Rusijos gelbėjimas ir jo kaina
Demokratija Rusijoje iki šiol dar neretai siejama su skaudžiomis rinkos ekonomikos reformomis, oligarchų valdymu ir išgrobstyta, galinčia skilti bei žlugti valstybe, nes ankstesnis šalies vadovas Borisas Jelcinas įvairių Rusijos autonomijų ir net sričių vadovams pasiūlė paimti iš centrinės valdžios suvereniteto tiek, kiek paneša. Tada siekį būti nepriklausoma pareiškė ne tik Čečėnija. Pramintu keliu, tik subtiliau, norėjo eiti Tatarstanas ir kitos respublikos, kurios būtų išgyvenusios dėl savo energijos išteklių. Kūrėsi Uralo ir Sibiro respublikos, kurios nepritarė Kremliaus politikai.
O valdžia buvo bejėgė ką nors pakeisti, nes vis labiau silpstančios sveikatos B. Jelcinui įtaką darė oligarchai, be jų pagalbos jis nebūtų antrą kartą tapęs prezidentu.
V. Putinas valdžios silpnumą „išgydė“ taip, kaip mokėjo žmogus, atėjęs į valdžią iš Rusijos jėgos struktūrų: dar būdamas ministru pirmininku 1999 m. jis surengė antrą karą su Čečėnija ir jį, kitaip nei B. Jelcinas, laimėjo. Šįkart karą Čečėnijoje palaikė Rusijos žmonių dauguma, nes jo išvakarėse buvo sukurtas čečėnų kaip teroristų, o ne kovotojų už laisvę įvaizdis.
Tad provakarietiški liberalai, vieninteliai nepritarę Rusijos karui Čečėnijoje, iškart atsidūrė politiniame užribyje. Karinė operacija prieš Čečėniją kitoms autonominėms respublikoms turėjo parodyti, kas jų laukia, jeigu ir toliau reikalaus savarankiškumo arba nepriklausomybės. 2004 m. Rusijos regionų gubernatorius, kurie B. Jelcino laikais priminė savotiškus nekontroliuojamus Kremliaus kunigaikščius, siūlė pats V. Putinas ir apie tiesioginius rinkimus teko užmiršti.
V. Putinui priskiriami ir nuopelnai dėl ekonomikos atsigavimo. Daugeliui Rusijos žmonių visai nesvarbu, kad tai atsitiko ne tiek dėl V. Putino politikos, kiek dėl augančių energijos išteklių kainų. Jie taip pat linkę ignoruoti faktą, kad laisvės kovotojus Čečėnijoje dabar pakeitė Kremliaus statytinio Ramzano Kadyrovo režimas, kuris rodo ne mažiau savarankiškumo nuo Maskvos nei buvusio šalies vadovo Aslano Maschadovo valdžia. Tik dabartinis režimas turi dar ir stiprų islamo atspalvį, o šios religijos karingieji šalininkai tampa vis stipresni ir kituose Šiaurės Kaukazo kraštuose. Visa tai rodo, kad V. Putinas nelaimėjo jokio karo šiame regione, juo labiau kad šiandien čečėnai sprogdina traukinius ir pačioje Rusijoje. Bet suverenitetų paradas Rusijoje tikrai baigėsi. Centrinė valdžia tapo stipri, galbūt daliai žmonių būtent to ir reikėjo.
Ir oligarchai Rusijoje niekur nedingo – dabar jie veikia su Kremliumi. Matyt, ir patys Kremliaus šeimininkai bei jų statytiniai valdžioje tapo oligarchais. O valdančiam klanui Rusijoje nepriimtini politikai baigia dienas lėktuvo katastrofoje, kaip Krasnojarsko krašto gubernatorius Aleksandras Lebedis, arba autokatastrofoje, kaip labai populiarus Rusijos artistas, laikytas taip pat sąžiningu žmogumi, Altajaus krašto gubernatorius Michailas Jevdokimovas. Gubernatoriais vienas po kito tampa asmenys iš buvusių FSB pareigūnų ar kitų jėgos struktūrų ir vėl, kitaip nei demokratinėse valstybėse, pačioje Rusijoje tai nėra vertinama blogai – juk pats V. Putinas, atėjęs iš FSB, sukūrė teigiamą čekistų įvaizdį, jie netgi tapo žmonėmis, sugebančiais išgelbėti valstybę.
