Vinco Kudirkos ir Lietuvos valdovų įamžinimą remiančius Lietuvos kultūros puoselėtojus Vasiliauskaitė vadina „ultranacionalistiniais talibais“, kurie „laisvo mąstymo nekenčia ne ką mažiau, nei represijų simbolio Stalino (o gal net labiau)“. Straipsnio autorės manymu, socrealizmo atributika ant Žaliojo tilto reikalinga jau vien tam, kad bent šiek tiek oponuotų naftalininiam „ultranacionalizmui“, neva ketinančiam uzurpuoti visą Lietuvos kultūrą.
Panašias tezes filosofė dėstė ir 2010 m. vasarą, įsitraukusi į Tomo Venclovos įžiebtą diskusiją. Rašė „pirmuosius Sąjūdžio mitingus“ prisimenanti „su pasibaisėjimu, nuostaba (blogąja prasme) ir siaubu: iš kur šie rėksniai, šie prieštvaniniai fanatikai, šitos seilėmis besitaškančios tetos ir dėdės (daugelis jų išniro – tarsi iš kažkokios pirmykštės tamsos – kaip didžiai godotini „disidentai“, „kentėtojai“, „regėtojai“, „laisvės kankiniai“, iš kurių šiukštu negalima juoktis), šitas pamokomas, „balanos gadynės“ intonacijomis rezonuojantis apaštališkas tonas kalbant su publika („Ei, jūs, homo sovietikai! Jūs, beviltiškai sugadintieji! Jūs nieko nesuvokiate – klausykite mūsų, tikrųjų tautos sūnų, ir nepaklysite!“), netrukęs užlieti visą viešą erdvę? Jie visai nepanašūs į laisvus, juo labiau į mąstančius. Tokiems net ožkos nesinorėtų patikėti, ką jau kalbėti apie ėjimą ten, kur jie rodo...“
Kad abiejuose tekstuose Vasiliauskaitė reiškia pasibaisėjimą ta pačia Lietuvos žmonių grupe, yra akivaizdu. Kam, jei ne Sąjūdžio mitingų dalyviams, atgaivinusiems Tautišką giesmę, rūpėjo Vincas Kudirka? Bet stulbina tai, kad pasirinkta itin didelė žmonių grupė – juk Sąjūdžio renginiuose dalyvavo geras trečdalis Lietuvos gyventojų, ne tik disidentai, tremtiniai, politiniai kaliniai ar kiti represuoti asmenys.
Nida Vasiliauskaitė yra žinoma publicistė, seksizmo ir homofobijos apraiškų kritikė. Jos asmeninė laikysena tiesiogiai išreiškia „Naujosios kairės 95“ poziciją, skelbiančią „moralinį ir politinį karą“ seksizmui ir homofobijai, „ksenofobijai, antisemitizmui ir rasizmui“. Taigi šis judėjimas pristato save kaip pabrėžtinai antidiskriminacinį. Seksizmas, homofobija, ksenofobija, antisemitizmas, rasizmas yra sąvokos, apibrėžiančios tam tikros žmonių grupės diskriminaciją. Skirtumas tik toks, kokiu pagrindu yra diskriminuojama – seksualiniu, religiniu, nacionaliniu, rasiniu ar kokiu nors kitokiu.
Ką reiškia diskriminuoti tam tikrą žmonių grupę? Pats akivaizdžiausias diskriminacinės logikos principas yra tam tikros žmonių grupės niekinimas, simultaniškai atmieštas paranoidine baime, kad ta grupė įsigalės. Šis dviejų kertinių diskriminacinio mąstymo elementų supynimas buvo akivaizdus antisemitinėje nacizmo ideologijoje. Viena vertus, žydai buvo vadinami pusžmogiais (Untermensch) – niekinimui ypač būdinga strategija. Antra vertus, buvo kuriamos įvairios sąmokslo teorijos, bandant įtikinti, neva žydai kelia pavojų ne tik vokiečiams, bet ir visai „arijų“ rasei. Šis paniekos ir pavojaus susipynimas tapo žudančiu impulsu pradėti kone visus istoriškai žinomus tam tikros žmonių grupės persekiojimus. Tą rodo ir Turkijos armėnų genocido schema, ir JAV Kukluksklano veikla, ir ritualizuoti grupiniai Pietų Afrikos lesbiečių prievartavimai, jų žudynės 2009 m.
Diskriminacinio mąstymo elementai akivaizdūs ir filosofijos daktarės Nidos Vasiliauskaitės straipsniuose, pasisakymuose apie Lietuvos patriotus, disidentus ir Sąjūdžio dalyvius. Viena vertus, Vasiliauskaitė juos atvirai niekina, vadina būtybėmis, nepanašiomis į mąstančius individus. Paniekos strategija beveik visada išjuokia diskriminuojamos grupės žmonių išorinius bruožus, stengiasi savo taikinį paversti kuo šlykštesniu, kuo labiau atstumiančiu, kad išblėstų natūralus žmogiško artumo ir užuojautos diskriminuojamiems asmenims jausmas. Nacių ideologai tuo tikslu publikuodavo karikatūras žydų su labai ilgomis nosimis.
Vasiliauskaitė piešia Sąjūdžio mitingų dalyvius, senosios kartos Lietuvos patriotus, represuotus asmenis kaip „seilėmis besitaškančią“, pirmykštę, nemąstančią masę… Kita vertus, filosofė griebiasi ir baimės skleidimo strategijos – esą toji masė kėsinasi „užlieti visą viešą erdvę“. Vasiliauskaitės pasirinktas žodis „talibai“, šiandieniniame kontekste simbolizuojantis ne tik islamo fundamentalizmą, bet ir sekuliarinių valstybės principų pakeitimą religiniais, vienvaldystės ir tironijos grėsmę, puikiai atspindi paranojišką baimę, būdingą visoms diskriminacinėms mąstymo sistemoms.
Esu nustebinta, kad tokia asmenybė kaip prof. Leonidas Donskis, dažnai prisistatantis kaip diskriminacinio mąstymo priešas ir karštai reaguojantis į kiekvieną antisemitizmu „kvepiantį“ pasisakymą, regis, nė nemano viešai įvertinti tokio akiplėšiško išpuolio prieš gerą trečdalį Lietuvos gyventojų. Suprantu, profesorius gal nespėja „lipti ant kulnų“ kiekvienai blogybei, bet iš asmens, reprezentuojančio Lietuvos akademinę kultūrą, nebūtų per daug tikėtis bent jau periferinio dėmesio. Juolab kad susikūrus „Naujajai kairei 95“ Donskis negailėjo jai gerų žodžių, įžvelgė nemažai „įkvepiančių idėjų“, gyrė Nidą Vasiliauskaitę ir kitus autorius už „provokatyvaus teksto galią“, atmesdamas „konservatyvių komentatorių“ nuogąstavimus, esą judėjimas gali būti kenksmingas „Lietuvos ateičiai“. Donskis netgi pabrėžė, kad šiame judėjime įžvelgia potencialą, galintį „suteikti gyvybės šansą mūsų merdėjančiam politiniam gyvenimui“. Ar iš to sektų, kad Lietuvos Sąjūdžio dalyvių išplūdimas irgi yra įkvepianti idėja?
