Į tai atsakoma, kad Bažnyčia privalo rūpintis padorumu ir sąžiningumu – ne tik privačiame, bet ir viešajame, vadinasi, ir politiniame gyvenime. Vėl įsiplieskia nesibaigiantis ginčas.

Ar gali susikalbėti nesutariančios stovyklos? Ar gali besipliekiantys jų atstovai išgirsti vieni kitų argumentus? Ko reikia, kad svaidymasis kaltinimais ir šaltojo karo retorika virstų normalia santūria diskusija? Gal dėl kai kurių dalykų yra įmanoma susitarti ir nebeieškoti klastingų priešų ten, kur tiesiog išsiskiria nuomonės ir nesutampa vertybės?

Nuolat girdime, kad Bažnyčia per savo kalbančius apie politiką atstovus kažin kaip neleistinai primeta savo požiūrį rinkėjams. Kai kas baiminasi neva įsigalinčios Lietuvoje teokratijos – mat Bažnyčia per jai paklūstančias partijas ir politikus užsiimanti valstybės valdymo reikalais. Galvojama, kad politikuojantys kunigai labai kenkia šalies demokratijai.

Gal galima užuot vaidinus aukas ir vaizdavus, kad priešai puola, būti dėkingiems Vakarų civilizacijai už išskirtinę jos teikiamą privilegiją ir tikėti, ir netikėti, ir ginčytis be politinės prievartos ir minties suvaržymų?
Vladimiras Laučius

Dėl kai kurių konkrečių dalykų būtų galima ginčytis, tačiau Bažnyčios demonizavimas atrodytų keistai ir juokingai. Viešai kalbantys kunigai tiesiog išreiškia savo poziciją ir niekam nedraudžia reikšti kitokias nuomones. Jie niekam nieko jėga neprimeta, o tiesiog stengiasi įtikinti. Ir jie juk ne kankinimais padaro politikus katalikais. Bažnyčia, taikiai reikšdama savo nuostatas, neiškraipo liberaliosios demokratijos esmės, nes liberalioji demokratija kaip tik ir garantuoja laisvę viešai skelbti savo mintis.

Juokingai skamba kaltinimai, esą savo tikėjimą viešai išpažįstantys ar kaip nors demonstruojantys politikai pažeidžia netikinčiųjų teises ar kitus demokratijos principus. Juk kaip tik gerai, kad politikai nevengia viešai rodyti savo santykio su tikėjimu: būtų blogiau, jei slėptų. Kai viskas vyksta viešai, demokratija geriau veikia, nes rinkėjai tada geriau žino, ką ir kodėl jie renkasi. O gal tikėjimą Lietuvoje tuoj bus leidžiama demonstruoti tik po 23 valandos ir su ženklu „N-14“?

Savo ruožtu apie tariamą Bažnyčios siekį primesti vieną tiesą mėgsta paverkti tie, kurie vienos tiesos apskritai nepripažįsta ir gina reliatyvistinį požiūrį, pagal kurį tiesų yra daug, kiekvienam – sava. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius šiuo atžvilgiu pagrįstai perspėja, kad moralinis reliatyvizmas yra labai pavojingas.

Galima suprasti arkivyskupą, kai jis nuogąstauja: „Kristus sakė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas", o dabar kiekvienas sako, jog tiesa yra tai, ką pats kalba, tai jo tiesa. Su visokių nuomonių tolerancija iš tikrųjų tas pasaulio kunigaikštis, kaip Šventajame Rašte rašoma, sparčiai atžygiuoja“.

Ar šiuolaikinių vienos tiesos neigėjų ir tolerancijos gynėjų nuomone, Bažnyčia neturi teisės sakyti, kad tiesa yra ir kad tiesa yra viena? Nejau tik reliatyvizmas turi teisę gyvuoti bei reikštis šiuolaikinės demokratijos sąlygomis?

