 m. šios dvi valstybės pasirašė Kemp Deivido taikos sutartį. Nuo tada Egiptas gauna iš JAV antrą pagal dydį karinę pagalbą – apie 2 mlrd. JAV dolerių kasmet. Izraelis, būdamas keliasdešimt kartų mažesnis, gauna rekordinę beveik 3 mlrd. dolerių pagalbą. Kitaip tariant, JAV iš savo biudžeto kiekvieną dieną atseikėja maždaug 8 mln. dolerių Izraeliui.

Nupirkta taika yra laikinas trapus sprendimas, kurį gali pakeisti tik realybės pripažinimas iš abiejų pusių. O mūsų premjeras siūlosi remti Izraelio narystę ES, - remti šalį, kuri iki šiol savo pagrindiniame įstatyme skelbiasi esanti žydų valstybė. O kur dėtis palestiniečiams? Gal pas mus kraustytis, nes tas pats premjeras Andrius Kubilius labai pagrįstai piktinosi, kada būrys jaunuolių pražygiavo Vilniaus gatvėmis, skanduodami „Lietuva lietuviams“. Man tai primena nacių šūkį apie vokiečių gyvybinę erdvę, kurį vainikavo koncentracijos stovyklos ir krematoriumų kaminai. Būkime nuoseklūs, kalbėdami apie piliečių, o ne vienos tautos valstybę. Padėti susivokti realybėje yra geresnis darbas nei pritarti ydingoms iliuzijoms apie savo išskirtinumą.

Per pasikėsinimą žuvus Kemp Deivido sutarties signatarui Egipto prezidentui Anvarui Sadatui, jį 1981m. pakeitė iki šiol ramiai valdęs Hosni Mubarakas. Nežiūrint jo, kaip taikos išsaugotojo ir sąjungininko vaidmens, JAV šiomis neramumų Egipte dienomis nepamynė savo deklaruojamų vertybių ir Barackas Obama ragina H.Mubaraką paklusti liaudies valiai ir atsisakyti prezidentavimo. Izraelio spauda skelbia amerikiečius išdavikais, Izraelio ambasadoriai įgalioti aiškinti didžiosioms valstybėms, kaip svarbu išsaugoti H.Mubaraką kaip stabilumo garantą.

Izraelio reakcija aiškiai rodo, jog jiems nekyla abejonių, kad pokyčiai Egipte neišvengiamai turės įtakos ir Palestinos autonomijai. Būsime praleidę puikią progą turėti gerą draugą arabų pasaulyje. Būtų ne tik moralu, bet ir labai pragmatiška, jeigu vyriausybė, kuri bando įgyvendinti alternatyvius dujų ir naftos importo projektus, pasirodytų dėmesinga potencialių tiekėjų regiono lūkesčiams. Požiūris į Palestinos ir Izraelio santykį yra lakmuso popierėlis visame arabų pasaulyje, kuris turtingas naftos, dujų ir lėšų investicijoms.

O įdėmesnis žvilgsnis į pačią Palestiną gal atvertų mūsų politikams akis, kuo pavirsta laisvės idėja, kada ji suskaidoma į atskirų grupių interesus, ir kaip begimstanti valstybė nustoja augti, įklimpusi korupcijos liūne. Tada jau reikia pagalbos, kad kas nors už ausų ištrauktų.