„Būta labai įtakingų ir galingų žmonių, kurių dėka buvo kuriamas prastas teisingumas. Juk paveldėjome sovietinį teisingumą“ (Vytauts Landsbergis). „Esu įsitikinęs, didžiausios teisėsaugos problemos yra susijusios su sovietiniu paveldu“ (Henrikas Mickevičius). „Mūsų teisėsauga vis dar yra labiau orientuota ne į žmogaus teisių gynimą, o į biurokratinių procedūrų atlikimą“ ( Remigijus Šimašius). „Daugybė Lietuvos teisėjų ir teisėsaugos pareigūnų yra sovietmečio moraliniai augintiniai“ (vėl H.Mickevičius). „Teisės viešpatija, ar getas?“ (Egidijus Aleksandravičius.).

Pagal vienus iš minėtų autorių blogai, jei teisėjas griežtai laikosi BPK, CPK ir kitų kodeksų, įstatymų ir nesprendžia bylų pagal „teisingumo kriterijus“ (kokius?), kitaip sakant, pasižiūrėjęs į lubas. Kiti autoriai kaltina teismus dėl bylų vilkinimo, nors dėl to kalti ne teisėjai, o politikai, kurie tik dabar suprato, kad reikia taisyti Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksus.

Dar iškeliamos ir abejonės dėl Konstitucinio Teismo teisės tik jam vienam aiškinti Konstituciją. Šios minties autorius norėtų, kad kiekvienas iš mūsų ją aiškintume taip, kaip mums patinka. Bet taip jau buvo okupacijos metais, kai ją skirtingai aiškindavo partiniai veikėjai, KGB tardytojai ir eiliniai piliečiai, todėl niekas Konstitucija ir nesivadovavo. IQ autoriai nesivaržo teismus vadinti trojkomis ir kitais mažybiniais epitetais. Žurnalui visiškai nesvarbu, ar tai tiesa ir kaip jaučiasi nuo tokios „tiesos“ dori tesėjai, kurių, drįstu tvirtinti, yra absoliuti dauguma. 

Nė vienas iš „sovietinių“ teismų kritikų dar neatsisakė ir nesiruošia atsisakyti „sovietiniais“ laikais įgytų diplomų ir regalijų, kaip niekinių, okupacinės valdžios suteiktų, ir nemano, kad jie patys pilni „sovietinio“ tvaiko ir kad juos reikėtų pakeisti Londono ar Paryžiaus universitetų absolventais.
Aloyzas Sakalas

Dabar trumpam nukrypsiu nuo temos ir pakalbėsiu dėl autorių (ir ne tik jų) naudojamo termino „sovietiniai“ atitikimo lietuvių kalbos standartams. Lietuvių kalbos žodyne tokio termino nėra, o rusų-lietuvių kalbų žodyne žodžio „soviet“ vertimas yra „taryba“. Tačiau mūsų politikos korifėjams lietuvių kalbos grynumas aiškiai ne itin svarbus. Nesvarbus jis ir Valstybinei Lietuvių kalbos komisijai ir net akademiniam Lietuvių kalbos institutui. Dar okupaciniais metais tokių kalbos darkytojų pavardės atsidurdavo satyrinio žurnalo „Šluota“ rubrikoje, kuri vadinosi „Kalbos darkytojų pašiūrė“.

Nepriklausomos Lietuvos spaudoje, deja, tokios pašiūrės nėra, todėl galima darkyti kalbą nesitikint jokios reakcijos. Bet, pasirodo, galima ne tik darkyti kalbą, bet ir klastoti istoriją, pervadinant 1991-1992 metų Aukščiausiąją Tarybą Atkuriamuoju Seimu keletą metų po to, kai šios Tarybos kadencija baigėsi. Iki šių dienų okupantai buvo dar nepralenkti istorijos klastotojai. Mes galime tik pasidžiaugti, kad juos sėkmingai vejamės, kadangi Aukščiausiosios Tarybos perkrikštijimas - tai toli gražu ne vienintelis pavyzdys. 

Vėl grįžkime prie teismų perkrikštijimo „sovietiniais“ teismais. Kas gi yra patys „krikšto tėvai“? Jeigu manote, kad jie augę ir tobulėję kurioje nors Vakarų demokratinėje valstybėje, tai skaudžiai apsirinkate. Jie gyveno „sovietinėje“ Lietuvoje, baigė jos mokyklas, tapo „sovietiniais“ profesoriais, mokslininkais, visuomenės veikėjais, kurie nesibodėjo prisisegti švarko atlape Lenino-Stalino biustais papuoštą komjaunimo ženkliuką ar nešioti kairėje švarko kišenėje (arčiau širdies) taip pat išpuoštą partinį bilietą. 

