Pasirodė, kad tai labai smagus, reikalaujantis nepriklausomo mąstymo ir laisvos fantazijos, užsiėmimas. Pasirodė, kad už gerą kompaniją prie geros vakarienės ir gero vyno verta ir susimokėti. Tiesa, turiu pripažinti, kad mokėjo daugiau verslas, mes daugiau valgėm.
Rėmėmės vieno dano, Rolfo Jenseno, knyga „The Dream Society“ („Svajojanti visuomenė“) ir jo metodika. Jo pagrindinė tezė buvo, kad jeigu iki XVII-ojo amžiaus pabaigos civilizacija buvo agrarinė visuomenė, XVIII-XIX amžiais - industrinė visuomenė, XX-ojo amžiaus antroje pusėje – informacijos visuomenė, dabar – žinių visuomenė, tai XXI-ojo amžiaus civilizacija bus svajonių visuomenė. Infrastruktūra, pramoniniai dalykai visame pasaulyje pasidarys visiškai vienodi, todėl labai daug nulems tam tikra savivoka, jausmas, svajonė. Pagrindinė Jenseno tezė, kurią priėmėme - reikia keliauti laiku, įsivaizduoti, kas bus po dvidešimties-trisdešimties metų, o tam reikia gana stipriai atsiriboti nuo šios dienos - nuo to, kaip šiandien gyveni, kaip šiandieną suvoki. Kaip manote, ar po dvidešimties metų jūsų gyvenimas bus panašus į dabartinį studentišką?
Lietuvos istorijos aritmetika - paprasta. Pvz. kokiais 1985-aisias įsivaizduojančius, kad po dvidešimt penkerių metų čia, Trakų paežery, laisvoj Lietuvoj, Europos Sąjungos narėje, diskutuosime apie kitus dvidešimtį metų, būčiau pavadinęs visiškas nesąmones šnekančiais lunatikais. Todėl, bandydami brėžti perspektyvą dvidešimčiai metų, turime savo galvose įveikti tam tikrą mąstymo barjerą ir pakankamai laisvai galvoti apie tai, kokie veiksniai bus lemiami tuomet. Gyvenimas gali pakisti radikaliai, todėl turime nebijoti užduoti sau pačius radikaliausius klausimus ir ieškoti drąsiausių atsakymų.
Atsakymų į šiuos klausimus paieška ypač svarbi šiandien, nes šiandien iškilo viena esminė problema. Kaip pažymi įvairūs sociologiniai tyrimai, pvz. „Eurobarometro“, Lietuvoje įsivyravęs netikėjimas ateitimi ir nepasitikėjimas savimi - neva esam „lūzeriai“. Krepšinis dar kažkiek nuotaiką taiso, o visa kita mūsuose – absoliučiai blogai. „Nelaimės zona“, „ašarų pakalnė“, „Twinpeaks'as“ – štai kaip įsivaizduojam save. Paguodžia tik tai, kad latviai kalba apie tai, kaip lietuviai gerai gyvena, o visiškas blogis esanti Latvija. Bendrose nuotaikų skalėse esame vieni iš prasčiausiai save vertinančių, apimti gilios saviniekos. Kitaip tariant, išgyvenam masinę negatyvią psichozę.
Tai blogai ne tik psichologiškai. Visi žinome, kad ekonomika didele dalimi remiasi lūkesčiais. Kai žmonės netiki ateitim, perspektyva, jie neinvestuoja, neperka, nevartoja, nors objektyviai situacija ir palanki - dėl to stoja ekonomika. Jei žmonės neturi pasitikėjimo savimi, tikėjimo ateitimi, tai virsta tarpusavio nepasitikėjimu. Politikos mokslas yra įrodęs, kad tada demokratija tampa labai paviršutiniška - neveiksni, negiluminė, neorganiška. Politinės institucijos tada veikia kreivai šleivai. Daug bėdų galima priskirti tam netikėjimo ir nepasitikėjimo savimi reiškiniui.