Iki šiol visi teigiami pokyčiai Rusijoje dažniausiai siejami su V. Putinu, o neigiami – su išorinėmis aplinkybėmis, kurios nuo dabartinio Rusijos ministro pirmininko nepriklauso. V. Putinui buvo atleistas tiek jo abejingumas povandeninio laivo „Kursk“ tragedijai 2000 m. rugpjūtį, tiek ir nevykusi įkaitų gelbėjimo operacija Maskvos teatre, kurį 2002 m. buvo užėmę čečėnų kovotojai, kai buvo nužudyti keli šimtai žmonių.
Patinka mums tai ar ne, po tokio V. Putino valdymo dauguma Rusijos žmonių labiau tiki savo valstybe. Nuomonių apklausos rodo augančius patriotizmo ir nacionalizmo jausmus. V. Putinas jiems tapo valstybės, kurioje pažaboti oligarchai, kur baigėsi chaosas ir prasidėjo stabilumas, kur, nors ir lėtais tempais, bet vis dėlto gerėja gyvenimas, simboliu. Bent jau taip buvo iki pasaulinės finansų krizės ir gaisrų.
Naujos imperijos kūrėjas posovietinėje erdvėje
Praėjus pirmiesiems V. Putino valdymo metams, pasaulis konstatavo, kad Rusijos ekonomika lipa iš duobės, kurioje buvo atsidūrusi dėl 1999 m. finansų kracho. Vos tik įgavusi daugiau ekonominės galios, Maskva įkalbėjo savo partnerius Nepriklausomų valstybių sandraugoje (NVS) įkurti Eurazijos ekonominę sąjungą, kuri buvo ir Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo idėja, tačiau, kaip rodo pastarojo pusmečio įvykiai, V. Putinas šiai idėjai suteikia visų pirma politinės integracijos kryptį.
Pirmaisiais V. Putino valdymo metais Rusija pabandė suteikti ir antrąjį kvėpavimą NVS kolektyvinio saugumo sutarčiai, dar vadintai Taškento sutartimi, kuri posovietinėje erdvėje turėjo sukurti NATO alternatyvą. Tačiau pastangas Rusijos saugumo skėčiu uždengti visų pirma Centrinės Azijos valstybes sustabdė 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai, po kurių į šį regioną, ruošdamasi karui su Afganistanu, atėjo JAV kariuomenė. Uzbekistane ir Kirgizstane JAV įkūrė savo karines bazes ir šias valstybes pavertė savo įtakos zonomis. Su tuo Maskva turėjo sutikti ir susitaikyti. Kaip rodo šių dienų įvykiai – tik laikinai. Kol nepasikeitė situacija.
2000–2001 m. Rusija ėmė spausti kitas NVS valstybes priimti Maskvos žaidimo taisykles. Kuriam laikui praradusi savo įtaką Uzbekistane, Rusija atsigręžė į Ukrainą, kuri po skandalo dėl žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymo ir dėl galimų prezidento Leonido Kučmos sąsajų su šia istorija prarado anksčiau turėtus gana šiltus santykius su Vakarais. Ukrainos santykiai su JAV atšalo ir dėl galimo Kijevo dalyvavimo, Irakui parduodant karinę techniką, o tai supykdė Vašingtoną. Tomis dienomis Europos Parlamentas padarė pranešimą, kuriame pasmerkta žmogaus teisių ir spaudos laisvės padėtis šioje šalyje, Ukrainai priekaištauta dėl nesukurtos teisinės valstybės ir netgi grasinta pašalinimu iš Europos Tarybos. Taip, kaip ir Baltarusijai.
Tapęs nepageidaujamas tarp Vakarų valstybių vadovų, L. Kučma sulaukė supratimo iš V. Putino, su juo pasirašė sutartį dėl dviejų valstybių karinio bendradarbiavimo ir ėmėsi derybų dėl dalyvavimo NVS. Atšalus santykiams su Vakarais, į Rusijos globą 2005 m. sugrįžo ir Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas, kuris demokratinių valstybių buvo pasmerktas už jėgos naudojimą, malšinant demonstraciją Andižane. Bet tai buvo vėliau, kai Ukraina tapo „oranžinė“, provakarietiška ir nutolo nuo Maskvos įtakos.
