Iliustracijai paminėsiu tokius pranešėjus kaip Jungtinių Tautų organizacijos Generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas, NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas, Vokietijos bei Didžiosios Britanijos premjerai Angela Merkel bei Davidas Cameronas, Afganistano prezidentas Hamidas Karzai, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, daug kitų valstybių vadovų bei ministrų. Konferencijoje kalbėjo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Tradiciškai šiame renginyje dominuoja dalyviai iš Europos šalių bei JAV. Tačiau neįmanoma nepastebėti ir nuolat augančio atstovų iš kur kas tolimesnių kraštų skaičiaus. Šįmet konferencijos diskusijose dalyvavo ir aukšti Japonijos, Singapūro, Australijos pareigūnai. Tai parodo, kad šiuolaikinio saugumo klausimai yra peržengę ne tik valstybių, bet ir kontinentų ribas.
Papildomo peno bei aktualumo šios konferencijos diskusijoms suteikė tuo pat metu vykę dramatiški įvykiai Egipte, Tunise bei kitur. Atidėję į šalį savo iš anksto parengtus pranešimus, konferencijos dalyviai daug dėmesio skyrė vertybiniams klausimams: koks turėtų būti Vakarų šalių vaidmuo remiant demokratiją ir žmogaus teises autoritarinėse valstybėse? Ar gali stabilumas ir šalies valdžios palankumas Vakarams (kaip Egipto ir Tuniso atvejais) būti svarbesniais nei demokratija ir žmogaus teisės? Egipto atveju ypač ryški Vakarų dilema – ar stoti už žmogaus teises ir laisves kovojančių žmonių pusėn, ar vardan stabilumo vadovautis politiniu pragmatizmu? Nėra abejonių, kad Vakarams palankaus, tačiau toli gražu nedemokratiško Egipto prezidento Hosni Mubarako nušalinimas gali sukelti pavojingų pasekmių chroniškai nestabiliame Artimųjų Rytų regione.
Žiūrint iš Lietuvos, visai tai gali atrodyti tolimos ir menko aktualumo problemos. Bebaimiai Lietuvos turistai savo pasiryžimu vykti į Egiptą nepaisydami suirutės, rodos, tik dar labiau sumenkina šių įvykių svarbą. Juolab ir Lietuvos žiniasklaida yra linkusi nušviesti įvykius Egipte būtent iš turistų perspektyvos, o svarbiausiais istorinių įvykių Egipte komentatoriais tapo ten atostogavusios estrados žvaigždės.
Grįžtant prie diskusijų konferencijoje, reikėtų pastebėti, kad, kitaip nei ankstesniųjų Miuncheno konferencijų metu, Rusijos ir Vakarų požiūrių skirtumai šįmet netapo centrine diskusijų ašimi. Gerai žinomi Rusijos bei NATO nesutarimai dėl priešraketinės gynybos klausimų ar situacijos Gruzijoje šįkart neužgožė kitų tarptautinio saugumo aktualijų. Priešingai, Rusijos ir JAV užsienio reikalų ministrai pasirinko šią konferenciją kaip naujosios branduolinio nusiginklavimo sutarties (START) ratifikacinių dokumentų apsikeitimo vieta.
Konferencijos organizatorių sumanymu, programoje dominavo keturios temos: 1) ekonominės krizės pasekmės tarptautiniam saugumui; 2) ginklų kontrolės ir nusiginklavimo klausimai; 3) naujieji saugumo iššūkiai (kibernetinis bei energetinis saugumas); bei 4) atsakomybės už saugumą Afganistane perdavimas iš NATO vadovaujamų tarptautinių saugumo pajėgų vietos valdžiai.
Besiklausydama pranešimų bei diskusijų, norom nenorom mėginau įvertinti, kiek visi šie klausimai aktualūs Lietuvai, mūsų nacionaliniam saugumui ir krašto apsaugos sistemai. Todėl čia norėčiau pasidalinti kai kuriais savo pasvarstymais svarbiausiomis konferencijos temomis.