Mūsų svarstymų Pažangos Taryboje pradinė nuostata buvo pabandyti padėti įveikti visuomenei, visiems mums, tą vidinę ligą. Pabandyti pažiūrėti, ar galime susitarti kokia ta Lietuva gali būti? Ar, žvelgiant į ilgesnio laiko perspektyvą, galime patys save įtikinti, kad Lietuva gali būti ne nelaimės zona, o sėkmės istorija? Jei taip, tai galbūt padėsime patys sau įveikti dabarties „saviniekos“ situaciją - ši paprasta, gyvenimiška logika paskatino burtis į Pažangos Tarybą, pradėti kalbėtis ir brėžti tai, ką vadiname pažangos strategija ateinantiems dvidešimčiai metų.
Reikia įveikti ne tik psichologines problemas, bet ir spręsti labai konkrečius dalykus. Laukia nauja Europos Sąjungos finansinė perspektyva - turime apsispręsti, kam naudosime tuos didelius ES pinigus po 2014-ųjų metų - tai reikia matyti, projektuoti, pradėti investuoti - tai susidės į vieną didelį paveikslą, kurį pradėjome dėlioti.
Akivaizdu, kad XXI-asis amžius palyginus su XX-uoju amžiumi bus žymiai dinamiškesnis, kaita žymiai greitesnė. Sunku atspėti, kokios bus technologijos– ar naudosim i-phone'us, ar dar ką nors, o gal į smegenis bus įdėtas koks nors „čipsas“ ir vien pagalvojęs jau skambinsi žmonai ar draugui? Greita technologijų kaita lemia ir labai greitą pasaulio, ekonomikos, komunikacijų, atitinkamai gyvensenos dinamiką.
Greita kaita bus neišvengiama – tad kaip mes atrodysime šitokioje visuotinės dinamikos aplinkoje? Kalbėdami apie Lietuvos sėkmę pačia įvairiausia – ekonomine, socialine, gyvensenos – prasme, turime suvokti, kad sėkmę kuria tik nebijantys kaitos ir globalios konkurencijos. Kaip krepšinyje - nauja, gal visiškai nežinoma komanda drąsiai kaunasi Europos, pasaulio čempionatuose – eina, kaunasi ir - laimi. Tai filosofija ir perspektyva, galinti atnešti sėkmę.
Manau, turime privalumų, kurių gal ir patys nelabai žinome, kuriuos patys neigiame ir kurių patys bijome. Lietuva, kitos Baltijos, Vidurio Europos valstybės lyginant su senosios Europos valstybėmis turi vieną ryškų skirtumą – per dvidešimt metų, subyrėjus sovietų imperijai, gyvenimas mus privertė būti labai dinamiškais. Kartais verkdami ir skųsdamiesi, dažnai per prievartą patyrėme milžiniškas permainas – atkurta rinkos ekonomika, sukurti demokratiniai institutai, grąžintos žmogaus teisės, galų gale prisiimtos visos ES normos. Tai reiškia, kad, palyginus su sočiais prancūzais ar malonumus mėgstančiais graikais, esame žymiai dinamiškesni ir labiau alkani sėkmės ir pergalių - tai yra mūsų privalumas.
Bet jei paklaustumėte vidutinio lietuvio, ar labai trokšta greitos kaitos ir ateityje, ar nebijo globalios konkurencijos, ar veržiasi kautis pasaulio erdvėse, tai atsakymas greičiausiai būtų priešingas. Jis sakytų: „Atstokit, noriu gyventi savo daržely, konkurencija mane gąsdina, visai jos netrokštu – geriau nieko nedaryti, nesikeisti, būti tokiam, koks esu.“
Ar ne pavargsime nuo kaitos ir jos nebenorėsime? Tai vienas didžiausių, bet ne vienintelis iššūkis – dar yra konvergencijos iššūkis. Šį ekonomikos terminą taikyčiau visam mūsų gyvenimui. Žinote, kad egzistuoja konvergencijos programos, kad kasmet rengiam ES ataskaitas kaip artėjam prie europinių ekonominių ir finansinių standartų. Mano įsitikinimu konvergencijos terminas taikytinas visai mūsų valstybės trajektorijai - jos visuomeniniam, kultūriniam, dvasiniam gyvenimui.
