Štai islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius viename interviu apie neramumus arabų valstybėse teigia: „Jeigu Lietuvoje kas nors bandytų daryti tą patį tais pačiais kanalais, socialiniais tinklais, mes, ko gero, negalėtume tikėtis tokio rezultato. Todėl, kad gyvename kitokiomis sąlygomis nei egiptiečiai, tunisiečiai ar kitų arabų valstybių gyventojai.“
Gyvename išties skirtingai. Skiriamės ir nuo arabų, ir nuo prancūzų, ir nuo anglų. Kuo? Ten vyko milžiniški mitingai siekiant apginti savo interesus, o pas mus tokių lyg ir nelabai buvo (išskyrus išimtį iš taisyklės – sušaudytą sausio 16-osios mitingą). Ar tai reiškia, kad mes gyvename geresnėmis sąlygomis, mums nėra prieš ką protestuoti?
Kai Prancūzijoje Nicolas Sarkozy užsimojo ilginti pensinį amžių – piliečiai priešinosi ir gynė savo teisėtus interesus ir lūkesčius, kai Lietuvoje konservatoriai sumanė tą patį – „na, kaip nors išgyvensim“. Kai Didžiojoje Britanijoje studijų kainą konservatoriai su Davidu Cameronu priešakyje sumąstė didinti tris kartus – masės studentų, dėstytojų, profesorių labai aiškiai parodė savo nepritarimo ženklus, kai Lietuvoje vyko neoliberali aukštojo mokslo reforma – „ai, prisiimsim paskolų ir kaip nors išsiversim“.
Kai arabai išėjo kovoti į gatves ne tik prieš skurdinimą, bet ir prieš pilietinių teisių pažeidinėjimus, mūsų piliečiai, gyvenantys ant trisluoksnių skolų ir paskolų, kurių pilietinė ir politinė teisė mitinguoti atimta kavasiurbių savivaldybės klerkų, atsako – „na, kas čia tokio, susirinksim po devynis“. Tad skirtumą projektuoti reikia ne į kitokias mūsų sąlygas (taip, jos visada bus kažkiek kitokios!), o į mus pačius.
Vis dėlto labai įdomi šita desperatiška situacija. Mes matome ar patiriame priespaudą, bet sakome, kad tai švelni priespauda. Mes matome išnaudojimą, bet jei jis atrodo elegantiškas – tinka! O jei toks ir neatrodytų tikriausiai būtų sakoma, kad taip jau sutvarkyta, kad taip per amžių amžius surėdyta. Žinutė tokia: tik nereikia priešintis, kaip nors išgyvensim, tik jokių permainų, vis tiek niekas nepasikeis į gerą.
Tačiau situacija tokia ciniška, kad tas cinizmas galiausiai nejuntamas. Taip pat, kaip ir kvėpuodami propaganda galiausiai nejuntame jos kvapo. Arba kai išnaudojimas tampa ne išnaudojimu, o gyvenimo būdu ir kai priespauda tampa ne priespauda kaip tokia, o tik įprastomis gyvenimo sąlygomis.
Didžiajai visuomenės daliai valdžios cinizmas neatrodo problema. Jie tai suvokia kaip teisėtos valdžios performatyvumą. Taip pat vargu kam atrodo ciniška, kai televizijos laidoje kostiumuotas, arogantiškas verslininkas į vergaujančių jam darbininkų priekaištus atsako: „O tai būtų geriau, jei aš visai panaikinčiau tas darbo vietas?“ Galima paraleliai įsivaizduoti tokią situaciją: sėdi patriarchalinis, kumščius gniaužiantis vyras televizijos laidoje, o prie prieš jį – kasdien jo daužoma žmona, besiskundžianti smurtu. O vyras atremia: „O tai būtų geriau, jei aš tave visai į gatvę išmesčiau?“ „Ne-ge-riau, ne-ge-riau!“ šaukia televizijos žiūrovai.
Kaip visiškai rimti argumentai priimami ir laisvosios rinkos personos Rūtos Vainienės ciniški pokštai, papokštauti taip pat TV laidoje, kad (perfrazuoju iš atminties) mokesčių verslui mažinimas ir darbo kodekso liberalizavimas galėtų būti priežastimis grįžti lietuviams iš emigracijos. Nesu ekonomistas, tik bandžiau įsivaizduoti, ar norėčiau grįžti į šalį, kurioje įsidarbinęs gaučiau apverktiną algą, riziką ir psichinį terorą būti išmestam iš darbo per dieną be jokių paaiškinimų, su tokiom pačiom apverktinom kompensacijom, sumažintom ir vėluojančiom socialinėm išmokom. Kai tuo metu monopolijos ir oligopolijos, gyvuojančios be progresinių mokesčių, dar būtų skatinamos didėti mažinant “mokesčių naštą“.
Mažai kam atrodo ciniška ir bandymas surinkti biudžetą vargingiausių ar vargingai besiverčiančių sąskaita. Pavyzdžiui, reikalauti PSD įmokų iš paskolomis apsikrovusių mokančių už mokslą studentų ar smulkiuosius verslininkus prirakinti prie kasos aparatų, kurių priežiūrai ir atitinkamam finansų tvarkymui kas mėnesį prireiks nekompensuojamų išlaidų, mažinti socialines išmokas ir t. t. Jei aš klysčiau, į piketą prieš PSD įmokas studentams būtų susirinkę ne devyni, o penki tūkstančių studentų ir dėstytojų, o į sausio 16-osios mitingą – ne trys grupelės po devynis, o neaprėpiama minia.
Čia ne tik kad nesiekiama, bet ir nesitikima bei nelaukiama bent socialiai atsakingo verslo ar gerovės valstybės (visomis prasmėmis). Atrodo, kad tenorima gyventi tik („švelnioje“) priespaudoje ir („elegantiškame“) išnaudojime, kur cinizmas pamažu tampa neatpažįstamas kaip toks. Šiuo požiūriu Lietuvos situacija daug dramatiškesnė negu Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ar kurios nors arabų valstybės situacija.