Tautininkų partiniu užsakymu Adolfas Šapoka kūrė Lietuvos praeities schemas ir net parašė jos sintezę, taip mėgstamą mūsų praeities populiarintojų.
Šiomis dienomis, apsupti savamokslių praeities mėgėjų ir nacionalistinių mitų ir stereotipų gerbėjų, šio judėjimo nariai ir jiems prijaučiantys murzininkai ir panašūs toliau bando paveikti visuomeninį gyvenimą, skatindami žemiausius ksenofobinius ir homofobinius žmonių instinktus.
Kad būtų aiškiau, pateiksiu išraiškingą palyginimą. Lietuvos chirurgai, gavę pamokymus apie tai, kad geriausiai galvos traumos gydomos trauklapiais, kaip kad Jono Basanavičiaus laikais Lietuvos kaimuose, nesileistų į diskusijas. Spėju, gydytojams tokie pamokymai skambėtų keistai ir keltų juoką. Nieko kito ir man nelieka, tik pasiūlyti svarbiausiam tautininkui bent kelis metus praleisti auditorijose studijuojant istoriją arba politologiją, idant galėtų parašyti nors kažką panašaus į mokslinį darbą ir taip nusipelnyti diskusijos.
Pakartosiu tik kai kuriuos gerai istorikams žinomus ir išnagrinėtus faktus.
Šių dienų pasaulis pasikeitė. Lietuvoje tautininkai, o paprasčiau pasakius etno-nacionalistai, net nepastebėjo, kad beveik 80 metų praėjo nuo to laiko, kai Sovietų Sąjungos pasiuntinybė Kaune mokėjo Antanui Smetonai ir Augustinui Voldemarui už antilenkiškus straipsnius. Už gautus pinigus pasirašydavo Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius ir Sofija Smetonienė. Kiekvienam savaitiniam „Tautos vairo“ ir „Lietuvio“ numeriui Sovietai skyrė subsidijas.
Ne be aktyvaus Sovietų diplomatų dalyvavimo ir patarimų įvyko 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, dėl kurio tautininkai sustabdė Lietuvos politinę brandą ir sužlugdė pilietinės visuomenės daigus.(Zenonas Butkus, SSSR intrigos Baltijos šalyse, Darbai ir Dienos 1998 .7(16)). Tų įvykių poveikis Lietuvos visuomenei jaučiamas iki šiol. Dar rimtesnės buvo tokios politikos geopolitinės pasekmės. Nuo 1920 m. Sovietai dirbtinai palaikė Lietuvos kaip „antilenkiško barjero“ funkciją tarptautinėje politikoje. Sovietų geopolitinė schema buvo globalesnė.
Tą globalumą atskleidžia pačio A. Smetonos pasisakymai. Minėtame akademiniame straipsnyje, besireminačiame Maskvos archyvuose esančia medžiaga, galite perskaityti, kad A. Smetona 1935 m. liepos 16 d. SSRS pasiuntiniui Kaune tvirtino, jog Lietuva lyg futbolo vartininkas gina vakarinius Rusijos vartus nuo galingų vakarietiškų Londono ir Paryžiaus smūgių (sic). Nėra ką ir pridėti. Nepaisant gerų darbų, kuriuos viena ar kitas politikas, pvz. A.Smetona nuveikė, faktai kalba už save. Tautininkų diktatūra Lietuvą buvo įstūmusi į geopolitinį užkampį.
Atrodo, kad kai kas Lietuvą tokiame vaidmenyje norėtų matyti ir dabar. Tad ar pasidarysime iš to išvadas?
Ne vienas Lietuvos provakarietiškas politikas tvirtino, kad jeigu nori Lietuvą įstumti į Rusijos glėbį, agituok vietinius, t.y. visus mus, už antisemitizmą ir antilenkiškumą. Abu šie reiškiniai buvo pagimdyti ir suformuluoti Rusijos ochrankos bei buvo ir yra integralūs Rusijos patvaldystės politinės tradicijos tąsa. Pasiduodama tokioms antivakarietiškoms nuotaikomis, Lietuva nejučiomis tampa antivakarietiškos Rusijos įrankiu ES.
Šiuolaikinėje Europoje ksenofobija, spekuliavimas mažumų teisėmis yra nepriimtinas. Niekas nebando suteikti tiek teisių kroatams, gyvenantiems Austrijoje, kiek kalbantys vokiškai turi Kroatijoje. Kiekviena demokratinė šalis didžiuojasi savo pasiekimais ir savo piliečių laisvėmis. Bandymas jas mažinti ir žiūrėti į kaimynų daržą primena ne ES, bet tarpukario nacionalizmo šėlsmo laikus. Kai kurių politikų provokuojama nacionalistinė retorika iš kalbinės daugumos pusės yra ideali terpė klestėti Valdemaro Tomaševskio tipo politikams tarp lenkakalbių Lietuvos piliečių. Veiksmas gimdo atoveiksmį.
Kiekvienas nacionalistų adeptas turi brolį dvynį kitoje barikadų pusėje. Tačiau europiniame kontekste yra esminiai skirtumai. Ir Lietuva iš jo išsiskiria. Kaimyninėje Lenkijoje narodovcai, tarpukario Lietuvos tautininkų broliai, seniai yra tapę visuomenės marginalais, palyginamais su juodaplaukiais gotais tarp paauglių. Beveik visur Europoje ir apskritai išsivysčiusiame pasaulyje padėtis yra panaši. O štai Rusijoje rusiški etnonaciolnalistiniai, atvirai fašistuojantys judėjimai yra glaudžiai susiję su Kremliaus valdančiuoju režimu.
Ne vienas stebėtojas drįsta ir patį Putino tipo valdomos demokratijos modelį įvardinti kaip fašistinį.
Dažnam ne paslaptis, kad tautininkai - praeityje Mussolinio gerbėjai - o dabar ir juos supantys, marginalios nacionalistinės grupės su susižavėjimu žvelgia ir į Rytus, ilgėdamiesi stiprios rankos pavyzdžio diktatūros, kokia yra Rusijoje. Tad ar užteks šių dienų lietuviams išminties sustabdyti ideologinį ir civilizacinį ritimąsi į Putino ir Aleksandro Lukašenkos glėbį, nekartojant tų pačių klaidų, kuriuos padarė Lietuvą valdžiusi tautininkų diktatūra, nugarmėjusi į 1939-1940 m. krizę? Labai jau simboliški yra šie 21-ieji Lietuvos Nepriklausomybės metai, primenantys, kad tarpukaryje Lietuvos Respublika gyvavo 22 metus. Jeigu Lietuva ignoruos savo stiprybės šaltinius, Europines kovos už laisvę ir demokratiją tradicijas, jai bus skirtas nelaimėlių ir nevykėlių likimas, kuris pakartos ir tarpukario fiasko.