Čia peršasi biblinė istorija kaip žydus iš Egipto Mozė vedė į Pažadėtąją Žemę keturiasdešimt klaidžiojimų po dykumą metų. Atvedė ne į dykumą, bet į kažin ar labai turtingą žemę. Keturiasdešimties metų reikėjo tam, kad visi užmirštų turtingą Egiptą ir prisimintų tik sausą dykumą. Atvedęs tautą į Izraelį Mozė galėjo jai pasakyti, kad čia ir yra Pažadėtoji Žemė, nes gyvenimas joje žydams atrodė daug geresnis, nei dykumoje.
Panašiai galima aiškiai atskirti, kiek sugebėjom per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų konverguoti arba gravituoti link vakarietiškos gyvensenos; ir galima labai aiškiai įvardyti, kiek dar daug apčiuopiamų dalykų ir psichologinių kompleksų mus sieja su sovietine praeitim, erdve, gyvensena. Čia ir netikėjimas ateitim, netikėjimas valstybe, tarpusavio nepasitikėjimas - akivaizdus postkolonijinio psichologinio komplekso pavyzdys. Tai galima pamatyti daugelyje panašias permainas išgyvenusių valstybių, kai iš okupacijos, iš kolonijos išeinama į nepriklausomą gyvenimą. Kartu nostalgija praeičiai ir jos sąlygoti įvairūs vidiniai kompleksai labai ilgai drasko visuomenes tarp praeities ir ateities. Šiuo požiūriu mes nelabai skiriamės nuo pvz. Indijos, išėjusios iš Didžiosios Britanijos valdymo XX-ojo amžiaus vidury.
Užtenka ekonomikos - energetikoje kaip buvom pririšti dviem laidais ir vienu vamzdžiu prie didžiosios Maskvos, taip esam iki šiol. Kai bandom tai keisti, kai bandom mažinti priklausomybę nuo vamzdžio – pasigirsta baisiai daug riksmo ir kauksmo. Ne tik iš „Gazpromo“, bet ir iš Lietuvos vidaus, nes daug kas pripratęs prie visokių papildomų pinigėlių, gaunamų tiesiai į kišenę ir panašių dalykų. Turime tai matyti.
Žinodami iš kur išėjom, maždaug žinom kur norim ateiti – norim grįžti į vakarietišką gyvenseną, pakeliui galbūt išvengti kai kurių minusų (ne viskas ir Vakaruose tobula ir gražu). Kai kuo galim būti ir turtingesni už juos – pavyzdžiui vertybių alkiu. Per kitus dvidešimt metų mums reikia sėkmingai pataikyti į tą vakarietišką gyvenseną tuo pat metu išsaugant alkį tautinėms, krikščioniškoms vertybėm, išsaugant alkį sėkmei ir dinamiškumą. Tokio alkio šiandien dar turime daugiau nei senesnės Europos demokratijos.
Jei tikslas aiškus, kaip jo sieksim? Vienas scenarijus: nieko nedarom, gražiai leidžiam laiką prie Trakų ežero. Kas mokosi fiziką, žino, kad gravitacija yra savaiminis reiškinys. Briuselis - didelė Saulė ar planeta, o mes – maži palydovai. Sykį pradėjo traukti, tai kaip nors trauks toliau nepaisant visų mūsų nesąmonių, klaidų ir nesusivokimo – gravituosim savaime. Toks scenarijus iš mūsų nieko nereikalauja, bet slepia daug blogų pasekmių. Būtų pusė bėdos, jei taip galvotų visi kaimynai - jei visi vien gravituotume link Briuselio, tai vienodu tempu ir sugravituotume.
