Sakau turėtų, nes datą norima pavėlinti trejais metais. Argumentų yra įvairių: tai ir nuogąstavimas dėl galimo žemės sklypų kainų burbulo, ir Lietuvos žemdirbių teisių nusipirkti žemės pigiau(!) pažeidimas, ir, žinoma, grėsmės nacionaliniam saugumui. Pagaliau, sako, parduos Tėvynę.

Žemės ūkio ministerija su Kaziu Starkevičiumi priešakyje, drąsiai raitydama argumentus dėl datos nukėlimo, nutyli, kad Lietuvoje dirvonuoja apie 0,5 mln. hektarų žemės – žemės, kuri galėtų generuoti pajamas šaliai, bet su ja niekas nedaroma. Ne visa ji, žinoma, tinkama augalininkystei, tačiau yra tokios šakos kaip gyvulininkystė, miškininkystė ar biokuro auginimas.

Dar praėjusiais metais ministerija teigė, kad jeigu apleistos žemės būtų dirbamos arba užsodinamos mišku, kasmet galėtų atnešti daugiau kaip milijardą litų pajamų. O kur dar darbo vietos?

Staiga premjeras pareiškia, kad užsienio investicijų žemės ūkio srityje nereikia. Nesuprantu premjero logikos – vienos investicijos nekvepia, o kitos kvepia? Jei kvepia, tai gal premjeras tegul pasako - kuo?
Tomas Bagdonas

Be jokios abejonės, žemės ūkyje dėl lūkesčių gali susidaryti burbulo situacija. Ministerija net buvo sugalvojusi planą, kaip stabilizuoti žemės rinką - padidinti mokestį tiems žemės savininkams, kurie nevykdo jokios veiklos. Kiekvienais metais vis didinant tokio turto apmokestinimą, netrukus praeitų noras pirkti vien spekuliaciniais tikslais arba bent iš dalies būtų amortizuojamas kainų kilimas.

Kažkodėl nesipiktinama mažais žemės mokesčiais, o juk būtent jie gali atlikti reguliacinį vaidmenį ir neleisti per sparčiai kilti turto kainoms, nes turto savininkas suinteresuotas, kad jo turtas būtų kuo mažiau įvertintas, vadinasi, ir valstybei tektų mokėti kuo mažiau.

Taigi ministerija elementariai nepadarė namų darbų, o visas problemas bando spręsti sovietiniu metodu – uždrausti.

Regionuose reikia darbo vietų

Premjeras Andrius Kubilius ir ūkio ministras Dainius Kreivys laksto po pasaulį ieškodami, kas Lietuvoje investuos, ir bent taip prisideda prie to, kad daliai tautiečių nereikėtų ieškotis darbo užsienyje.

Staiga premjeras pareiškia, kad užsienio investicijų žemės ūkio srityje nereikia. Nesuprantu premjero logikos – vienos investicijos nekvepia, o kitos kvepia? Jei kvepia, tai gal premjeras tegul pasako - kuo?

Konservatoriai nemėgsta Rusijos vykdomos politikos, bet vienoje srityje ji panaši į jų kaip du vandens lašai – reikalui esant problemos sprendžiamos remiantis ne ekonomine, o politine logika. Jie jau prisižaidė su tariamu nacionaliniu saugumu amerikiečiams pardavinėdami Mažeikių gamyklą. Kas buvo teisus, o kas ne, parodė istorija.

Su investicijomis ateina ne tik pinigai, bet ir „know-how” - žinios. Būtent jos sudaro didžiausią investicijų vertę – jei didelę patirtį turintis švedas ar norvegas Lietuvoje nuspręs kurti ūkį, laimės visi.
Tomas Bagdonas

Investicijos į žemės ūkį yra viena iš nedaugelio sričių, kuri gali padėti regionams. Jokie „Western Union” ar „Barclays” Kelmės ar Raseinių rajonuose neįsikurs, nes neras reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, tačiau žemės ūkio bendrovės kurtųsi. Jų yra ir dabar, kartu su tariamu lietuvišku kapitalu. Tai kodėl gi nepasinaudoti galimybe ir neleisti sukurti daugiau darbo vietų tose vietovėse, kur labiausiai reikia?

Žinoma, ir toliau galima skirstyti Europos Sąjungos milijardus vadinamiesiems probleminiams regionams – nuo išmokų priklausomus asmenis valdyti lengviau nei žmones dirbančius ir uždirbančius. Prižadi prieš rinkimus, kad duosi papildomą milijardą, visi patenkinti, mat, geradarys, - ir balsas tavo.

Ateis ne tik pinigai, bet ir žinios

Žemės ūkio ministras kaip argumentą dėl draudimo pratęsimo pateikia faktą, kad Lietuvos ūkių dydis nesiekia ES vidurkio. Kyla klausimas, kodėl naiviai tikimasi, kad jei per 20 metų Lietuvos ūkininkai nesugebėjo sustambinti ūkių, tai bus padaryta per artimiausius trejus metus? Ir kodėl tokio pat principo nebuvo taikoma, pvz., bankų srityje?

Pats K.Starkevičius pripažįsta, kad tų pačių Lietuvos ūkininkų vaikai renkasi ne lietuviškus, o airiškus ar vokiškus tvartus ir dirba ten kaip samdiniai.

Kodėl dirba? Nes pelningumas žemas - žemės ūkyje atlyginimai yra vieni mažiausių. Su investicijomis ateina ne tik pinigai, bet ir „know-how” - žinios. Būtent jos sudaro didžiausią investicijų vertę – jei didelę patirtį turintis švedas ar norvegas Lietuvoje nuspręs kurti ūkį, laimės visi.

Pabaigai telieka pritarti susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui, kuris įvardino, kad draudimas naudingas tik stambiesiems žemdirbiams. Nei biudžetui, nei Lietuvos gyventojams jis nenaudingas. Bet lobizmas šioje srityje visagalis.

Autorius yra DELFI verslo naujienų redaktorius.