O ką mano kiti „Naujosios kairės 95“ nariai? Pavyzdžiui, naujasis Nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis ar judėjimo iniciatorius – filosofijos daktaras Andrius Bielskis? Ar šis „moralinės ir intelektualinės laikysenos suvienytas naujos kartos žmonių sąjūdis“ (taip „Naujoji kairė“ apibūdina save) yra išreiškęs ketinimą diskriminuoti Lietuvos Sąjūdžio dalyvius?
Andrius Bielskis viename straipsnyje pagrįstai kritikuoja valstybės pareigūnus, visuomenės elito atstovus už svaidymąsi tokiais užgauliais žodžiais kaip „negrai“, „iškrypėliai“, „išgamos čigonai“, už moterų žeminimą. Pavyzdingai apibrėžia skirtumą, „ypač aktualų akademinei bendruomenei“, tarp žodžio laisvės ir hate speech (neapykantą skatinančios kalbos): „Labai svarbu suvokti esminį skirtumą tarp akademinės laisvės ir institucinę galią turinčio asmens patyčių ir noro plūstis.“ Teiginys aiškus, bet neaišku, kaip asmuo, suvokiantis tokį svarbų skirtumą, vertina savo inicijuotos grupės aktyvistę, kuri, būdama „institucinę galią turintis asmuo“ (juk universitetų dėstytojai, regis, yra įsipareigoję institucijoms šviesti jaunimą), viešai plūstasi. Gal yra ir daugiau hate speech rūšių, kurios Bielskiui neatrodo pavojingos?
Žmogus, kurio moralinių vertybių pagrindas yra pagarba kitam žmogui, tolerancija jo kitoniškumui, niekada neįrodinės sau artimos žmonių grupės pranašumo, trypdamas kitos, jam svetimos, grupės orumą. Jeigu individas yra nekritiškai tolerantiškas vienai grupei, bet tuo pat metu diskriminuoja kitą, vadinasi, jo vertybės neturi tvirto moralinio pamato. Tokio individo tolerancija nėra pagrįsta apsisprendimu gerbti kiekvieno žmogaus orumą, paisant jo kitoniškumo. Selektyvi tolerancija būdinga asmenims, kurie yra tolerantiški ne todėl, kad to reikalauja jų moraliniai principai, bet todėl, kad tokią laikyseną diktuoja mada, grupių dinamika, socialinė inercija, priklausymas tam tikrai interesų grupei ar kokios nors kitos priežastys. Kolegos filosofai, regis, turėtų žinoti, kad tokią toleranciją įprasta vadinti „šiaudine“.
Konservatoriams klijuojamos neadekvačios etiketės
Plūstamoji Nidos Vasiliauskaitės saviraiška rodo, kad apie politinį judėjimą negalima spręsti vien iš jo deklaracijų. Reikėtų labiau pasigilinti į jo narių straipsnius, viešus pasisakymus ir veiksmus. „Naujosios kairės 95“ lyderis, filosofijos daktaras, universiteto dėstytojas Andrius Bielskis, įsižeidęs dėl Vladimiro Laučiaus teiginio, esą socialistams visada, liaudiškai kalbant, pilvas buvo svarbiau už moralę, atkirto: „Nuo pat 19-ojo amžiaus vidurio kairioji politinė mintis vyraujančią biurgerišką moralę bandė pakeisti jautrumo socialinei aplinkai etika...“
Pasak filosofo, socializmas susiformavo kaip atsakas kapitalizmui, nes turtuoliai taip begėdiškai išnaudojo darbininkų klasę, kad nutraukė visus socialiniu jautrumu vienas kitam pagrįstus ryšius. Nemanau, kad Laučius yra teisus, teigdamas, kad socializmui rūpi tik „prikimšti pilvą“, sutinku su Bielskiu, kad vakarietiška socializmo filosofijos šaka kreipė ir kreipia dėmesį į moralę, į tokius svarbius dalykus, kaip socialinis jautrumas. Rytietiška bolševikinio socializmo praktika (ir teorija) atvirkščiai – buvo pagrįsta socialiniu ir ekologiniu nejautrumu.
Bielskis imasi „demaskuoti“ konservatorių moralę, kažkodėl pradėdamas nuo... britų aristokratijos vertybių. (Tai bent įvaizdžio kontrastas, palyginti su Vasiliauskaitės aprašytomis pirmykštėmis žmogystomis!) Jis klausia: „Kas vis dėlto slypi už konservatorių noro viešai moralizuoti, o taip pat ir jų moralės ir politikos vienovės propagavimo? Ar tik ne noras dangstyti iškreiptus galios santykius bei saugoti Oksbridže gerai išlavintų džentelmenų privilegijas?“
Tarp tų privilegijų, kurias britų konservatoriai, kaip įtaria Bielskis, bando išlaikyti dangstydamiesi morale, yra minima ir privilegija pažeidinėti gyvūnų teises, įsikibus žiaurių medžioklės tradicijų, ir privilegija pažeidinėti moterų teises („reikalui esant atsivėdėjus vožti nepaklusniai žmonai, prievartauti eilinę tarnaitę arba savo žmoną, jei ši nesutinka“). Aptaręs britų aristokratų amoralumą, Bielskis pereina prie Amerikos respublikonų, kuriuos kaltina „isterija prieš homoseksualus“, švietimo ir sveikatos apsaugos biudžeto karpymu, imperialistiniais kėslais ir stambaus verslo interesų gynimu.