Bet nežinome, ar kaimynai nieko nedarys ir pasitikės tik savaimine gravitacija. Gali būti, kad šiandien Estijoje, Latvijoje ar Rumunijoje, Bulgarijoje taip pat sėdi tokios jaunos kompanijos ir galvoja kaip sąmoningai siekti tikslo, ne tik gravituoti. Juk jeigu žinai kur turi pataikyti, tai kodėl turėtum nieko nedaryti, laukti, kol sugravituosi? Kodėl patiems nepadarius keleto žingsnių ir distancijos neįveikus greičiau? Tada globalioj konkurencijoj būsi sėkmingesnis, aplenksi kaimynus, pritrauksi globalias investicijas ir sukursi sėkmės Lietuvą, iš kurios niekas nenorės išvažiuoti. O tie, kurie per dvidešimt metų išvažiavo – sugrįš atgal. Savaiminės gravitacijos scenarijus – tinginių scenarijus. Juo vadovaujantis galima pratingėti ir ateities perspektyvą, ir sėkmę.
Ne tinginių scenarijus – matydami tikslus sąmoningai renkamės tokius strateginius žingsnius, kurie padės greičiau nubėgti distanciją. Tiesiog turime apsispręsti ir suvokti kokią distanciją, su kokiais kelio ženklais turime įveikti. Čia iškyla tam tikro geopolitinio matymo klaustukas. Galima manyti, kad mus ta pačia kryptimi veikia dvi šiek tiek skirtingos Vakarų traukos jėgos.
Viena jų – tiesiog europinė, arba kontinentinė trauka. Šalia – didelė Lenkija, istoriškai mes esam ilgai buvę kartu. Už jos – Vokietija, Prancūzija, Briuselis... Šiek tiek tingi, šiek tiek biurokratiška kontinentinė Europa. Bet masyvi, didelė, sunkiai išjudanti, o jau pajudėjusi – nesustabdoma. Kita - šiek tiek atsiskirianti – šiaurės, Skandinavijos kryptis. Esam visiškai šalia. Žvelgiant per investicijų ir finansų prizmę, tam tikra prasme jau esame sudėtinė Šiaurės – Baltijos regiono dalis. Labai aiškiai galime matyti šios konvergencijos kryptį ir suvokti labai didelį šios krypties patrauklumą.
Skandinavijos šalys pasižymi unikaliu savybių mišiniu. Pagal visus ekonominius parametrus jos yra dinamiškos. Pagal pasaulio konkurencingumo indeksus Skandinavijos šalys - konkurencingiausios pasaulyje. „Nokia“, „Ericson“ ir kiti vardai yra skandinavų kokybės ženklai. Inovacijų kūrimo prasme Skandinavija – tarp pirmaujančių pasaulyje. Kita vertus, tai tvarkingo ir socialiai, kultūriškai, politiškai subalansuoto gyvenimo regionas.
Greitai bėgdami konvergencijos distanciją link vakarietiško gyvenimo mes turėtume saugotis vieno pavojingo scenarijaus. Greitai keisdamiesi ir siekdami sėkmės, bet neturėdami vidinio, gerai subalansuoto visuomenės audinio, be tinkamo valstybės vaidmens konverguodami į Europą galime pataikyti į Lotynų Ameriką. Pavadinčiau tai sėkmės kontrastų scenarijumi. Kai keletas grupių ar individų – labai turtingi, o gana didelė dalis visuomenės gyvena ekonomiškai, socialiai ir kultūriškai skurdų gyvenimą. Tokį pavojų turime matyti. Greita dinamika be vidinių visuomenės subalansavimo mechanizmų gali lemti nelabai gerą rezultatą. Todėl skandinaviška kryptis - labai įdomi ir patraukli.