2000–2001 m. Rusija galėjo džiaugtis ir teigiamais politiniais pokyčiais kituose NVS kraštuose. Gruzijoje į valdžią dar kartą buvo išrinktas Eduardas Ševarnadzė, o Moldovoje visą aukščiausią šalies valdžią sudarė komunistų partija, kuri skelbė siekius atkurti glaudžius santykius su Rusija. Gruzija atsisakė planų stoti į NATO ir Rusija pristabdė savo armijos išvedimą ne tik iš šios šalies, bet ir iš Moldovos. Perspektyviai tada dar atrodė ir Rusijos galimybė sukurti bendrą sąjungą su Baltarusija, kuri turėjo tapti naujų integracinių procesų NVS erdvėje branduoliu, nors jau ryškėjo asmeninių santykių problemos tarp šių dviejų valstybių prezidentų.
Rusija suintensyvino ir santykius su NVS valstybėmis, turinčiomis energijos išteklių. Reaguodama į Azerbaidžano žingsnius aktyviai dalyvauti organizacijoje GUAM, kurią Vakarai ir visų pirma JAV rėmė kaip alternatyvą V. Putino pastangoms sustiprinti savo įtaką NVS erdvėje, Maskva užsipuolė Baku vadovus, apkaltino juos teikiant paramą čečėnų kovotojams ir ėmė grasinti įvesti vizų režimą. Po šio spaudimo Azerbaidžanas susilpnino savo veiklą GUAM ir pripažino Rusijos teisę į dalį Kaspijos jūroje esančių naftos išteklių. O tai laikoma vienu pačių svarbiausių V. Putino laimėjimų šiame regione. Santykiuose su Kazachstanu V. Putinas ėmėsi subtilesnių žingsnių ir nuolat pabrėždavo prezidento N. Nazarbajevo vaidmenį NVS integraciniuose procesuose. Jis pradėjo spausti šią šalį netiekti naftos Vakarams labai svarbiam naftotiekiui Baku–Tbilisis–Džeichanas, kuriam vien tik Azerbaidžano naftos nepakanka. Maskvos pasiūlyta alternatyva – sukurti bendrą Rusijos ir NVS energetikos politiką.
Visi šie žingsniai padėjo V. Putinui sukurti Rusijos valstybę, kuri iki 2003 m. pabaigos jau buvo ne tik beveik atkūrusi savo įtaką posovietinėje erdvėje, bet ir tapusi didžiąja žaidėja energetikos politikoje. V. Putino laikais Rusija labai daug investavo į Irano naftos versloves ir, svarbiausia, iš Irako prezidento Sadamo Huseino gavo pagrindines naftos sutartis. Rusijos energijos ištekliai ir galimybė kontroliuoti Kaspijos jūros naftą privedė prie to, kad Maskva galėjo valdyti išteklius, kurių mastas nenusileido Persijos įlankos potencialui. Pridėjus Rusijos gautas sutartis Irake ir Irane, 2002 m. pabaigoje V. Putino valdoma šalis tapo energetine supervalstybe, kuri galėjo diktuoti savo sąlygas ne tik posovietinei erdvei, bet ir Europai bei Vašingtonui.
Tačiau įvyko tai, ko V. Putinas nesitikėjo. 2003 m. kovą Vakarų sąjungininkai po karinės operacijos Irake nuvertė S. Huseino režimą, tad Rusija prarado dominuojamą padėtį šios valstybės naftos verslovėse. 2003 m. lapkritį įvyko Rožių revoliucija Gruzijoje, o dar po metų – Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Nauji šių valstybių lyderiai paskelbė provakarietišką politikos kursą ir V. Putino kurta imperija sugriuvo kaip kortų namelis. V. Putinui svarbiausia užduotimi tapo užtikrinti, kad spalvotų revoliucijų virusu neužsikrėstų Rusija, ir sulaukti momento, kai demokratinių pertvarkymų lyderiai praras savų žmonių pasitikėjimą ir diskredituos save prieš Rusijos žmones. Laukti reikėjo net penkerius metus. Bet ta valanda atėjo.
