Tarp užsienio šalių puikus kooperacijos pavyzdys yra Šveicarija – kooperatyvui „Migros“, kuris valdo prekybos centrų grandinę, mobilaus ryšio kompaniją, steigia vakarines mokyklas suaugusiems, priklauso apie 2 milijonai Šveicarijos gyventojų. Naujas dalykas būtų tai, jei kooperacija būtų plėtojama viešosios infrastruktūros sektoriuje ir tokių viešojo valdymo naujovių iniciatorės būtų viešosios valdžios institucijos - Vyriausybė arba savivaldybės.
„Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija“ (sąrašo Nr. 2) interaktyvioje rinkimų į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą programoje pateikia daug įdomių idėjų ir pasiūlymų, ką būtų galima nuveikti, kokius viešuosius projektus įgyvendinti, kad Vilniaus miestas ilgainiui taptų vienu iš Vidurio ir Rytų Europos miestų lyderių. Tačiau daugelio šių pasiūlymų įgyvendinimui reikalingi nemaži finansiniai ištekliai. Pokalbiuose su rinkėjais aš kaip vienas iš šios koalicijos kandidatų dažnai sulaukiu klausimo: kaip jūs ketinate tai padaryti, kai Vilniaus miesto savivaldybė skendi skolose? Pamėginsiu į šį klausimą atsakyti.
Įprasti yra du būdai finansuoti tokius viešuosius projektus kaip mokyklų, darželių, kultūros įstaigų pastatų statymas ir atnaujinimas, miesto transporto sistemos modernizavimas, pneumatinės šiukšlių surinkimo sistemos įdiegimas, atliekų perdirbimo sistemos plėtra ar „Vilnius Air“ avialinijų sukūrimas. Pirmasis, tradicinis, būdas būtų finansuoti šiuos ir panašius projektus iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto, taip pat (susitarus su Vyriausybe) ir valstybės biudžeto, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Akivaizdu, kad tokio finansavimo būdo galimybės yra labai ribotos – šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės bendroji skola viršija 800 mln. litų, kai tuo tarpu pats savivaldybės biudžetas kartu su valstybės biudžeto dotacijomis yra nedaug didesnis nei 1 milijardas litų. Planuoti artimiausioje ateityje kokius nors naujus iš savivaldybės biudžeto finansuojamus viešuosius projektus, esant tokiai Vilniaus miesto finansinei situacijai, būtų sudėtinga.
Kitas būdas yra viešųjų projektų finansavimas privataus kapitalo lėšomis, dar vadinamas viešojo ir privataus sektorių partneryste (angl. public-private partnership (PPP)). Lietuvoje sąlygas šios finansavimo formos paplitimui sudarė dar 1996 metais priimtas Koncesijų įstatymas.
Paprastai tariant, schema yra tokia: privatus savininkas sudaro su savivaldybe ilgalaikę sutartį, kurioje įsipareigoja investuoti savo lėšas į kokį infrastruktūros objektą (pastatyti „pramogų areną“, stadioną, metro ar pan.), o savivaldybė įsipareigoja jam mokėti pastovų koncesijos mokestį. Jeigu objektas, į kurį investuojama, yra finansiškai atsiperkantis, tuomet galima susitarti, kad savivaldybė po kurio laiko koncesijos mokesčio nebemokės. Ši finansavimo forma iš pažiūros atrodo patraukli, nes suteikia galimybę savivaldybei įgyvendinti reikalingus projektus, kurių pati savivaldybė vien savo biudžeto lėšomis finansuoti neįstengtų. Tačiau pasigilinus tampa akivaizdu, kad tokia finansavimo forma yra ne kas kita, kaip savivaldybės netiesioginis skolinimasis, tik šiuo atveju skolos mokėjimo įsipareigojimus bankams pakeičia įsipareigojimai koncesininkui.
Vienas pagrindinių koncesijos privalumų, lyginant su viešųjų projektų finansavimu savivaldybės pasiskolintomis lėšomis, yra tas, kad šitaip paskirstoma rizika - jeigu projektas neatneš lauktų pajamų, nuostoliai pasiskirstys tarp savivaldybės ir privataus investuotojo, tuomet kai visa pačios savivaldybės finansuoto projekto nuostolių našta teks mokesčių mokėtojams. Tačiau rizikos paskirstymas tarp viešojo sektoriaus ir privataus kapitalo turi ir išvirkščią pusę – jeigu projektas vis dėlto bus pelningas, tuomet koncesijos atveju dalis pajamų, kurios galėtų atitekti savivaldybei, atiteks privačiam koncesijos partneriui. Galima pastebėti, kad pastaroji aplinkybė yra gana dažna priežastis, kodėl visuomenė nepasitiki viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektais Lietuvoje. Sutikime, toks nepasitikėjimas yra bent iš dalies pagrįstas: iš tikrųjų, jeigu privatus investuotojas nesitikėtų, kad projektas jam bus pelningas, kodėl jis turėtų pasirašyti koncesijos sutartį?
Išsamiai išnagrinėti abiejų finansavimo būdų privalumus ir trūkumus, vertinti, kuriais atvejais savivaldybė turėtų rinktis koncesiją kaip viešųjų projektų finansavimo formą, kokios turėtų būti koncesijos sutarčių sąlygos, kad koncesijos projektai pasitarnautų viešajam interesui, yra svarbus uždavinys, kuriam turėtų skirti dėmesio tiek politikai, tiek viešojo valdymo specialistai. Tačiau dabar norėčiau pasiūlyti trečiąją viešųjų projektų finansavimo galimybę, kuri daugeliui galbūt pasirodys keista ir neįprasta. Pateiksiu tai kaip novatorišką idėją, o jau paskui tegul politikai, ekonomistai, teisininkai ją kritikuoja, tegul sprendžia, ar kokiu nors būdu Vilniaus mieste ją įmanoma praktiškai realizuoti.