Trumpai tariant, konservatoriai Vakaruose įkūnija visišką socialinį nejautrumą ir netoleranciją, jie yra homofobai, seksistai, be to, industrinius interesus kelia aukščiau už ekologinius ir tarnauja privilegijuotam turtingųjų sluoksniui. Kadangi dešinieji tokie blogi, suprantama, kodėl, pasak Bielskio, „Amerikos inteligentai – socialiniai darbuotojai, bibliotekininkai, mokytojai, universitetų dėstytojai ar menininkai – dažniausiai balsuoja už kairiuosius demokratus, o ne už dešiniuosius respublikonus, tuo tarpu Lietuvos inteligentai – mylintys ir gerbiantys savo Tėvynę Lietuvą – balsuos už bet ką, tik ne už kairiuosius.“
Bet ar Bielskio piešiamas Vakarų konservatorių paveikslas atitinka realybę? Pradėkime nuo homofobijos. Yra skirtumas tarp seksualinių mažumų niekinimo ir nuostatos, kad jų partnerystė neturėtų būti prilyginta tradicinei šeimai. Vakaruose esama nemažai žmonių (ir kairiųjų, ir dešiniųjų), kuriems nepriimtina seksualinių mažumų diskriminacija, bet kartu jie įsitikinę, kad santuoka ir šeima vis dėlto turėtų likti išskirtinai heteroseksualinės partnerystės privilegija. O nemažai gėjų ne tik yra dešiniųjų (konservatyvių ar neoliberalių) partijų nariai, bet ir daro puikią politinę karjerą, pavyzdžiui, Guido Westerwelle, Vokietijos užsienio reikalų ministras, aistringas laisvosios rinkos šalininkas ir artimiausias konservatorės Angelos Merkel politinis bendražygis.
Kalbant apie seksizmą ir moterų teises, nereikėtų pamiršti, kad ne tik kai kurie britų aristokratai laikė savo privilegija prievartauti tarnaites, bet ir komunistas Mao Dze Dongas turėjo visą jų „haremą“. Šaltojo karo metais nei vienoje, nei kitoje „geležinės uždangos“ pusėje beveik nebuvo moterų, kurios vaidintų svarbų vaidmenį politikoje ar versle. Tokios asmenybės kaip Margaret Thatcher ar Madeleine Albright Vakaruose buvo tokia pat retenybė kaip Margot Honecker ar Elena Chauchescu Rytuose.
Ir, regis, konservatorės buvo kur kas labiau pripažintos politikės negu kairiosios jų „kolegės“. Istoriškai žiūrint, feminizmo judėjimas buvo pakankamai nepriklausomas, todėl jį šiurkščiai stumdė tiek dešinė, tiek kairė. Kad ir kaip kairieji norėtų feminizmą prisiskirti sau, tokios pretenzijos istoriškai nepagrįstos. Kairieji, prie kurių feministės bandė šlietis, mielai naudojosi feminisčių parama, bet jų reikalavimus paprastai nustumdavo į „darbotvarkės“ paraštes.
Šiandien Europoje kairė ir dešinė, galima sakyti, konkuruoja dėl profeministinio laurų vainiko. Pirmasis valstybės vadovas, pusę ministerijų postų skyręs moterims, buvo Ispanijos socialdemokratų lyderis Zapatero, bet jo pėdomis netrukus pasekė Prancūzijos konservatorius Sarkozy. Įrodyti, kad socialdemokratai labiau rūpinasi moterų gerove, būtų sunku. Kai konservatorės Angelos Merkel partija laimėjo rinkimus, žiniasklaida džiūgavo, kad atėjo galas „testosterono politikai“ – taip buvo įvardytas aštuonerius metus trukęs socialdemokratų valdymas (manyčiau, terminas su užuomina į sėklides pakankamai aiškiai rodo vokiečių požiūrį į kairiųjų politiką).
Tik tada, kai socialdemokratai neteko valdžios, naujoji šeimos ministrė Ursula von der Leyen, septynių vaikų motina ir garsios konservatyvių politikų šeimos atstovė, pagaliau ėmėsi svarbių reformų, kurios įtvirtintų nepriklausomą moters vaidmenį visuomenėje. Von der Leyen energija ir kovingumas lėmė, kad buvo pritarta svarbioms socialinės rūpybos ir mokesčių reformoms, skirtoms remti dirbančias ir karjeros siekiančias moteris. Dėl tų reformų von der Leyen teko grumtis tiek su socialdemokratais, tiek su konservatoriais – abiejose pusėse esama nepritariančių moters kaip namų šeimininkės įvaizdžio demontavimui. O Norvegija (šalis, kurią Bielskis dažnai mini kaip pavyzdingą socialdemokratišką valstybę) 2002 m. ėmė spausti stambių pramonės asociacijų savininkus ir akcininkus, kad moterys galėtų vadovauti stambioms įmonėms (priešingu atveju taikomos net sankcijos toms firmoms, kurioms vadovauja vyrai!). Šią reformą inicijavo konservatorius, verslininkas, kitaip tariant, „insaideris“, Ansgaras Gabrielsenas, kuriam pavyko pasiekti, kad būtų nustatyta labai svarbi 40 proc. moterų vadovių kvota – jei jos nesilaikoma, t. y. jeigu vadovų postuose yra mažiau nei 40 proc. moterų, firmoms Norvegijoje gresia baudos.
Duodamas interviu britų dienraščiui „The Guardian“, Gabrielsenas teigė, kad problemos esmė – uždari „berniukų klubai“, jie kartu medžioja, kartu meškerioja. Beje, kvotų iniciatorius prašė žurnalistų nelaikyti jo „kuoktelėjusiu socialdemokratu“, nes jis to siekė visai ne lyčių lygiateisiškumo dėlei, o iš ekonominio išskaičiavimo, mat yra įrodyta: kuo „margesnė“ firma, tuo ji novatoriškesnė, todėl našesnė. Taigi, šimtmečio žingsnį Norvegijos moterų lygiateisiškumo istorijoje žengė konservatorius, pasikliaudamas gryniausia kapitalistine logika: lygiateisiškumas užtikrina didesnį pelną negu diskriminacija.
Vakariečių apsisprendimą, ką remti – kairę ar dešinę, lemia kur kas subtilesni dalykai, negu atrodo Bielskiui. Norėčiau paminėti vieną atvejį, kuris itin tipiškas Vakarų demokratijos subrandintam piliečiui. Kalbu apie Mary Cheney, buvusio konservatyvaus Amerikos viceprezidento Dicko Cheney’o dukrą, lesbietę, gėjų teisių aktyvistę, kuri per antruosius Busho rinkimus 2004 m. pasisakė už konservatorius ir aktyviai dalyvavo jų rinkimų kampanijoje. Paklausta, kodėl rėmė partiją, kurios programa atmeta homoseksualios pakraipos individų santuokas, ji atsakė taip pasielgusi todėl, kad šalies saugumui iškilo pavojus, o konservatoriai šiuo atžvilgiu yra patikimesnė politinė jėga.