Bažnyčia turėtų ginti Vakarų civilizaciją, užuot kariavusi su jos principais ir ieškojusi sąjungininkų tarp tų, kurie kalba nesąmones apie kažkokią įsivaizduojamą „liberalią diktatūrą“. Kas tai per liguista šiuolaikinių kryžiuočių fantazija?
Vladimiras Laučius

Vis dėlto ne tik besipiktinančiųjų Bažnyčios vieša raiška, bet ir ginančiųjų jos nuostatas retorikai netrūksta keistokų šaltojo karo bruožų. Nuolat kartojami tokie žodžiai, kaip „karas“, „fronto linija“, „puolimas“, ir pan. Mėginama aiškinti, esą Bažnyčią puola kažin kokios susimokiusios demoniškos jėgos, kurioms terūpi sunaikinti tikėjimą, sugriauti šeimas ir visus paversti homoseksualistais.

Yra lygiai toks pat lazdos perlenkimas sakyti, kad Bažnyčia griauna liberaliąją demokratiją, kaip ir tvirtinti, kad homoseksualistai ir antikrikščionys susimokę naikina krikščionybę. Katalikų Bažnyčios įtaka Europoje pastaruosius dešimtmečius nyko be jokių sąmokslų ir karų. Tiesiog nuolat mažėjo ir praktikuojančių katalikų, ir pripažįstančiųjų Bažnyčios autoritetą visuomeniniais-politiniais klausimais.

Dabar šį objektyviai sąlygotą reiškinį mėginama ideologizuoti ir parodyti kaip priešiškų jėgų puolimą. Visada, kai kas nors klostosi ne taip, kaip norėtųsi, atsiranda pagunda išsigalvoti priešiškas jėgas ir jas dėl visko apkaltinti.

Žinoma, yra nemažai žmonių, kritiškai ar net priešiškai nusiteikusių Bažnyčios atžvilgiu. Tačiau tariamą visuotinį ir karą ir frontą prieš krikščionybę išsigalvoja persūdyti įpratę propagandininkai. Savo karingumu jie yra panašūs į tuos, kurie kadaise šnekėjo apie tikėjimą kaip „opijų liaudžiai“, o apie kunigus – kaip buržujų bendrus, kovojančius prieš proletariato interesus.

Kalbos apie puolimą, karą ir frontą naudingos tiems, kurie visais laikais nori atrodyti generolais.

Ten, kur entuziastingai mojama karo vėliavomis, aplink jas ima burtis kariauna, pasirengusi peržengti religiją ir politiką skiriančią ribą ir skelbti kryžiaus žygį prieš politinius kitatikius. Šiuolaikiniams kryžiaus žygių mėgėjams priešai yra nebe saracėnai, o liberalai. O tai jau išties klibina liberaliosios demokratijos ir Vakarų civilizacijos pamatus.

Bažnyčia turėtų ginti Vakarų civilizaciją, užuot kariavusi su jos principais ir ieškojusi sąjungininkų tarp tų, kurie kalba nesąmones apie kažkokią įsivaizduojamą „liberalią diktatūrą“. Kas tai per liguista šiuolaikinių kryžiuočių fantazija? Liberalizmas ir diktatūra yra nesuderinami dalykai: suplakti juos į viena gali tik demagogas arba neišmanėlis.

Tad gal vis dėlto įmanoma sutarti, jog vyksta ne karas ir puolimas, ne kitaminčių tildymas ir naikinimas, o tiesiog idėjų kova, nuomonių susidūrimas ir principiniai, bet taikūs ginčai? Gal galima užuot vaidinus aukas ir vaizdavus, kad priešai puola, būti dėkingiems Vakarų civilizacijai už išskirtinę jos teikiamą privilegiją ir tikėti, ir netikėti, ir ginčytis be politinės prievartos ir minties suvaržymų?

Autorius yra žurnalo „Valstybė“ apžvalgininkas. Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.