D.Kuolys. Lietuvių šventės: „kam dar į snukį?“, arba apie Sausio 13-os minėjimą

Apie nacionalines tradicijas. Esama įvairių šventinių papročių. Štai broliai rusai anksčiau net per religines šventes mojuodavo kumščiais ir iki kraujo vienas kitam gurindavo nosis. Algirdas Julius Greimas yra minėjęs, kad senovės Lietuvoje taip pat būta ritualų, kurių metu kaimo bernai pliekdavęsi lazdomis. Matyt, šventinio pasidaužymo tradicija buvo stipri: mūsų elgesį ji veikia ir šiandien.

Taip, pasinaudoję Sausio 13-osios dvidešimtmečiu, broliai lenkai smagiai tvojo mums į dantis: esate neverti, kad jūsų laisvės pergalę kartu minėtų pirmieji Lenkijos asmenys. Praeities sąskaitoms suvesti Sausio 13-osios metines skyrė ir dalis lietuvių.

Į šventinę Lietuvos televizijos laidą „Savaitės atgarsiai“, rodytą sausio 10-ąją, sukviesti buvę Aukščiausiosios Tarybos nariai su įkarščiu vanojo laidon nekviestus pirmosios Vyriausybės ministrus. Kodėl šie kėlę kainas sovietų agresijos išvakarėse, kodėl laiku nepasiuntę milicijos parlamentui ginti? DELFI žinių portale tuos pačius ministrus suspardė buvęs Nepriklausomybės partijos vicepirmininkas Gintaras Songaila, neva „pirmąjį kartą plačiau viešai paliudijęs, kas Sausio 13-ąją vyko Vyriausybėje“.

Net Vytautas Landsbergis nesusiturėjo ir atsivedėjęs skėlė šventinį antausį buvusiai bendražygei Kazimierai Prunskienei: Sausio 13-ąją kalbėdamas iškilmingame seimo posėdyje apkaltino ją mėginus rengti sukilimą prieš parlamentą, ketinus bendrauti su agresoriumi. Toji neliko skolinga - tuoj pat smogė atgal: spaudai išplatino „Repliką V. Landsbergiui“, kurioje išvadino buvusį parlamento pirmininką „iš neapykantos inkščiančiu klastūnu“ ir paskelbė, kad šis lemtingą sausį su valstybės pinigais norėjęs pabėgti užsienin.

Viena vertus, džiugu, kad senąjį ritualinių muštynių paprotį net globalizacijos laikais lietuvių tautai pavyko išsaugoti sveiką. Kita vertus, šiek tiek nesmagu, kad dalis lietuviškos žiniasklaidos, panašiai kaip sovietų propaganda prieš dvidešimtį metų, imasi mūsų šventines muštynes tendencingai režisuoti. O liūdniausia, kad tokiuose nacionaliniuose pasidaužymuose dingsta tiesa, kuri nėra paprasta, tačiau būtina laisvai tautai, savarankiškai visuomenei.

Apie „paleistas“ kainas

Jei į Lietuvos televizijos „Savaitės atgarsius“ būtų pakviesti buvę mano kolegos pirmosios Vyriausybės nariai Albertas Sinevičius, Algis Dobravolskas, Leonas Ašmantas, Vaidotas Antanaitis, Algimantas Nasvytis ar kiti ministrai, jie būtų suteikę daugiau aiškumo iki šiol mįslingai kainų „paleidimo“ istorijai. Nėra abejonės, kad 1991-ųjų sausio 4-ąją priimtu Vyriausybės sprendimu nuo sausio 7-osios padidinti prekių kainas sovietų pusė sumaniai pasinaudojo. Ar toks sprendimas galėjo būti atidėtas? Taip, jei ministrai apie būsimus sovietų žingsnius būtų žinoję tai, ką šiandien sakosi jau 1990-ųjų gruodį žinoję parlamento narys Gediminas Vagnorius ir Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus. Pastarasis šių metų sausio 10-ąją „Lietuvos rytui“ pripažino, kad apie rengiamą karinį perversmą turėjęs žinių, tačiau per dvi savaites neprisirengęs įspėti premjerės. Ministrų – taip pat. Taigi Vyriausybė tuo metu rėmėsi ne tiek galimos karinės agresijos nuojautomis, kurios, beje, ministrus lydėjo nuo pirmųjų darbo dienų, kiek ūkiniais ir teisiniais argumentais.