Nesakau, kad tuometinę JAV saugumo būklę Mary Cheney įvertino teisingai. Šį pavyzdį nurodau tik todėl, kad jis puikiai atskleidžia demokratinio pasirinkimo principus. Vakarų demokratijos subrandintas pilietis žino, kad kuri nors viena partija niekada neišreikš visų jo įsitikinimų (antraip atsirastų tiek partijų, kiek yra individų, ir susitarti dėl bendruomenei svarbių dalykų būtų neįmanoma). Taigi, jis dėlioja prioritetus, vertina situaciją ir per rinkimus apsisprendžia savo balsą atiduoti tai partijai, kuri tam tikru metu, susiklosčius tam tikrai situacijai, jo manymu, geriausiai užtikrins šalies saugumą ir ekonominę gerovę.
Degdamas noru sumenkinti konservatorių įvaizdį, Bielskis ne tik neadekvačiai rekonstruoja užsienio politiką, bet kartais rodo ir paprasčiausią politinį neišprusimą. Štai viename straipsnyje, paskelbtame 2007 m., konservatorių ir socialdemokratų „draugystę“ jis vadina „nesuvokiama anomalija“: „Ar būtų įmanoma koalicija tarp socialdemokratų ir konservatorių, sakykime, Italijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje? Vargu, nes jokia save gerbianti socialdemokratų partija neitų į koaliciją su savo didžiausiais ideologiniais priešininkais konservatoriais.“
Dramatiškas Bielskio tonas juokina, nes šis straipsnis buvo paskelbtas būtent tada, kai Vokietiją jau antrus metus valdė vadinamoji „didžioji koalicija“, t. y. konservatoriai (CDU) su socialdemokratais (SPD), sėkmingai baigusi kadenciją (2005–2009) ir iširusi tik po naujų rinkimų. Tuo laikotarpiu koalicijos partneriai ne tik mažai pykosi, bet savo darnumu netgi erzino rinkėjus. Tokia politikų laikysena buvo net pakrikštyta „glamonių kryptimi“ (Kuschelkurs).
Savivaldybių lygmeniu toks socialdemokratų ir konservatorių bendradarbiavimas yra dar labiau paplitęs, jau nekalbant apie tarpvalstybinius santykius, – užteks prisiminti darnų ilgalaikį Busho ir Blairo „duetą“. Konservatorių ir socialdemokratų koalicijas politologai skeptiškai vertina ne todėl, kad neva didžiuliai ideologiniai jų tarpusavio skirtumai bendradarbiavimą daro neįmanomą. Priešingai – didžiųjų partijų „susigrojimas“ yra pavojingas tuo atžvilgiu, kad beveik išnyksta stipri opozicija ir politinė situacija pernelyg priartėja prie vienpartinio principo. Jau Platonas, atlikdamas demokratijos analizę, nurodė viena kitą kontroliuojančių institucijų būtinybę. Daugiapartinės sistemos esmė yra ne tik užtikrinti ideologinę alternatyvą, bet pirmiausia – abipusė kontrolė, kurią atlieka partijos. Nes kas geriau pamatys klaidas negu varžovas? Šiuo atžvilgiu visai nesvarbu, ar tas varžovas yra tik valdžios oponentas, ar ir ideologinis priešininkas.
Keletą pranašumo etikečių Vakarų kairiesiems Bielskis klijuoja, sakyčiau, pagrįstai. Viena iš jų – tai amerikietiškojo imperializmo kritika. Vakarų kairieji, regis, kur kas mažiau tiki JAV ir jos sąjungininkų argumentais, kad būtina skelbti karą musulmoniškoms šalims. Jie kur kas atsparesni dirbtiniam musulmonų ir krikščionių supriešinimui, kurį skatina tam tikros karu suinteresuotos grupės. Klausimas čia tik toks: ar Vakarų kairieji tą daro iš humanistinių paskatų, ar tiesiog todėl, kad paklūsta Rusijos interesams (visi žino, kaip Rusija vertina JAV norą kontroliuoti islamo šalis)?
Antai buvęs Vokietijos socialdemokratų vadas Gerhardas Schröderis vos baigė Vokietijos kanclerio kadenciją, iškart gavo „Gazprom“ vadovo kėdę ir turbūt ne už gražias akis, o už tai, kad sutrukdė Vokietijai prisidėti prie karo Irake, tuo suardydamas karinę transatlantinę koaliciją. (Beje, partijos reitingai po „Gazprom“ akibrokšto neatsigavo iki šiol.) Kad ir kaip būtų, daugelis eilinių kairiųjų atmeta antiislamišką propagandą iš tikrai nuoširdžių paskatų. Vakarų kairieji (bent jau didelė jų dalis) elgiasi moraliau už dešiniuosius ir smerkdami Izraelio politiką Palestinos arabų atžvilgiu – „etniniu valymu“ tai vadina ne vienas iškilus žydų intelektualas, tokie pasaulinio garso akademikai kaip Ilanas Pappe ar Noamas Chomsky’s ir kt.
Marksistinis-populistinis laisvosios rinkos ekonomikos supratimas
Gindamas kairiųjų ideologijos pozicijas, Andrius Bielskis dažnai kalba apie neva neblėstantį Karlo Marxo aktualumą. Štai, pavyzdžiui, jis rašo: „Karlas Marksas klydo ir turi būti kritikuojamas dėl daugelio priežasčių. Tačiau jis neklydo, teigdamas, jog kapitalistinėje visuomenėje visuomet egzistuos fundamentalus darbo ir kapitalo interesų konfliktas.“ Pasak filosofo, „kapitalistinė laisvos rinkos ekonomika vargu ar yra suderinama su Jėzaus evangeliniu mokymu ir šia prasme yra nuodėminga, nes yra grįsta sistemiška vargstančiųjų, apie kuriuos Jėzus nuolat kalba evangelijose, eksploatacija kaupiant ir koncentruojant ekonominę galią jų sąskaita.“
Norėčiau pradėti nuo to, kad Marxo kategorijos nelabai tinka laisvosios rinkos ekonomikai analizuoti – juk didesnę tos rinkos dalį sudaro smulkusis verslas. Smulkiojo, ypač šeimyninio, verslo kontekste Marxo kategorijos skamba it pagiringas svaičiojimas. Jeigu vyras kepa duoną, o žmona ją parduoda, tai kur čia tas „fundamentalus darbo ir kapitalo interesų konfliktas“? Ir koks čia dar „iracionalus“ kapitalo augmentacijos siekis, kai gauto pelno šeimai užtenka (geriausiu atveju) tik grąžinti būsto kreditui, apmokėti vaikų mokslą ir „atsidėti“ senatvei? Laisvosios rinkos analizei šiandien kur kas aktualesnės yra kategorijos, atspindinčios smulkiojo ir stambiojo verslo santykius, susijusios su lygiomis verslo galimybėmis (pvz., monopolių susidarymas, karteliniai kainų susitarimai ir t. t.)