Galima būtų klausti – kaip čia dabar? Šimtmečius buvome viena didžiųjų Vidurio Europos jėgų. Lenkija, Ukraina ir Baltarusija – mūsų istorinis, kultūrinis ir gyvensenos paveldas. Skandinavija lai lieka estams ir, galbūt, latviams.
Baigdamas šią savo kalbos dalį noriu pakartoti tai, kas mano manymu, yra svarbu. XXI-ajame amžiuje - dinamiškame amžiuje – mums bus labai svarbu išsaugoti vidinio dinamizmo (primesto mums, ar pačių išsiugdyto) gebėjimus. Antras dalykas – savo dinamiškumą turime panaudoti tam, kad žymiai greičiau nueitume neišvengiamos konvergencijos keliu, aiškiai matydami kur turime pataikyti. Kryptis – į Šiaurės Vakarus. Pataikyti turim į Skandinaviją.
Be abejo, tai nereiškia, kad turime nukarpyti visus santykius su Ukraina, Baltarusija, Lenkija, kitais mums pažįstamais regionais. Bet turime matyti tai, kas gali tapti mūsų pranašumu. Įdomu, kad ši konvergencijos kryptis matoma ne tik mums. Sausio mėnesį britų premjero Davido Camerono kvietimu Skandinavijos ir Baltijos šalių premjerai važiuojame į Londoną tam tikram „smegenų šturmui“ apie reformas, dinamizmą, keliones laiku. Gal taip britai sprendžia savo vidines problemas, bet pozicionuojasi įdomiai: žemyninė Europa su dabartinėmis Pietų Europos problemomis (dabar ir Airija) - viena Europa, o kita - sėkminga Šiaurės ir Baltijos šalių Europa, gerai susitvarkiusi su krize (Baltijos valstybės – su ypatingai gilia krize).
Britai niekad nerasdavo savo vaidmens Europoje šalia Vokietijos ir Prancūzijos, o dabar – eina su mumis. Demonstruojam Europai ir pasauliui dinaminę lyderystę. Ne tik patys matome savas konvergencijos kryptis, bet ir britai panašiai mus mato. Atsiranda įdomi sinergija, suteikianti papildomo entuziazmo.
Taigi, dinamika ir konvergencija – pagrindiniai mūsų „makrofaktoriai“, kurie mus veiks ateinančius dvidešimt metų. Ką konkrečiai turime daryti? Šių metų pradžioje neformaliame trijų Baltijos valstybių premjerų susitikime prie Bauskės buvęs Danijos užsienio reikalų ministras Uffe’as Ellemannas-Jensenas išdėstė labai paprastą matymą. Skandinavijos šalys mano, kad didžiąją dalį savo misijos Baltijos valstybių atžvilgiu jos jau įvykdė: daug prisidėjo mums atkuriant valstybes prieš dvidešimt metų, padėjo įstoti į ES ir NATO, daug nuveikė čia kuriant rinkos ekonomiką, finansines institucijas (aišku, jų bankai gal ir pridarė mums bėdų pastaruoju laikotarpiu).
Skandinavai savo padarė, toliau – mūsų pačių namų darbų klausimas. Norėdami konverguoti į Šiaurės – Baltijos šalių regioną turime patys įveikti likusią distanciją. Turim kaip Miunchauzenas patys save ištraukti iš balos ir nesitikėti, kad mums nesistengiant ištrauks kažkas kitas.
Žvelgiant į dvidešimties metų perspektyvą, trys pagrindinės namų darbų sritys turėtų būti iššūkiai visuomenei, iššūkiai ekonomikai ir iššūkiai valstybei kaip tam tikram politiniam dariniui, kaip institucijų sąrangai.