Dar 1990-ųjų vasarą Aukščiausioji Taryba buvo priėmusi Kainų įstatymą ir Biudžeto sandaros įstatymą, kuriais įpareigojo Vyriausybę formuoti savarankišką kitų metų valstybės biudžetą ir derinti prekių kainas su jų gamybos išlaidomis. Tų metų liepos 20-ąją parlamento pirmininko pasirašytas Kainų įstatymas nustatė, kad „Vyriausybė gali sustabdyti arba apriboti rinkos kainų ir tarifų didėjimą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui“. Vykdydamas įstatymus, ministrų kabinetas jau 1990-ųjų lapkričio pradžioje pateikė parlamentui kainų padidinimo ir kompensavimo tvarkos projektą.

Atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos biudžeto, Lietuva tiesiog neturėjo lėšų dotuoti žemės ūkio ir pramonės prekių gamybos. Ilgiau reikalauti, kad žemdirbiai ir pramoninkai atiduotų prekes pigiau nei už savikainą, Vyriausybė taip pat negalėjo. Lietuva nebuvo išimtis: Estija nutarė pakelti kainas nuo sausio 3 dienos, Latvija – nuo sausio 5-osios. Jų sprendimai sovietų agresijos nesukėlė. Štai tokios aplinkybės nulėmė sausio 4-osios Vyriausybės nutarimą dėl kainų, kurį priimti skatino ir dauguma posėdyje dalyvavusių parlamento narių ekonomistų. Tame pačiame posėdyje, kaip reikalavo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, ministrų kabinetas patvirtino ir Algio Dobravolsko parengtą socialinių kompensacijų mechanizmą.

Taigi neišvengiamas, Lietuvos ūkiniam savarankiškumui būtinas sprendimas buvo priimtas nelaiku, ministrams neturint tikslesnės informacijos apie numatomus Sovietų Sąjungos valdžios ketinimus. Sykiu sprendimas liko iki galo neparengtas: gruodžio pabaigoje premjerei iškeliavus į Japoniją ir Australiją, jo nebuvo kam svariai paaiškinti ne tik visuomenei, bei ir parlamento daugumai.

Nepavyko sukontroliuoti karinių ir kitų, daug rusakalbių darbininkų turėjusių, Vilniaus gamyklų: jų valgyklose kainos tyčia buvo pakeltos ne pusantro, bet keturis kartus. Šių klaidų pasekmė – pirmosios Vyriausybės, kuri sovietų agresijos akivaizdoje siekė išvengti aštresnio vidaus susipriešinimo, atsistatydinimas. Ne nuvertimas, kaip vėliau tvirtino buvusi premjerė, bet garbingas, pačių ministrų paskatintas, atsistatydinimas.

Apie Alberto Šimėno ministrų kabinetą

Aukščiausiajai Tarybai paskyrus ministru pirmininku „neišmanėlį“ ir „patirties neturintį“ Albertą Šimėną, Vyriausybės darbas visai sutrikęs: subyrėjusį ir su Maskva kolaboruoti ketinusį kabinetą Sausio 13-ąją išgelbėjęs tik Virgilijaus Čepaičio bendražygis Gintaras Songaila, tą naktį atsitiktinai užsukęs į Vyriausybės rūmus ir vienintelis ėmęs „daryti viską nepriklausomos Lietuvos labui“, - taip DELFI skaitytojams po dvidešimties metų pasakoja pats buvęs Nepriklausomybės partijos vicepirmininkas. Jei tokias kalbas šiandien girdėtų šviesios atminties finansų ministras Romualdas Sikorskis, matyt, jam būdinga maniera tartų: „na, tas ponas arba labai įžūlus, arba labai žioplas, kad tauzija tokius nebūtus dalykus“. Jei portalo žurnalistė būtų suteikusi žodį ne tik G. Songailai, bet ir dar gyviems ministrams, šie papasakotų visai kitą istoriją.

Sausio 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos patvirtinta A. Šimėno Vyriausybė išsyk pradėjo rengtis gresiančiai Lietuvos okupacijai. Jau tą pačią dieną ji nutarė užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą išsiųsti į užsienį ir įgaliojo jį atstovauti valstybei galimos okupacijos metu. Kitu tos dienos nutarimu Vyriausybė įsipareigojo tęsti pogrindinę veiklą SSRS okupacijos sąlygomis ir pareiškė, kad kiekviena kita valdžia Lietuvoje bus neteisėta, o jos nurodymai žmonėms neprivalomi. Atrodė svarbu išvengti 1940-ųjų klaidos: šįkart būtina bent aiškiai fiksuoti patį okupacijos faktą.