Neneigiu, kad Marxo kategorijos tebėra aktualios, kai aptariami stambiojo kapitalo ir darbo jėgos santykiai. Yra daug tiesos ir žodžiuose, kad „organizuoto darbo/profsąjunginio judėjimo dėka“ šiandien europiečiai turi daug teisių ir privilegijų. Tiksliau tariant, stambusis kapitalas sutiko pripažinti darbininkų teises, kai pamatė, į kokį „harmagedoną“ Rytuose atvedė proletariato diktatūra.
Tačiau pats darbo jėgos teisių diskursas nėra marksistinis, jis kilęs iš bendrojo humanistinio filosofinio žmogaus teisių diskurso, kaip, beje, ir laisvosios rinkos idėja. Vakarų kairieji žmogaus teisių kategoriją tiesiog sėkmingai pritaikė savo ideologijai, neatsilikdami nuo vakarietiškos mados. Ir, reikia pabrėžti, kad niekur kitur kairieji (tiek Vakarų, tiek ir Lietuvos) taip smarkiai nenukrypsta į populizmą, kaip kalbėdami apie „teises“.
Teisė į darbą ir į atlyginimą, kuris atitinka orumą, yra Andriaus Bielskio ir Jolantos Bielskienės ypač pamėgtas lozungas. Tikrai, kuo gi kitu labiau „suvirpinsi“ sunkmečio išvarginto žmogaus širdies stygas? Tačiau, kaip matyti iš šiuolaikinės etikos diskursų, kažin ar esama labiau ginčytinų ir diskutuotinų „teisių“ negu teisė į darbą. Pirma, šios kandidatės į žmogaus teises turinys yra visiškai neaiškus. Teisė į kokį darbą? Į bet kokį ar tik į tokį, kuris atitinka išsilavinimą? Pavyzdžiui, jeigu bedarbiui akademikui yra siūlomas valytojo darbas, tai ar valstybė pažeidžia akademiko teisę į darbą, ar jos nepažeidžia? O jeigu valstybė privalo garantuoti darbą pagal kvalifikaciją, iš to lyg ir sektų, kad valstybė turi teisę ir versti rinktis tam tikras studijas (tokias, kurių reikalauja rinka). Jeigu teisė į darbą vis dėlto yra, tai ar ji ribota, ar besąlygiška? Tarkime, aš esu rašytoja, kurios knygų niekas neskaito. Tai ar mano teisės į darbą labui valstybė turėtų versti žmones skaityti mano knygas?
Nepopulistiškai apibrėžti teisę į orumą atitinkantį atlyginimą yra dar sudėtingiau. Nesunkiai sutarsim, kad atlyginimas už darbą turi bent jau siekti egzistencijos minimumą ir kad žmogus turi teisę į tokį atlyginimą. Gerai, bet kodėl tada turtingų Europos šalių (kur kainos nūnai ne aukštesnės už lietuviškas) piliečių supratimas apie „orumą atitinkantį“ atlyginimą yra kur kas mažiau kuklus? Kodėl Lietuvoje mokytojai ir bibliotekininkai turi reikalauti, tarkim, dviejų tūkstančių litų atlyginimo, kaip atitinkančio profesinį ir žmogiškąjį orumą, o jų kolegos Vakarų Europoje reikalauja keturiskart daugiau? Negi esama kokios nors žmogaus orumo klasifikacijos? Atsakymas aiškus: orumas visur vienodas, bet vienos valstybės turi daugiau pinigų, o kitos – mažiau. Iš to sektų, kad žmogaus teisė į tam tikrą atlyginimą priklauso nuo visuomenės, kurios narys jis yra, galimybių. O jeigu taip, tai vargu ar galima besąlygiškai reikalauti net ir egzistencinį minimumą garantuojančio atlyginimo, apeliuojant į žmogaus teises. Kaipgi skurdi valstybė nepažeis žmogaus teisės į reikalaujamą atlyginimą, jeigu ji paprasčiausiai neturi resursų?
Žmogaus teisių diskursas atsirado iš specifinio vadinamųjų „prigimtinių teisių“ (natural rights) diskurso, kurio pradininkai (šalia kai kurių romėnų filosofų ir juristų) buvo Thomasas Hobbesas, Johnas Locke’as, Jeanas Jacques’as Rousseau, Thomasas Paine’as ir kt. Prigimtinės teisės buvo laikomos besąlygiškomis ir absoliučiomis, bet suvokiamos labiau negatyviai. Pavyzdžiui, teisė į gyvybę reiškė teisę nebūti nužudytam (arba bent jau nebūti nužudytam neteisėtai – skirtumas, aktualus teisinėms sistemoms, taikančioms mirties bausmę). Prigimtinė teisė į laisvę reiškė teisę nebūti neteisėtai įkalintam. Ilgainiui prigimtines teises imta suvokti vis pozityviau. Pavyzdžiui, teisę į gyvybę imta interpretuoti kaip teisę gyventi patenkinant žmogaus prigimties diktuojamus poreikius.
Akivaizdu, kad kuo pozityviau yra suvokiamos žmogaus teisės, tuo labiau jos priklauso nuo visuomenės raidos ir galimybių. Tipiškas pavyzdys būtų neįgalaus žmogaus teisė į invalido vežimėlį, kuris užtikrina mobilumą. Tokią teisę šiandien pripažįsta daugelis turtingų Europos šalių. Bet įsivaizduokite, kad toks reikalavimas keliamas skurdžiai bendruomenei arba tuo istoriniu laikotarpiu, kai vežimėliai dar nebuvo išrasti... Yra teisių, kurias valstybė tik pripažįsta, bet jų nesukuria. Bet yra ir tokių, kurios atsiranda tik tada, kai valstybė jas sukuria.
Šiame kontekste kai kurie NK95 narių teiginiai dvelkia jau kone laukiniu populizmu. Štai paskaitę Jolantos Bielskienės straipsnius sužinome, kad dešinieji „naikina šeimą“, bando apiplėšti Lietuvos visuomenę, griauna „valstybę ir demokratiją“. Šiuos kaltinimus Bielskienė žeria todėl, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybė daro tai, ką, susidarius krizinei situacijai, atsakingi politikai, paisydami nepriklausomų ekonomikos ekspertų rekomendacijų, ir turėjo daryti, – t. y. mažina išlaidas. Laukiu nesulaukiu, kada gi profsąjungos, kurias NK95 taip skatina, eis piketuoti prie, pavyzdžiui, Bronislovo Lubio namų, užuot pešiojusios jau ir taip elgeta paverstą Lietuvos valstybę. Juk ji vis dėlto nėra tas stambusis kapitalistas, kurį Marxas kadaise laikė ir kurį Vakarų kairieji šiandien laiko pagrindiniu savo kritikos taikiniu.