Svarstant Pažangos Taryboje, skirtingai nei ankstesniais metais, kai daugiausia kalbėta apie ekonomiką ir valstybę, pagrindinis dėmesys nukrypo į iššūkius visuomenei. Į tai, ką būtų galima vadinti „minkštaisiais“ dalykais.
Inga Šimonytė, Seime paklausta kada baigsis krizė, labai grakščiai, kaip jai dažnai pavyksta, atsakė: „Apie kokią krizę jūs kalbat?“ Mat yra trys krizių rūšys – ekonomikos, finansų ir smegenų („razrucha v golovach“).
„Smegenų krizė“, jei galima taip grubiai pasakyti, yra viena didesnių šio laikmečio problemų. Ji paprastai paliekama savieigai: pasirūpinkime ekonomika, didesniais atlyginimais, pensijomis, europiniais įstatymais, visuomenė kaip nors pati susitvarkys, o visuomenės pažeidžiamumas populizmui kažkaip savaime praeis. Bet kuo toliau, tuo labiau matome, kad populizmo liga savaime neišgyja, o jos sukelti pažeidimai gilūs. Tokios visuomenės bėdos tada atsispindi ekonomikoje ar valstybės institucijų veikloje.
Akivaizdu, kad čia nėra aiškių receptų. Paprasčiau, kai diskutuoji finansų, investicijų ar verslo dalykus, kur gali dėlioti skirtingus scenarijus. Visuomenei sunkiau atsakyti, kaip reikia įveikti tas problemas. Vyriausybės nutarimais ar Prezidentės dekretais nenurodysi: baigiam su netikėjimu, nuo rytdienos pradedam tikėti, o kas netikės - mokės baudas. Taip nieko nepadarysi.
Tačiau šalies sėkmės perspektyvą reikia pamatyti patiems politikos lyderiams. Tą perspektyvą reikia matyti, ja patikėti ir nebijoti apie ją garsiai, viešai kalbėti. Tą gali daryti ne tik visuomenės lyderiai, bet ir pvz. jaunimas.
Taip pat negalime nematyti, kad turime nemažų problemų su viešąja erdve - su tuo, ką žiniasklaida brėžia viešojoje erdvėje. Jei apie žiniasklaidą tik gerai, arba nieko, tai tada geriau – nieko. Bet matau vieną pavojų, kurį turėsime bandyti racionaliai spręsti. Ypač popierinė žiniasklaida pastaruoju metu koncentruojasi kelių stambių bankinių ar oligarchinių grupių rankose. Ją jau sunku vadinti žiniasklaida, greičiau „intereso-sklaida“. Matykime, kaip jie sistemingai, vieną po kito, supirkinėja leidinius ir televizijas. Buvo gandų net apie DELFI, tačiau jie paneigti.
Bet net ir be šios specifinės institucinės žiniaslaidos problemos, lieka atvira labai svarbi užduotis visuomenės lyderiams, šiaip neabejingiems žmonėms kalbėtis ir tartis dėl ateities perspektyvų, dėl tikėjimo ta perspektyva, padedant visuomenei susigrąžinti psichologinę ir dvasinę pusiausvyrą.
Nesubalansavus dvasios dalykų, kitos dvi konvergencijos kryptys – ekonomika ir demokratija – taip pat būtų sunkiai pasiekiamos.
Kalbant apie visuomenės mentaliteto kaitą, ar mentaliteto rekonstrukciją, reikia neužmiršti ir kitų kasdienybėje veikiančių esminių institucijų: šeimos, mokyklos, bendruomenės. Visose jose turime nemažai iššūkių. Juk galų gale žmogaus psichologinės nuostatos, jo susivokimas, jo tikėjimas ateitimi, jo pasitikėjimas savimi, tikėjimas šalia esančiais formuojasi būtent čia – šeimoje, mokykloje, bendruomenėje. Kokias nuostatas formuoja šios institucijos?