Grįžimas prie darbų, kuriuos sustabdė spalvotos revoliucijos
Pretekstą suaktyvinti savo įtaką posovietinėje erdvėje ir grįžti prie darbų, kuriuos nutraukė spalvotos revoliucijos, V. Putinui suteikė demokratinių Ukrainos ir Gruzijos valstybių valdymo klaidos. O ypač – Gruzijos vadovo Michailo Saakašvilio nesugebėjimas nepasiduoti Rusijos provokacijoms, nusprendus 2008 m. rugpjūtį atakuoti Pietų Osetiją – pirmą olimpinių žaidynių dieną, kai ginklai privalo tylėti. Tai patvirtino ir autoritetinga Europos Sąjungos (ES) ekspertų komisija. O vėliau vyko Rusijos karas su Gruzija, buvo kuriamas nepatrauklus, atstumiantis priešo įvaizdis, kuris pasiekė viršūnę, kai Rusijos žiniasklaida visame pasaulyje paskleidė vaizdą, kaip šios šalies prezidentas lyg beprotis kramto savo kaklaraištį. Dauguma Rusijos gyventojų ir vėl palaikė karą, už kurio stovėjo V. Putinas.
Savo šalies gyventojų nuotaikas jaučia ir dabartinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas: minint antrąsias Gruzijos karo metines, jis pareiškė, kad Rusijos veiksmai Tbilisio atžvilgiu buvo teisingi ir adekvatūs. Ir pridūrė – kitų šalių politikai pritarė tokiems Rusijos veiksmams, bet negalėjo jų įvardyti.
2008 m. karas su Gruzija tapo perspėjimu kitiems NVS kraštams, kad po penkerių metų pertraukos Rusijos įtaka posovietiniame regione sustiprėjo, o Gruzijos likimas gali laukti kiekvienos iš jų, jeigu jos nepaklus Kremliui. V. Putino žingsniai pastarąjį pusmetį rodo, kad politikas, Sovietų Sąjungos žlugimą pavadinęs didžiausia politine katastrofa Rusijai, ir toliau siekia sukurti efektyviai veikiančią sąjungą, kuri pakeistų popierinę NVS ir taptų rimta atsvara ES, o galbūt ir NATO. Šiuo tikslu 2010 m. rugpjūčio pradžioje buvo sukurta Muitų sąjunga. Toliau bus siekiama sukurti ir vienodą ekonominę erdvę, kurioje, tikimasi, dalyvaus ir visos posovietinės valstybės, įskaitant ir Gruziją bei Ukrainą.
Kijeve valdžia jau pasikeitė ir nauja šalies vadovybė neatsisako eiti Maskvos politikos siūlomu kursu. Regis, kad V. Putinas jau surado ir jo interesus atitinkančią politikę Gruzijoje: buvusią parlamento pirmininkę, anksčiau – prezidento M. Saakašvilio šalininkę Nino Burdžanadzę, kuri jau reikalauja surengti neeilinius rinkimus Gruzijoje ir taip užbaigti M. Saakašvilio valdymo erą. Tačiau netikėtu kliuviniu ambicingiems V. Putino planams posovietinėje erdvėje tapo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, todėl neatmetama galimybė, kad Rusija šį prezidentą bandys pakeisti jai labiau priimtinu politiku per 2011 m. prezidento rinkimus. Jeigu nepavyks, tuomet iki 2012 m., kai visu pajėgumu turėtų pradėti veikti ne tik naujoji Muitų sąjunga, bet ir bendra ekonominė NVS erdvė.