Pasaulinė ekonominė krizė ir jos įtaka tarptautiniam saugumui
Lietuva ne viena sprendžia dilemą - kaip biudžetų deficito ir diržų veržimosi laikotarpiu užtikrinti ir stiprinti nacionalinį saugumą bei deramai vykdyti sąjungininko įsipareigojimus. Tai absoliučios daugumos Europos šalių problema (Estija, kuri šįmet padidino savo gynybos biudžetą iki dviejų procentų nuo BVP, yra reta išimtis). Konferencijoje NATO generalinio sekretoriaus A. Rasmusseno pateikti faktai gana iškalbūs – NATO sąjungininkės Europoje per dvejus pastaruosius metus sumažino savo gynybos išlaidas 45 milijardais dolerių. Jei prieš dešimtmetį Europa išleisdavo gynybai maždaug pusę tiek, kiek JAV, tai šiandien NATO gynybos biudžete Europos šalių indėlis sudaro vos apie 25 procentus. Šiame kontekste vertėtų pažymėti, kad per praėjusį dešimtmetį Kinija padidino savo gynybos išlaidas tris kartus. Nuo jos mėgina neatsilikti Indija bei kitos Azijos šalys.
Kai kas bando šią problemą sumenkinti teigdami, kad Europa yra humanitarinės ir vystomosios pagalbos teikimo lyderė pasaulyje. Esą Europa sprendžia tarptautinio saugumo problemas nekarinėmis priemonėmis. Šiuose teiginiuose, žinoma, yra daug tiesos, nes vien karinėmis priemonėmis pasiekti stabilumo krizių regionuose dažniausiai neįmanoma.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – pagalbos teikimas regionams, kuriuose nepajėgiama užtikrinti saugumo (o tam reikalingos karinės pajėgos) dažnai yra tolygus švaistymui. Sėkmingam krizių sprendimui dažniausiai būtinas karinių, politinių ir ekonominių priemonių kompleksas t.y. reikia sugebėti ne tik „meduolius“ dalinti, bet ir, esant reikalui, sugebėti efektyviai panaudoti jėgos priemones. Praradusi karinės intervencijos pajėgumus, Europa gerokai sumažins savo turimų poveikio priemonių arsenalą. Deja, ES ministrų deklaracijos ir komunikatai retai būna efektyvūs sprendžiant tarptautines krizes ir konfliktus.
Nuo ekonominio sunkmečio sumenkus gynybos biudžetams, tik kelios Europos šalys ateityje bus pajėgios sutelkti reikšmingus pajėgumus NATO operacijoms. Tarp jų ir vykdant kolektyvinės gynybos operacijas. Dėl to gali kilti grėsmė pačiam kolektyvinės gynybos principui, kuris yra NATO pamatas.
Žinoma, visuomet galima teigti, kad yra JAV, kuri yra mūsų ištikima sąjungininkė ir pagal karinę bei ekonominę galią (vis dar) neturi sau lygių pasaulyje. Tačiau tikėtis, kad JAV ir ateityje bus pasirengusi užkamšyti visas Europos saugumo skyles ir kompensuoti kritinius pajėgų trūkumus NATO operacijose būtų neatsakinga. Reikia pripažinti, kad tebeauganti praraja, tarp Europos ir JAV skiriamo dėmesio bei išlaidų gynybai tampa vis grėsmingesne problema Aljanso veiklai bei patikimumui.
Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo klausimai
Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje daug buvo rašyta apie įvairius ginkluotės kontrolės ir nusiginklavimo aspektus. Praėjusių metų balandį JAV ir Rusijos prezidentai Prahoje pasirašė naują strateginės branduolinės ginkluotės ribojimo (START) sutartį, kurią neseniai ratifikavo abiejų šalių parlamentai. Miuncheno konferencijoje abiejų šalių užsienio reikalų ministrai – H.Clinton ir Sergejus Lavrovas iškilmingai apsikeitė ratifikaciniais raštais, tuo užbaigdami teisines šios sutarties patvirtinimo procedūras.