Ir kokias nuostatas norėtume ugdyti? Manau, kad dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui svarbiausios trys pamatinės taisyklės :
1. Nebijok kaitos ir globalios konkurencijos. (Antano Maceinos, Juozo Girniaus, Gintaro Beresnevičiaus įžvalgos padalijo lietuvio mentalitetą į du pradus – Vytį, kuris nebijo, šoka su iškeltu kalaviju (iš pradžių į Rytus, o po to apsisuko į Vakarus - tokia mentaliteto kaita) ir Rūpintojėlį. Man regis, Rūpintojėlyje jau per ilgai esam užsibuvę. Reikia sugrįžti atgal į Vyties pusę. O žodis „Nebijok“ čia labai tinka.)
2. Pažink pasaulio įvairovę. (Ši taisyklė susijusi su priesaku „nebijok“. Nebijosi tada, kai pažinsi. Tam, kad pažintum, turi būti ne tik žingeidus (tai dvasinė savybė), bet ir turėti gebėjimų pažinti. Anglų kalba nuo darželio iki pensijos ir moderniausi komunikaciniai gebėjimai, kompiuterinis raštingumas yra absoliučiai privalomi dalykai).
3. Kurk ir daryk. (Kūrybiškumas XXI-ajame amžiuje bus absoliuti vertybė. Juk negalėsime konkuruoti su kinais masinės gamybos srityje. Konkuruoti galime ten, kur reikia proto, dinamikos, inovatyvaus mąstymo. Kurti reikės tam, kad gyventume čia. „Omnitel“ vadovo Antano Zabulio, su kuriuo daug diskutuojame, įvardijimas, kad 2030 m. mūsų tikslas turi būti 3 mln. kūrėjų yra ne tik graži, bet ir teisinga metafora. Tai reikalauja didelių permainų šeimoj, mokykloj ir bendruomenėj. Kūrybiškumo ugdymui reikia specifinių dalykų. Galbūt reikia mažiau iškaltų žinių, (kurias galima susirasti internete), o daugiau gebėjimų jas kūrybiškai apdoroti. Tam, kad būtume kūrybiški, turime labai pasikeisti. Tam reikia visiškai kitos savimonės. Kūrybiškumas skelbia: aš pats turiu kažką padaryti. Galbūt su draugais ir bendražygiais turiu kažką sugalvoti ir sukurti.
Šios pagrindinės nuostatos turi būti perduotos toje aplinkoje, kurioje žmogus auga ir bręsta. Mokykla turi keistis, tėvų savivoka taip pat turi kisti. Šiuos pokyčius nulems ne dekretai, bet visuomenės diskusijose vyraujančios temos. Tai, ką kalbės visuomenės lyderiai, kas atsispindės viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje. Ką skaitys tėvai savo mėgstamuose žurnaluose, laikraščiuose, knygose. Tokiu būdu vyks mūsų mentaliteto rekonstrukcija.
Mentaliteto permainos nulems ir ekonomiką. Viena esminių sąlygų tam, kad ekonomika būtų sėkminga, kad jums perspektyvoje būtų daug ir gerai apmokamų darbo vietų, yra visuomenės arba individų kūrybiškumas. Ekonomika turi būti inovatyvi, turime perimti tai, kas geriausio Skandinavijos šalyse - kad galėtume su savo kapitalu ir žiniomis eiti į Rytų erdves – į Baltarusiją ir Ukrainą.
Labai svarbų vaidmenį čia galėtų ir turėtų vaidinti užsienio kapitalo investicijos. Jų atėjimas geras ne tik tuo, kad čia kuriamos darbo vietos ir iš Londono į jas jau grįžta lietuvaičiai. Labai svarbus investicijų kaip kaitos katalizatoriaus vaidmuo. Pvz. IBM tiesiai eina į Vilniaus universitetus ir sako – mums reikia tokių ir tokių studentų, mokslinių tyrimų. Lietuvoje jos skleidžia platesnę kultūrinę savivoką ir pritraukia kitas investicijas.