Kai kalbame apie žmogaus teises, reikia ypač atidžiai išanalizuoti, koks yra aptariamos teisės pobūdis. Žmogaus teisės skiriasi ne tik turiniu, bet ir struktūrinėmis implikacijomis. Vienos iš jų įsitvirtina kaip individualios, o kitos yra socialinės – atsiranda tik esant mažiausiai dviejų individų sutikimui. Kartą mačiau tokią sceną: vyriškis bandė užkalbinti gatve einančią moterį, bet toji nekreipė dėmesio ir tylėdama žingsniavo toliau, tada įsižeidęs vyras ėmė stūgauti, kad jis irgi yra žmogus, todėl turi teisę į seksą. Taigi, ar žmogus turi teisę į seksą, ar ne? Pabandykite atsakyti vienu žodžiu...
Grįžtant prie marksistinio laisvosios rinkos supratimo, reikėtų priminti, kad socialdemokratai rimta vakarietiška partija tapo tik tada, kai pripažino kapitalizmą, tiksliau tariant, kai pripažino fundamentalų laisvosios rinkos ryšį su žmogaus teisėmis. Laisvosios rinkos pamatinės vertybės yra teisė į laisvę ir privačią nuosavybę – tai vienos iš pagrindinių žmogaus teisių. Verslo laisvė yra vertinama kaip itin svarbi laisvės išraiška – tai žmogaus teisė gebėjimus ir darbštumą panaudoti taip, kad realizuotų savo gyvenimo planą ir susikurtų trokštamą gerovę.
Nenuostabu, kad laisvosios rinkos klasikas, XVIII a. škotų filosofas Adamas Smithas buvo toks aistringas laisvės gynėjas. Jis bandė sukurti ekonomikos teoriją, paremtą principu, kad ekonomika ir materialinė bendruomenės nauda auga tada, kai individui suteikiama laisvė išreikšti save ir patenkinti savo norus. Smithas tikėjo, esą laisvosios rinkos reguliuoti nereikia, ji pati save reguliuoja nematoma ranka (invisible hand). Kad „nematomos rankos“ idėja ne visada pasitvirtina, akivaizdžiausiai parodė bankų krizė. Tapo aišku: tam tikra valstybės kontrolė bankams yra tokia pat būtina kaip ir kitiems sektoriams. Tačiau pasaulinė bankų krizė, kurią Vakarų kairieji nedelsdami įvardijo kaip „kapitalizmo krizę“, nebuvo laisvosios rinkos krizė, nes niekas nepradėjo abejoti privačios nuosavybės ir laisvės svarba verslui. Tokie klausimai net nekeliami.
Kapitalizmo krizė pasireiškė tuo, kad buvo suvokta: laisvė nuėjo pernelyg toli, atsirado verslo sritis, kuri lengvai gali piktnaudžiauti laisve, apgaudinėdama ir vogdama. Taigi griežtesnė bankų kontrolė nereiškia socializmo pergalės prieš kapitalizmą, o yra bandymas užkirsti kelią piktnaudžiavimams laisve. Pavyzdžiui, jeigu aš vidury nakties imčiau visu garsu groti kokią „Rammstein“ stiliaus muziką, būtų savaime suprantama, jei kaimynai iškviestų policiją, o man tektų susimokėti baudą. Bet tai nereikštų, kad susikompromitavo laisvė.
Žmogaus teisių etika pagrįsta tuo, kad būtina gerbti žmogaus prigimtį ir leisti jai kuo geriau atsiskleisti. Žmogaus teisių funkciją galima metaforiškai prilyginti scenai, kurioje žmogus turi galimybę vaidinti savo gyvenimo spektaklį, atskleisdamas asmeninius gabumus ir savitumą. Kadangi žmogaus prigimtis nėra apsaugota nuo ydingų bruožų, jie neišvengiamai atsiskleidžia kartu su geraisiais. To pavyktų išvengti nebent bandant pakeisti pačią žmogaus prigimtį. Bet, laimei, šiuo atžvilgiu Marxo įtaka Vakaruose yra lygi nuliui.
Paprastų žmonių gynėjų kaukė
Dabar grįžkime prie Lietuvos dešiniųjų ir kairiųjų. Lietuvos konservatoriai, kaip žinome, net jeigu ir nedirbo Sibire darbininkais, jei ir nėra kilę iš represuotų šeimų, vis tiek nepriklauso privilegijuotiems Oksbridžo nariams, nėra susiję su isteblišmentu kaip britų aristokratai. O kairieji Lietuvoje, kitaip negu Vakaruose, yra stambiojo kapitalo partija. Tą pripažįsta ir Bielskis, todėl kiek sušvelnina priekaištą Lietuvos inteligentijai dėl to, kad, skirtingai negu Amerikos inteligentija, pasisakanti prieš stambiojo kapitalo interesus, ji balsuoja neva vien už dešiniuosius: „Žinoma, kaltinti Lietuvos inteligentiją ideologiniu mažaraštiškumu yra sunku, nes kairiosios partijos ir kairiųjų politinių vertybių Lietuvoje niekada nebuvo. Lietuvos komunistinė nomenklatūra, kurią Vakarų Europos kairieji intelektualai taikliai vadino privilegijuota valstybinio kapitalizmo biurokratija, nepriklausomybės laikais išvirtusi į LDDP, o vėliau gėdingai pasisavinusi socialdemokratijos vardą, niekada nebuvo nei kairioji, nei juo labiau socialdemokratiška.“
Džiugu, kad nereikia polemizuoti bent jau dėl tradicinės kairiųjų partijų funkcijos Lietuvos visuomenėje. Jeigu dar pridurtume, kad stambųjį kapitalą kairieji susikrovė visos valstybės mastu sistemiškai vykdydami „prichvatizaciją“ ir kad atraminė to proceso figūra buvo Algirdas Brazauskas, skirtumas, kurį Bielskis įžvelgia tarp Lietuvos ir Vakarų kairiųjų, būtų dar akivaizdesnis.