Reikia pabrėžti, kad strateginiai branduoliniai ginklai yra tik viena iš šiuo metu intensyviai aptarinėjamų ginkluotės kontrolės euroatlantinėje erdvėje temų. Paraleliai vyksta derybos dėl Įprastinės Ginkluotės Europoje (ĮGE) sutarties, vis aktyviau keliamas klausimas dėl būtinybės sukurti ir taktinių branduolinių ginklų kontrolės bei ribojimo mechanizmus. Su tuo glaudžiai susiję ir priešraketinės gynybos klausimai, kurie šiuo metu yra bene kontraversiškiausias klausimas NATO- Rusijos darbotvarkėje.
Kaip jau minėta, Rusijos – NATO ar Rusijos – JAV nesutarimai šįsyk nebuvo svarbi tema, nors negalima sakyti, kad jie buvo pamiršti. Savo pranešimuose JAV valstybės sekretorė H.Clinton pakartojo NATO principinę poziciją sukurti Aljanso priešraketinės gynybos sistemą, kuri dengtų visą NATO šalių teritoriją. Tačiau pabrėžė, kad ši sistema yra nukreipta ne prieš Rusiją, o prieš tokias šalis kaip Iranas ir Šiaurės Korėja bei kad NATO yra pasirengusi bendradarbiauti su Rusija priešraketinės gynybos srityje. Savo ruožtu Rusijos užsienio reikalų ministras akcentavo, kad atskirai nuo Rusijos kuriama NATO sistema bus traktuojama kaip potenciali grėsmė, nes gali pažeisti strateginį jėgų balansą. Rusija nesirengia su tuo susitaikyti. Todėl, jei artimiausiu metu nebus rasta abipusiai priimtino sprendimo, Rusija bus priversta kurti prieš šią NATO sistemą nukreiptas priemones.
Jei strateginiai branduoliniai ginklai tradiciškai yra dvišalių JAV–Rusijos santykių objektas, tai mažesnio nuotolio – taktiniai branduoliniai ginklai – yra visos Europos, taip pat ir Lietuvos, rūpestis. Apie šių ginklų skaičių ir jų buvimo vietas nėra jokios viešai pasiekiamos patikimos informacijos. Taip pat nėra jokių šių ginklų kontrolės ar ribojimo mechanizmų. Rusija, kuri turi didžiausią tokios ginkluotės arsenalą – kelis tūkstančius taktinių branduolinių užtaisų – yra ne kartą viešai grasinusi dislokuoti šį ginklą Kaliningrade ir greičiausiai šį pažadą yra įvykdžiusi. Todėl, mūsų vertinimu, būtent taktiniai branduoliniai ginklai – jų apskaita ir kontrolė - šiuo metu yra viena aktualiausių Europos saugumo problemų ir viena didžiausių spragų Europos ginkluotės ribojimo sistemoje. Tai buvo daugelio pranešėjų akcentuota ir šių metų Miuncheno konferencijoje.
Daug kas tikriausiai yra girdėjęs apie vykstančias diskusijas dėl naujos Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties. Ši sutartis buvo pasirašyta dar 1990 m. kaip svarbi saugumo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonė tarp NATO ir vis dar tebeegzistavusio Varšuvos pakto šalių. Sutartimi buvo nustatyti vienodi abiem blokams apribojimai penkiose svarbiausiose puolamosios ginkluotės kategorijose (tankų, šarvuočių, artilerijos, naikintuvų ir kovos sraigtasparnių). Įgyvendindamos šią sutartį, NATO ir buvusio Varšuvos pakto šalys sunaikino apie 50 000 ginkluotės vienetų. Lietuva ir kitos Baltijos šalys, kurios derybų metu paskelbė nepriklausomybę ir vadavosi iš Sovietų sąjungos, negalėjo dalyvauti sutartyje nei NATO, nei Varšuvos pakto pusėje. Todėl jos netapo šios sutarties dalimi.
Vos pusmečiui praėjus po ĮGE sutarties pasirašymo (1990 m. lapkričio 12 d. Paryžiuje), dokumentas tapo keistinas, nes 1991 m. liepos 1 d. Prahoje buvo oficialiai nutrauktas Varšuvos pakto egzistavimas. Maža to, 1997 m. dalis buvusio Varšuvos pakto šalių buvo pakviestos tapti NATO narėmis, tuo, anot Rusijos, buvo iš esmės iškreiptas jėgų balansas Europoje.