Ką šios idėjos gali atnešti į posovietinę erdvę? Tai geriausiai atskleidžia artimo V. Putino žmogaus, buvusio jo, kaip prezidento, padėjėjo, o dabar – vicepremjero Igorio Šuvalovo pareiškimas, kad Rusija nori sukurti valstybių sąjungą su vienoda valiuta kaip atsvarą euro zonos valstybėms. Jeigu į tokią valstybių sąjungą įsijungtų ir Ukraina (to lyg ir neatmeta šios valstybės naujoji valdžia), V. Putinas galėtų sukurti valstybių junginį, kuris nusitęstų nuo ES iki Kinijos ir savo potencialu, ypač energetiniu bei kariniu, galėtų daryti įtaką ne tik šio regiono, bet ir viso pasaulio politikai. Šio junginio politinis ir ekonominis centras, be jokios abejonės, būtų Maskva, kuri, matyt, pretenduotų diktuoti ir saugumo politiką regione. Taigi, V. Putinas grįžtų prie darbų, sustabdytų 2003 metais. Belieka vienas klausimas – kodėl visų šių projektų užbaigimo data pasirinkti 2012-ieji?
Iššūkiai, artėjant 2012 metams
Iki šiol apie 2012 m. pasaulyje kalbama tik per galimos katastrofos prizmę, jeigu mūsų planeta susidurtų su pražūtį nešančiais gamtos kūnais. „V. Putino projektas 2012“ turi kitokią potekstę: įtvirtinti Maskvos dominavimą regione, kurio padariniai jau priklausytų nuo geros arba blogos Kremliaus vadovų valios. Juo labiau kad po kurio laiko turėtų pasibaigti ir kito NVS sunkiasvorio politiko Kazachstano prezidento N. Nazarbajevo valdymas. Nuo to, kas šeimininkaus Kremliuje po 2012 m., priklausys ir šio regiono valstybių gyvenimas. Kuo regionui taps V. Putino projektas: naują plėtros potencialą atnešančiu įvykiu ar smūgiu, panašiu į tą dangaus kūną, kuris gali atsitrenkti į Žemę? „V. Putino projektas 2012“ gali į šipulius sudaužyti NVS valstybių norus būti savarankiškomis. Juk jų patirtis rodo, kad Maskva, siekdama savo tikslų, nevengia nei spaudimo, nei šantažo.
Dalyvavimas tokioje sąjungoje NVS valstybėms reikštų visiškai ką kita, nei mums narystė ES ir NATO, dėl kurios 2004 m. mes pabėgome iš nestabilios ir nesaugios posovietinės erdvės. Nors iš ES centro Briuselyje pastaruoju metu mus pasiekia ir nerimą keliančių ženklų (genetiškai modifikuotų produktų politika, abejingumas toms tradicinėms vertybėms, kurių pagrindu buvo kuriama Europa, ir kt.), vis dėlto turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme tarp dviejų integracinių polių ir bendras kelias su europiniais bei transatlantiniais partneriais mūsų saugumo interesus atitinka geriausiai.
2012 m. kaip galutinė integracinių projektų užbaigimo data NVS erdvėje pasirinkti, matyt, neatsitiktinai. Tais metais Rusijoje įvyks nauji prezidento rinkimai, kuriuose V. Putinas neslepia turįs noro dalyvauti. Jeigu dabartinio jo populiarumo tarp Rusijos gyventojų nesumažins ne visada efektyvi Rusijos valdžios kova su gaisrais ar kitais gamtos, ekonominiais bei politiniais kataklizmais, būtų galima spėti, kad 2012 m. V. Putinas taps nauju šios imperijos, kuriai kurti negailėjo jėgų nuo pirmųjų buvimo valdžioje dienų, valdovu. Ligšioliniai V. Putino žingsniai buvo labai gerai apgalvoti ir pasverti, todėl kėlė pagrįstų abejonių, kad tai gali būti vieno politiko, net grupės draugų, Peterburgo grupuotės, sugalvota operacija. Greičiau tai B. Jelcinui valdant nuo politikos avanscenos nustumtų jėgos struktūrų ir specialiųjų tarnybų sistemos organizuotas atsakas pasitelkiant V. Putiną.
Jeigu nebūtume pasirinkę kelio į narystę ES ir NATO, ir mes galėtume atsidurti galingame šios naujos sąjungos politinės gravitacijos lauke. Dabar esame kitame saugumo lygmenyje nei Gruzija, Ukraina ir Moldova. Tačiau padėti šioms šalims tapti europietiškos ir provakarietiškos bendrijos dalimi, jeigu jos taip apsispręstų, yra ir mūsų valstybės nacionalinis interesas.