Bet, jeigu Bielskis suvokia Lietuvos situaciją taip, kaip ją pateikia, sunku perprasti vidinę argumentų logiką. Jeigu, anot jo, Amerikos inteligentija nebalsuoja už stambiojo kapitalo interesams atstovaujančius dešiniuosius ir jeigu Lietuvoje stambiojo kapitalo partija yra kairieji, tai argi Lietuvos inteligentai, simpatizuodami dešiniesiems, elgiasi iš esmės kitaip negu jų kolegos Amerikoje? Juk, jeigu Lietuvos inteligentai tikrai nebalsuoja už kairiuosius, vadinasi, jie puikiai supranta, kas yra kas. Bet jeigu taip, tai kodėl Bielskis lygina Kubilių su Bushu?! Straipsnyje „Šiaudinis Lietuvos patriotizmas“ jis lengva ranka ir Lietuvos, ir Amerikos konservatoriams primeta „šiaudinį patriotizmą“, kai „plepalais“ apie meilę tėvynei iš esmės yra dangstomi stambiojo kapitalo interesai.
Jeigu sutiksime su tokiais Bielskio teiginiais, teks padaryti išvadą, kad Lietuvoje dešinieji, kaip ir kairieji, yra stambiojo kapitalo partija. Jei Bielskis iš tikrųjų taip mano, tada jo argumentacija logiška, bet… prasilenkianti su sveiku protu. Mat jeigu tiek dešinieji, tiek kairieji atstovauja stambiajam kapitalui, vadinasi, galimi tik du variantai: a) Lietuva yra labai turtingas kraštas, nes didžioji dauguma piliečių yra susijusi su stambiuoju kapitalu; b) Lietuva yra „bananų respublika“, kurioje stambiojo kapitalo interesų grupės pešasi dėl valdžios, o „paprastų žmonių“ (nesusijusių su stambiuoju kapitalu) interesai nėra politiškai reprezentuojami. Jeigu teisingas antrasis variantas, tai Lietuvos nebuvo galima priimti į ES, nes įtvirtinti demokratinius principus yra būtina narystės sąlyga. Pirmasis variantas irgi atkrinta, nes Lietuva tikrai nėra turtinga šalis. Atrodo, iš nelogiškų teiginių ir absurdiškų konkliuzijų raizgalynės išsipainiosime tik pripažinę, kad Lietuvos dešinieji nėra stambiojo kapitalo interesams atstovaujanti partija (bent jau kol neišaiškinti „mistiniai“ Landsbergio „turtai“...).
Tačiau grįžkime prie „Naujosios kairės 95“ – kaip ji save pateikia ir kokia politinė jos programa? Šalia jau minėto (ir, regis, „šiaudinio“) nepakantumo diskriminacijai, „Naujoji kairė“ teigia kritikuojanti sistemą ir jai besipriešinanti, vienijama „socialinio teisingumo ir socialinės atsakomybės idėjos“, nepripažįsta „inertiškos paniekos skurstantiems“. Jos politikos tikslas – „priešintis kapitalizmo sukurtoms nelygioms galimybėms, socialinei atskirčiai bei hierarchiniams galios santykiams“. Manifeste taip pat nurodoma, kad „Naujoji Kairė solidarizuojasi su bendraminčiais visoje Europos Sąjungoje“ ir sistemiškai priešinasi „socialinį teisingumą iškreipiančioms galios institucijoms“.
Naujosios kairės 95 steigėjai sako bandantys Lietuvoje įkurti tikrą europietišką socialdemokratų judėjimą, anot Bielskio, tai rodo jau tas faktas, kad savo akcijas NK95 rengia prie Franko Zappos, o ne prie Salomėjos Nėries paminklo. Reikėtų dar pridurti, kad, komentuodamas Algirdo Paleckio veiklą, Bielskis kritikuoja Lietuvą, neva ji nesuvokianti skirtumo tarp „europietiško socializmo“ ir „sovietinio nomenklatūrinio komunizmo“, esą Paleckio veikla „žymi postkomunizmo pabaigą, kurio vienas iš bruožų yra stiprios kairės ir/ar europietiško socializmo negalimumas“. Atseit dabar su Paleckiu junioru ir NK95 išaušo Lietuvoje tikrųjų kairiųjų rytas (Įdomu, ar NK 95 solidarizuojasi ir su Algirdo Paleckio teiginiu, neva per Sausio 13-ąją „savieji šaudė į savus“?).
Kaip žinome, Rytų kairieji visada bandė savo didokas kojas įsprausti į elegantiškus Vakarų kairiųjų batus. Per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų visi kairieji nenuilstamai dejavo dėl „paprasto žmogaus“ bėdų, nors tuo pat metu lygiai taip pat nenuilstamai savinosi tų žmonių turtą, begėdiškai pažeidinėdami Lietuvos įstatymus. Taigi tam, kad patikėtume Bielskiu, tikrai neužteks nuorodos, prie kokių paminklų kairieji dabar deda gėles.
Pažvelkime, ką Vakaruose daro tikrieji, nešiaudiniai kairieji, kuriems iš tikrųjų rūpi tai, ką pabrėžtinai deklaruoja NK95, t. y. socialinis teisingumas. Kaip jie priešinasi „socialinį teisingumą iškreipiančioms institucijoms“ ir „kapitalizmo sukurtoms nelygioms galimybėms“? Kaip išreiškia „socialinės atsakomybės“ idėją?
Po pusantrų metų darbo komisija suformulavo kaltinimus dėl dviejų milijardų JAV dolerių pasisavinimo ir sąmoningo bankų žlugdymo tenkinant savo verslo interesus. Bankų vadovai buvo areštuoti, jiems gresia ilgas laisvės atėmimas. Vieno iš buvusių „Glitnir“ banko vadovų Jono Asgeiro Johannessono turtas (įskaitant ir du 25 milijonų dolerių vertės butus Niujorko Manhatane) irgi areštuotas, nesvarbu, kad oficialiai dalis turto priklauso bankininko žmonai. Jeigu ji teisme neįrodys, kad viską įsigijo savo lėšomis, toji dalis irgi bus nusavinta. Čia tai bent socialdemokratai! Čia tai bent socialinė atsakomybė ir rūpinimasis paprastais žmonėmis!
Pamenu, prasidėjus bankų krizei, bankininkų advokatai „išsijuosę“ įrodinėjo, neva pagal tuometines bankininkystės taisykles nusižengimų nepadaryta, todėl ir juridinis persekiojimas neįmanomas, antraip bus pažeisti teisinės valstybės principai. Pasirodo, dar ir kaip įmanomas! Įstatymų „skylės“, kuriomis bankininkai pasinaudojo, vis dėlto nebuvo tokios didelės, kad prasprūstų milijardai dolerių.
Net jeigu šie Islandijos veiksmai ir netaps svarbiu precedentu kitoms šalims, jos socialdemokratų parodytas pilietiškumas vis vien išliks kaip sektinas pavyzdys.