Vienam iš jų norint gauti profesoriaus vardą, neturint apgintos mokslų daktaro disertacijos, net prisireikė slapto LKP CK biuro nutarimo, atžymėjusio jo nuopelnus „sovietų“ valdžiai ir leidžiančio tapti profesoriumi „išimties tvarka“. Ir štai turime atvejį, kai tokie patys „sovietiniai“ inteligentai vadina teismus „sovietiniais“ dėl to, kad jie teisia vadovaudamiesi įstatymu, o ne taip, kaip „senais gerais laikais“ nutartis ir sprendimus priimdami pagal komunistų partijos funkcionierių nurodymus.
Pabrėšiu, kad nė vienas iš „sovietinių“ teismų kritikų dar neatsisakė ir nesiruošia atsisakyti „sovietiniais“ laikais įgytų diplomų ir regalijų, kaip niekinių, okupacinės valdžios suteiktų, ir nemano, kad jie patys pilni „sovietinio“ tvaiko ir kad juos reikėtų pakeisti Londono ar Paryžiaus universitetų absolventais. Ne, „sovietinio“ tvaiko pilni tik kiti, bet jokiu būdu ne jie patys.

Negaliu tvirtinti, kad teismuose nėra broko. Jo yra viso pasaulio teismuose. Bet ar laikytina teismus blogai dirbančiais, jei tik apie penkis procentus pirmos instancijos teismų sprendimų teismo šalys skundžia aukštesniems teismams? Kitaip sakant, net 95 procentai besibylinėjančių piliečių yra patenkinti teismų verdiktais. Tačiau jais nepatenkinti aukščiau minėti „sovietiniai“ inteligentai. Ir nepatenkinti dėl to, kad teisėjų sprendimai ne tokie, kokių „sovietiniai“ inteligentai pageidautų.
„Sovietiniai“ inteligentai negalvoja, kad jie kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Jie solidariai su „violetiniais“ naikina nepriklausomus teismus. O juos sunaikinus - demokratijai bus galas. Diktatorius bus ir pačių „sovietinių“ inteligentų teisėju.

Prieš nepriklausomus teismus dabar pradėtas demokratinėse šalyse negirdėtas puolimas, prie kurio prisidėjo net ir respektabilus žurnalas IQ. Nenuostabu, kad pastebimas tam tikras teisėjų pasimetimas. Ypač jis akivaizdus sprendžiant „garliavines“ bylas. Kiekvienam, kuris dar nesusipykęs su savo protu, aišku, jog mažos mergaitės ateitis yra tik pretekstas siekiant visai kitų tikslų, kurių svarbiausias - tai nenoras, kad atsirastų naujų aplinkybių, aiškinančių pedofilijos istoriją.

Kiekvienam aišku ir tai, kad vaikas turi augti kartu su savo mama, jei pastarajai nepareikšti jokie kaltinimai ar neapribotos jos motinystės teisės. Ir tai neturi priklausyti nuo motinos turimų materialinių sąlygų. Deja, teismai tik dabar pradėjo rodyti deramą operatyvumą ir ryžtingumą. O dėl to jau nukentėjo ir toliau kenčia tik nekalta mergaitė, kurios vaikystė ir taip jau sužalota
Tai supranta Vaiko teisių kontrolierė, kurios vos neatleido iš darbo Seimas, pasimetusios jo Pirmininkės teikimu. Kad vaikas yra tik įrankis abejotinos doros žmonių rankose - supranta ir Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, kuriam šis supratimas dar gali atsirūgti tarnyboje.

Laukčiau (manau, ne aš vienas) ir JE Respublikos prezidentės, kuri parenka, skiria ir atleidžia teisėjus ir kartu yra ir teismų nepriklausomumo garantas, pozicijos. Nenorėčiau tikėti, kad prasidėjęs totalinis teismų puolimas taip ir nesulauks tinkamo ir nedviprasmiško JE įvertinimo, nuo kurio atauštų kai kurių politikų galvos. Negi pati JE pati norėtų atsisėsti diktatoriaus soste?
Pravartu skaitytojus supažindinti su tikru, o ne menamu „sovietinės“ sistemos reliktu. Anais laikais LKP CK instruktoriai lankydavosi teisėsaugos institucijose ir reikalaudavo pažeminti ar paskatinti vieną ar kitą teisėsaugos pareigūną. Dabar (informacija iš teisėsaugos pareigūnų) šias sunkias pareigas atlieka JE prezidentės patarėjai, kurie nurodo nepriklausomos teisėsaugos institucijų vadovams, ką reikia paaukštinti ir ką pažeminti.

Tikrai nepriklausomų institucijų vadovai tokiems emisarams ( prieš maloniai parodydami duris) galėtų pasakyti maždaug taip: gerbiamieji patarėjai, jūsų pareiga patarti JE prezidentei, o ne mums nurodinėti, kaip mes turime tvarkytis. Bet ar dar yra Lietuvoje tokių bebaimių didvyrių, ar apie juos giedame tik Lietuvos himne?