Siūlymas remtųsi principu, kad į Vilniaus miestui naudingus viešosios infrastruktūros projektus turėtų investuoti patys Vilniaus gyventojai. Schema galėtų būti tokia. Vilniaus miesto savivaldybė paskelbia formuojanti įstatinį kapitalą kooperatinės bendrovės, kurios nariais galėtų būti visi Vilniaus miesto plėtra suinteresuoti vilniečiai, įnešę atitinkamo dydžio pajaus įnašus (skirtingai nuo akcinės bendrovės, kooperatinėje bendrovėje kiekvienas narys turėtų vieno balso teisę, t.y. bendrovės valdymas būtų labiau demokratiškas, nes nebūtų „diskriminavimo“ turto pagrindu). Tuomet savivaldybė galėtų sudaryti ilgalaikes sutartis su tokia bendrove, pagal kurias pačių vilniečių valdomas kooperatyvas įsipareigotų investuoti į tai, kas pasirodytų svarbu Vilniaus miesto gyventojams - ar tai būtų mokyklų ir darželių renovavimas, šiukšlių surinkimo sistema, tramvajus ar metro.
Kuo kooperatinė bendrovė būtų pranašesnė už savivaldybės įmones ar privačius koncesininkus? Savivaldybės įmonės yra atskaitingos savivaldybės tarybai, bet nėra tiesioginės šių įmonių atskaitomybės savivaldybės gyventojams. Kaip gyventojai mokame į biudžetą mokesčius ir patikime savivaldybės politikams nuspręsti, kaip juos panaudoti, kaip vartotojai mokame įvairius paslaugų mokesčius, kurių dydį ir panaudojimą taip pat prižiūri politikai. Tačiau būdami kooperatinės bendrovės nariais galėtume prižiūrėti kooperatinės bendrovės valdymą, viešųjų projektų įgyvendinimą dar ir kaip savininkai. Tuo pačiu patys prisiimtume atsakomybę ir dalį rizikos pasirinkdami į kuriuos viešuosius projektus investuoti – projektai, kurie pasirodytų nepatrauklūs ar per daug rizikingi, nesulauktų kooperatyvo narių pritarimo ir į juos nebūtų investuojama, o į perspektyvius projektus investuotume tikėdamiesi ateityje uždirbti iš dividentų.
Tuo pačiu nebeliktų problemos, kylančios iš mano jau minėto nepasitikėjimo įprastiniais viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektais. Nors viešojo intereso apsauga išliktų pagrindiniu motyvu derantis su kooperatine bendrove dėl partnerystės sutarties sąlygų, rizika, kad iš tokios sutarties gali uždirbti privatus partneris, o savivaldybė prarasti dalį potencialių pajamų, būtų pašalinta, ar bent minimizuota, nes šiuo atveju projektas būtų pelningas ne kokiam nors pavieniam verslininkui ar verslo grupei, bet kooperatyvui, kurio nariais būtų nemažas skaičius vilniečių.
Suprantama, jeigu ši idėja būtų realizuojama praktikoje, pirmiausiai reikėtų pradėti nuo bandomųjų nedidelės apimties projektų – pavyzdžiui, suorganizuoti kooperatyvą kokios nors mokyklos ar vaikų darželio renovavimui. Ateityje, jeigu bandomieji projektai pasiteisintų, galima būtų galvoti apie investavimą į stambesnius viešuosius projektus, derinant kooperatinę investavimo formą su įprastais viešųjų projektų finansavimo būdais, o dar vėliau galbūt netgi tokiai kooperatinei bendrovei (ar bendrovėms) perduoti daugiabučių namų administravimo, šilumos ar vandens ūkio priežiūros ir kitas komunalinio ūkio funkcijas.
Kooperacijos idėja nėra nauja, Lietuvoje yra sudarytos teisinės sąlygos steigti kooperatyvus, kooperatyvai sėkmingai veikia žemės ūkio, prekybos sektoriuose.
Tarp užsienio šalių puikus kooperacijos pavyzdys yra Šveicarija – kooperatyvui „Migros“, kuris valdo prekybos centrų grandinę, mobilaus ryšio kompaniją, steigia vakarines mokyklas suaugusiems, priklauso apie 2 milijonai Šveicarijos gyventojų. Naujas dalykas būtų, jei kooperacija būtų plėtojama viešosios infrastruktūros sektoriuje ir tokių viešojo valdymo naujovių iniciatorės būtų viešosios valdžios institucijos - Vyriausybė arba savivaldybės.
Pastaroji aplinkybė yra svarbi, nes pavieniams entuziastams lietuviškoje nepasitikėjimo privačiomis ir visuomeninėmis iniciatyvomis kultūroje suorganizuoti bent kiek daugiau narių turintį kooperatyvą yra labai sudėtinga dėl didelių sandorių sąnaudų (angl. transaction costs) – susitarimų su kooperatyvo nariais, įnašų surinkimo, bendrų sprendimų priėmimo, susitarimų priežiūros sąnaudų, - kurios būtų daug mažesnės, jei kooperatyvas būtų organizuojamas pasitelkiant viešojo sektoriaus instrumentus.