Lietuvos artimoji praeitis paženklinta sistemine kairiųjų korupcionierių vykdyta „prichvatizacija“. Tai irgi valstybinio masto finansinis nusikaltimas. Didžioji dauguma kaltųjų klesti ir puikuojasi multimilijonierių sąraše. Tai ko gi delsia „Naujoji kairė“? Kodėl nekelia idėjos, kad būtina išsiaiškinti ir nubausti „prichvatizavimo“ herojus? Kodėl nepaprašo užsienio ekspertų paramos (tai būtų geras būdas stumtelėti į priekį ir korumpuotą Lietuvos teisėsaugą)? Kodėl NK95 narių nematyti tarp tų, kurie protestuoja prie „Crowne Plaza Vilnius“? Vakarų kairieji, esant tokioms aplinkybėms, prie šio viešbučio rengtų nuolatinį piketą, kurį nutrauktų tik tada, kai būtų pradėtas Brazauskų šeimos verslo užkulisių teisinis tyrimas. Įsivaizduokite, kokia būtų parama skurstantiesiems, jeigu į Lietuvos biudžetą grįžtų bent dalis „prichvatizuoto“ turto!
Negi Jolantai Bielskienei, dejuojančiai dėl karpomų socialinių išmokų, nekyla tokia paprasta mintis? Kodėl asmenys, vadinantys save vakarietiškais kairiaisiais, nesielgia analogiškai kaip ideologiniai jų bendraminčiai Europoje, kai susiduria su valstybinio masto nusikaltimais? Bent jau ta jų dalis, kuri tikrai rūpinasi paprastais žmonėmis? Juk galima reikalauti bent įvardyti nusikaltėlius, jei už jų veiksmus patraukti baudžiamojon atsakomybėn jau pernelyg vėlu (apdairiai nustatytas „senaties terminas“!), t. y. daryti bent moralinį spaudimą. Tai irgi būtų reikšminga ir „kairuoliška“. Perskaičiau nemažai NK95 narių straipsnių, bet apie tokias idėjas nė vienas autorius nėra nė pyptelėjęs. O gal „Naujoji kairė“ tiesiog nenori susigadinti santykių su verslu – potencialiu rėmėju?
Vakaruose esama visokių tolerancijos rūšių, išskyrus vieną – toleranciją neteisingumui ir teisinių principų pažeidimams, ypač jei su jais susijusios valdžios instancijos ir ardomi teisinės valstybės pamatai. Vakaruose doros politinės jėgos (tiek kairiosios, tiek dešiniosios) supranta, kad teisingumas yra teisinės valstybės deguonis, tad jeigu toleruoji pažeidimus, „pjauni šaką“, ant kurios sėdi. Lietuvoje visas svarbiausias iniciatyvas valstybinio masto neteisingumui išaiškinti (desovietizacijos įstatymo projektas, liustracija) iškėlė konservatoriai. Jos buvo atmestos dėl kairiųjų pasipriešinimo, beje, ir dešinieji ne visi rodė reikiamą aktyvumą.
O ką darė Lietuvos kairieji, kai grupelė dešiniųjų reikalavo socialinio teisingumo? Nagi visiškai tą patį, ką dabar Vakaruose daro „kapitalistiniais plėšikais“ vadinami bankininkai, – klykė, esą prasideda „raganų medžioklė“. Ir, žinoma, jie (kartu su jų korupcijos ratui priklausančiais teisininkais) aiškino, kad „prichvatizacijos“ proceso neįmanoma atsukti atgal, nes įstatymų „skylės“, atseit, leido tą daryti ir nieko pakeisti nebegalima. Kairieji Lietuvoje visada chroniškai neskyrė „raganų medžioklės“ nuo teisiniais principais paremto juridinio nusikaltėlių persekiojimo. Manyčiau, ne todėl, kad to skirtumo jie nesuvokia ar kad netiki teisinio persekiojimo sėkme, o todėl, kad puikiai žino, kas atsidurs to teisingumo taikiklyje, jei tyrimui duosi kelią.
Išvados rinkėjų pamąstymui
Esu ne kartą girdėjusi teiginius, kad susiskaldymas į dvi Lietuvas, – represuotą ir kolaborantinę – yra neišvengiamas, kol dominuoja Brazausko ir Landsbergio karta, esą reikia kantriai laukti, kol ateis kitos kartos, ir priešprieša automatiškai ims mažėti. Štai vis labiau artėja tas kartų kaitos laikas. „Naujosios kairės“ atstovai priklauso kartai, kurios sovietmečio patirtis apsiriboja, galima sakyti, vaikystės periodu. Daugumai jų dar tik šiek tiek daugiau negu trisdešimt, bet jie jau užima svarbias pozicijas visuomenėje, taigi nuo jų priklausys Lietuvos politinis vaizdas per ateinančius 20 metų. Koks bus tas dvidešimtmetis, bandžiau įsivaizduoti skaitydama „Naujosios kairės 95“ narių mintis.
Darau išvadą, kad kairieji atlaikė kartų kaitą ir taikosi šalį valdyti dar labai ilgai. Naujieji „vakarietiškieji“ Lietuvos kairieji ne tik kad mažai kuo skiriasi nuo rytietiškųjų nomenklatūrinių kairiųjų, bet ir išsaugojo kai kuriuos ryškius senųjų – bolševikinių kairiųjų bruožus: a) jie nekenčia Lietuvos laisvės Sąjūdžio; b) klijuoja nepagrįstas etiketes konservatoriams; c) marksistiškai interpretuoja svarbias žmogaus teisių kategorijas; d) populistiškai dedasi paprastų žmonių gynėjais; e) nė piršto nepajudina, kad būtų sušvelninti korupcijos ir socialinės neteisybės padariniai.
Vakarietiški socialdemokratai (Vakaruose atsiradę kaip atsakas į dešiniųjų dominavimą) Lietuvoje atsiras tik po to, kai atsiras įtakinga vakarietiška dešinė. Šiuo metu Lietuvos dešinieji dar pernelyg primena diskriminuojamą mažumą.
Būdama paauglė, dalyvavau Sąjūdžio mitinguose, didžiavausi laisvės siekiančia savo tauta ir man net į galvą nešovė, kad kažkur netoliese stovi kita paauglė mergaitė, kurios akimis aš esu tarsi koks alien– žinomas Holivudo mokslinės fantastikos filmų personažas, prieštvaninis roplys, plėšrūnas, atsitiktinai pažadintas, besispjaudantis nuodingomis seilėmis ir ketinantis užvaldyti visą tokią mielą sovietinės Lietuvos erdvę...
Klausimas tik toks: kokios kartos lauksime dabar?