Po naujo derybų raundo, 1999 m., buvo suderėta ir Stambule pasirašyta Adaptuotoji Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis. Joje, kitaip nei pradinėje ĮGE sutartyje, neliko blokinio balanso. Vietoje to puolamosios ginkluotės apribojimai nustatyti kiekvienai sutarties šaliai atskirai. Tačiau ši sutartis iki šiol neįsigaliojo. Vakarų šalys atsisakė ją ratifikuoti tol, kol Rusija neįvykdys ten pat Stambule prisiimtų įsipareigojimų išvesti savo karines pajėgas iš Gruzijos ir Moldovos.
Vakarų šalims principingai laikantis šios nuostatos, Rusija 2007 m. sustabdė savo dalyvavimą senojoje 1990 m. sutartyje. Vienu iš akstinu Rusijai pasitraukti iš ĮGE sutarties buvo ir tai, kad čia nustatytus ginkluotės apribojimus ji reguliariai pažeisdavo karo Čečėnijoje metu.
Šiuo metu yra prasidėjusios derybos siekiant išeiti iš šios aklavietės ir surasti visoms šalims priimtiną įprastinės ginkluotės Europoje kontrolės mechanizmą. Lietuva, kaip NATO narė, dalyvauja šiose diskusijose ir yra viešai deklaravusi apie savo pasirengimą tapti naujos ĮGE sutarties nare. Tačiau jungdamiesi prie šios sutarties turime užtikrinti, kad ji neapsunkintų kolektyvinės gynybos įsipareigojimų įgyvendinimo bei kad būtų išsaugotas principas, jog užsienio šalių pajėgos gali būti kitoje šalyje tik su priimančiosios šalies sutikimu.
Naujosios saugumo grėsmės
Prie naujųjų saugumo grėsmių paprastai priskiriama kibernetinis ir energetinis saugumas. Kartais tarp jų minimos ir kitos grėsmės, tokios kaip plintančios balistinių raketų technologijos arba pastaruoju metu smarkiai išaugusi piratavimo grėsmė Afrikos pakrantėse. Tačiau pastarosios vargu ar gali būti išties laikomos naujomis grėsmėmis. Ypač piratavimo atveju problema yra ne tiek grėsmės naujumas, kiek jos mastai. Todėl čia apsiribosiu tik keliais komentarais dėl kibernetinio ir energetinio saugumo aspektų.
Miunchene Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Williamas Hague’as gan netikėtai visą savo konferencijos kalbą paskyrė vienai temai – kibernetiniam saugumui. Visa atskira konferencijos sesija antrą dieną buvo paskirta kibernetinių grėsmių temai. Tarp kalbėtojų buvo aukštas NATO kariškis, ES komisaras, Vokietijos telekomo direktorius ir Indijos vyriausybės patarėjas nacionaliniam saugumui. Visi konstatavo esamos situacijos rimtumą – kibernetinės grėsmės kelia vis didesnį pavojų kritinėms valstybių institucijoms, šalys nėra tinkamai organizuotos reaguoti į saugumo grėsmes, net ir saugiomis laikomos sistemos yra pažeidžiamos kryptingų atakų.
Nesu tikra, ar Lietuva yra deramai valstybiniu mastu įvertinusi šią grėsmę. Neabejoju, kad kai kurios institucijos – bankai, svarbiausios komercinės įmonės bei saugumo struktūros - tuo atsakingai rūpinasi. Krašto apsaugos sistemoje esame įsteigę atskirą kibernetinio saugumo skyrių, dalyvaujame Estijoje įsteigto NATO kibernetinio centro veikloje. Tačiau atskirų institucijų pastangos čia gali būti nepakankamos. Reikalingas vieningas valstybinis požiūris į augančią problemą, glaudesnis bendradarbiavimas su daugiau patirties šioje srityje turinčiais ir kur kas daugiau į savo tinklų saugumą investavusiais bankais bei kitomis komercinėmis institucijomis.