Sausio 13-osios naktį savo pareigas ėjo visi ministrai: ligonines prižiūrėjo Juozas Olekas, milicijai iš Vidaus reikalų ministerijos vadovavo Marijonas Misiukonis, visi kiti skubiai susirinko Vyriausybės rūmuose. Ryšių ministras Kostas Birulis nuolat siuntė nurodymus telefonu: jo ir jo komandos pastangomis buvo užtikrintas ir išsaugotas Lietuvos ryšys su pasauliu. Algirdas Brazauskas, Vaidotas Antanaitis, Jonas Biržiškis, kaip galimybės sustabdyti agresiją, ėmėsi Michailo Gorbačiovo Vilniun išsiųstos, bet Minske pradingusios Sovietų Sąjungos parlamentinės komisijos paieškų.

V. Antanaitis ir J. Biržiškis, kartu su parlamento nariu Kazimieru Uoka, tos dienos rytą sutiko ir po Vilnių lydėjo Sovietų Sąjungos parlamentarų delegaciją. Romualdas Ozolas, padėjęs į šalį automatą, aiškino Lietuvos padėtį užsienio žurnalistams. Būtent Vyriausybės nariai, pasigedę ministro pirmininko, ėjo tą naktį į seimą ir reikalavo kuo greičiau spręsti kabineto vadovo klausimą. Kodėl tuo metu ministrai liko be premjero, gal kada nors, sulaužęs tylos įžadus, papasakos pats Albertas Šimėnas.

Taip, tą naktį buvę vicepremjerai A. Brazauskas ir R. Ozolas telefono skambučiu pažadino sodyboje buvusią Kazimierą Prunskienę ir pranešė jai, kas vyksta Vilniuje. Taip, paryčiui buvusi premjerė atvažiavo į Vyriausybę ir, nesuvokdama aplinkybių, ėmė kvailokai dėstyti, kad ministrams derėtų imtis iniciatyvos ir gelbėti Lietuvą. Ministrai jai ramiai paaiškino, kad jos vieta – nebe čia, o Aukščiausiojoje Taryboje. Ar toks K. Prunskienės kalbėjimas liudija ją rengus sukilimą prieš parlamentą, kaip šiandien teigia V. Landsbergis? Ne, greičiausiai taip šnekėta ne iš blogos valios, bet tik visiškai nuo įtampos praradus politinę nuovoką.

Apie Marijoną Misiukonį

Minint Sausio 13-ąją jau tapo įprasta smūgiuoti į paširdžius buvusiam vidaus reikalų ministrui M. Misiukoniui. Prisimenama, kad jis buvęs KGB pareigūnas, sovietų generolas majoras. Net pats V. Landsbergis švenčių dienomis primiršta, kad išsyk po Sausio 13-osios asmeniškai dėkojo vidaus reikalų ministrui už nuveiktus darbus ir kvietė jį toliau dirbti kartu. Ir tai nebuvę tušti žodžiai.

Iš tiesų, nuo M. Misiukonio sprendimų, jo laikysenos tomis dienomis nemaža dalimi priklausė valstybės likimas. Mat Maskvai nuo pat pirmųjų mūsų nepriklausomybės dienų rūpėjo perimti į savo rankas Lietuvos kontrolę ir parodyti, kad parlamentas bei vyriausybė tėra butaforinės, realios valdžios neturinčios ir tvarkos šalyje užtikrinti nepajėgiančios institucijos.

Promaskvietiškos prokuratūros įsteigimas buvo pirmas žingsnis. Sovietų Sąjunga taip pat mėgino „susigražinti“ Lietuvos vidaus reikalų ministeriją ir miliciją. Tai padaryti atrodė gana lengva: visa mūsų vidaus reikalų sistema, visa mūsų milicija, kartu su kalėjimais ir 9 500 kalinių, vis dar buvo tiesiogiai išlaikoma iš Maskvos biudžeto, 60 nuošimčių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos milicininkų buvo rusakalbiai.