Energetinis saugumas – bene didžiausias Lietuvos galvos skausmas šiandien. Esame bene labiausiai Europoje nuo vienintelio tiekėjo priklausanti šalis. Per du nepriklausomybės dešimtmečius buvo daug apie tai kalbėta ir rašyta, tačiau, deja, nedaug padaryta. Tik dabar po truputį atsiranda realūs planai ir juos pagrindžiantys finansavimo šaltiniai, kurie turėtų sudaryti galimybę per ateinantį dešimtmetį gerokai išplėsti Lietuvos galimybes importuoti energetinius išteklius, ypač dujas ir elektrą.
Energetinio saugumo centras, kurį šįmet įsteigėme Vilniuje, turėtų prisidėti prie geriausių sprendimų ieškojimų. Kviesime į jį dirbti užsienio ekspertus, sieksime, kad jis būtų oficialiai įregistruotas kaip NATO centras, nagrinėjantis visus Aljansui aktualius energetinio saugumo aspektus.
Atsakomybės perdavimas Afganistano vyriausybei
Trečius metus iš eilės Miuncheno konferencijoje dalyvavo ir kalbėjo Afganistano prezidentas H.Karzai. Šis faktas savaime parodo saugumo situacijos Afganistane svarbą tarptautinės bendruomenės akyse. Tačiau reikia pastabėti ir tai, kad šįsyk diskusijos Afganistano klausimu vyko gerokai kryptingiau, nes pernai lapkritį NATO viršūnių susitikimo metu buvo priimti sprendimai iki 2014 m. pabaigos visiškai perduoti atsakomybę už saugumą Afganistane vietos saugumo pajėgoms.
Aiškūs terminai visuomet mobilizuoja. Todėl visos diskusijos buvo labai koncentruotos į tai, ką galima ir būtina nuveikti per šiuos ir ateinančius trejetą metų, kad Afganistano vadovybė galėtų užtikrinti valstybės ir gyventojų saugumą.
Prezidentas H. Karzai, gan optimistiškai žvelgdamas į ateitį, garantavo, kad naujoji vyriausybė nusiteikusi įnirtingai kovoti su korupcija, kad remiančios valstybės neturėtų bijoti teikti paramą šaliai per centrines šalies institucijas. Tuo tarpu dauguma donorų vis dar teikia pirmenybę tiesioginiam Afganistano žmonių rėmimui, teikiamam per Provincijų atkūrimo grupes (PAG). Anot prezidento H.Karzai, PAG yra Afganistano vyriausybines struktūras dubliuojančios institucijos, kurios dažnai trukdo Kabului įgyvendinti savo centrinės valdžios funkcijas, o decentralizuotas rėmimas neleidžia sukoncentruoti lėšų prioritetiniams projektams.
Lietuva vadovauja vienai iš tokių provincijos atkūrimo grupių Goro provincijoje Afganistano vakaruose. Nors dėl ribotų resursų negalime suteikti Afganistanui tokios paramos kaip kitos šalys, šis Afganistano prezidento kvietimas yra skirtas ir mums. Manau, kad tai labai svarbus signalas, padėsiantis Lietuvai nuspręsti dėl tolesnio dalyvavimo Afganistane formų.
Nereikėtų tikėtis, kad Lietuvos PAG užbaigs savo misiją jau artimiausiais mėnesiais. Turime užtikrinti, kad vietinės saugumo pajėgos būtų pakankamai kompetentingos ir pajėgios užtikrinti saugumą ir stabilumą visoje provincijoje. Neseniai provincijoje pradėjo dirbti Lietuvos kariuomenės ir JAV Pensilvanijos gvardijos bendrai įkurta policijos mokymo grupė, aktyviai dirba Europos Sąjungos policijos misija, tikimės, kad Gore įsikurs ir Afganistano kariuomenės padalinys. Krašto apsaugos ministerijoje svarstoma galimybė perduoti saugumo užtikrinimo atsakomybę Goro provincijos vietinės valdžios institucijoms iki 2012 m. pabaigos.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad PAG misijos pabaiga Goro provincijoje nereikštų Lietuvos pasitraukimo iš Afganistano. Vadovaujamės NATO solidarumo principu, kad vienaip ar kitaip Lietuvos kariai liks NATO misijoje Afganistane iki jos sėkmingos pabaigos.