Mūsų Vidaus reikalų ministerija tuo metu atsidūrė tarp dviejų ugnių. 1990-ųjų birželį suburta Sovietų karininkų sąjunga jau vasarą pranešė generolui M. Misiukoniui, kad jam už sovietų karininko priesaikos sulaužymą yra paskelbusi mirties nuosprendį. Sovietinę priesaiką mūsų vidaus reikalų ministrui nuolat primindavo Vilniun atvažiavę Maskvos generolai. Suprantama, kad įtariai į buvusį KGB darbuotoją žiūrėjo dalis radikaliau nusiteikusių parlamento narių. Jie siekė sukurti „vidaus reikalų ministeriją be rusakalbių ir komunistų“, reikalavo, kad ministras slapta, be Aukščiausios Tarybos sprendimo, apginkluotų Lietuvos savanorius.

Nors skirtingos mūsų tarnybos stengėsi derinti veiksmus, ne visada tai padaryti pavykdavo. 1991-ųjų sausio 8-osios rytą pristigo gausesnių bendrų milicijos ir savanorių pajėgų prie parlamento: nebuvo numatyta, kad dalis piketuotojų iš rusiškų gamyklų bus autobusais suvežta daug anksčiau, nei pajudės milicijos sekama pėsčiųjų darbininkų kolona.

Nesitikėta, kad sovietų kariuomenė tomis valandomis užblokuos visus Lietuvos milicijos ryšius. Vis dėlto ne tik lietuviai, bet ir rusakalbiai Ypatingosios paskirties milicijos dalinio – OMON‘o – vyrai tą rytą beginkliai gynė parlamentą nuo rusakalbių darbininkų. Tik naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją 32 OMON’o žmonės išdavė Lietuvą ir perėjo į Sovietų Sąjungos pusę. Vidaus reikalų ministras, jo komanda ir didžioji milicininkų dauguma liko iki galo ištikimi Lietuvos valstybei.

Daug milicininkų sausio 13-ąją beginkliai saugojo parlamentą, televizijos bokštą, Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. 58 kulkosvaidžiais ir automatais ginkluoti pareigūnai tą naktį buvo pasirengę ginti Vidaus reikalų ministeriją. Nikolajus Demidovas, Sąjungos vidaus reikalų ministro Boriso Pugo pavaduotojas, buvęs Vilniuje, sovietų vidaus kariuomenės divizijoje, tą naktį paskambino M. Misiukoniui ir pagrasino, kad Maskvai nepaklususi Lietuvos ministerija gali būti puolama. Mūsų ministras atsakė, kad
jo vadovaujama ministerija puolimą tikrai atrems ginklu: mat greta jos pastato, skirtingai negu kitose Vilniaus vietose, nėra civilių gyventojų, kurie kautynių metu galėtų nukentėti. Prie ministerijos suvežti kariškiai, matydami ant palangių sustatytus kulkosvaidžius, tą naktį pulti nedrįso.

Nežinia, kaip būtų susiklostę Sausio įvykiai, jei M. Misiukonis būtų neatsispyręs parlamentarų spaudimui ir apginklavęs savanorius. Nežinia, kuo jie būtų baigęsi, jei sovietų kariuomenė būtų perėmusi Vidaus reikalų ministeriją ir suskaldžiusi Lietuvos milicijos pajėgas. Tuo metu atsilaikyta – ir prie ministerijos, ir prie parlamento. Atsilaikyta bendromis tautos ir atkurtai valstybei tarnavusių pareigūnų pastangomis. Vytautas Landsbergis, lemtingąją naktį atmetęs siūlymą pasitraukti užsienin, ištrynė Lietuvos istorijoje paliktą Antano Smetonos pabėgimo dėmę.

Post scriptum

Niekada nejutau ir šiandien nejaučiu jokių simpatijų sovietų nomenklatūrai ir jai tarnavusiam KGB. Labai kritiškai vertinau ir vertinu vėlesnius Algirdo Brazausko bei Kazimieros Prunskienės politinius žingsnius. Toli gražu ne visada pritardavau ir pritariu Vytauto Landsbergio sprendimams. Tačiau Sausio 13-ąją didžiavausi jų visų valstybine laikysena. Regis, tąsyk buvome daug didesni ir gražesni nei vėliau, nei po dvidešimties metų: mūsų lyderiai tuomet dar mokėjo skirti pamatinius tautos gyvenimo dalykus nuo nereikšmingų smulkmenų ir menkų asmeninių sąskaitų.

Vaikystėje teko augti proletariniame Vilniaus rajone, kur paauglių santykiai nebuvo itin subtilūs. Tačiau jau tuomet su draugais matėme: kitus spardantys netampa didesni.

Autorius 1990–1992 m. buvo Lietuvos kultūros ir švietimo ministras.