Išlikdami labai dinamiški, konverguodami link skandinaviško ir vakarietiško gyvenimo galime sukurti savo sėkmės istoriją. Nors Airija dabar nėra pats geriausias pavyzdys, jos ankstesnės sėkmės istoriją reikėtų pakartoti. Vos prieš 25-erius metus Airija buvo visiška Europos atsilikėlė,
tačiau 1985-aisias jos sėkmės trajektorija prasidėjo nuo to, kad labai daug investuota į stambių aukštųjų technologijų bendrovių pritraukimą. Tos kompanijos suveikė kaip labai efektyvūs visos gyvensenos kaitos instrumentai. Per dvidešimt metų iš ES atsilikėlės pagal ekonominį potencialą Airija tapo antra-trečia visoje ES. Nesam kuo nors prastesni už airius, tik išmokime išvengti krizių, su kuriomis jie dabar susidūrė. Svarbiausia prisiminti, kad iki 1985-ųjų metų airiai masiškai emigravo iš Airijos, o 90-aisiais pradėjo masiškai grįžti.
Matau gana aiškią sėkmės trajektorijos analogiją. Turime visas galimybes su modernia skaitmenine, interneto infrastruktūra būti tarp pirmaujančių pasaulyje. Pagal interneto kokybę, pagal skaitmeninės optikos prieigas namuose jau šiandien esame pirmajame pasaulio penketuke. XIX-XX amžiuose buvo labai svarbu, kaip plėtojami keliai ar geležinkeliai, o XXI-ajame svarbu skaitmeninė infrastruktūra. Čia turime gerą įdirbį, galime su santūriu optimizmu žvelgti į mūsų sugebėjimą konkuruoti ateityje.
Ekonomika judės, jeigu visuomenė nebijos, jeigu pažins pasaulio įvairovę ir kūrybiškai žiūrės į gyvenimą.
Jau dabar, matydami tam tikras ekonomikos pasaulio tendencijas, perspektyvas ir norėdami jau dabar jas diegti mūsų ekonomikoje, susiduriame su pagrindine problema – pakankamai nemaža visuomenės rezistencija permainoms. Ji atsispindi ir parlamente – „nedarykim to, nes gal bus blogai“. Tos šalies drąsos, regis, nėra tiek daug, kaip mes patys norėtume apie save galvoti.
Visuomenės mentaliteto problemos tiesiogiai veikia ir veiks mūsų gebėjimą būti globaliai konkurencingais. Institucinis valstybės gebėjimas ir veikimas absoliučiai susiję su mentaliteto problemomis ir psichologinėmis bėdomis – kol jos nebus įveiktos, neturėsime sveikų politinių institucijų. Demokratija ir toliau bus labai paviršutiniška ir paliks daug erdvės populizmui, blaškymosi bus daugiau, negu atsakomybės.
Iš kitos pusės – jeigu politinės, valstybės institucijos, pvz. teismai nesugebės veikti žymiai efektyviau ir parodyti žmonėms, kad sugeba spręsti problemas toje ribotoje erdvėje, kurioje valdžia veikia, tai generuos žmonių nusivylimą.
Kaip čia yra? Visi tokie protingi ir išmintingi, o išrenkam Seimą, panašų į „durnių laivą“. Kodėl būdami protingi negalime išrinkti protingo Seimo? Bandom sakyti, kad partijos nesusipratusios, politikai prasti ir panašiai. Tačiau įvardykime vieną pamatinę, paveldėtą problemą – nesugebėjimą bendruomeniškai veikti. Konvergencijoje iš sovietinio į vakarietišką gyvenimą šioje srityje mes dar labai nedaug tenuėjome.
Rekomenduočiau paskaityti prieš 5-7erius metus į lietuvių kalbą išverstą Roberto Putnamo knygą „Kad demokratija veiktų“. Ten tiriami skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų Italijos. Skirtumą tarp jų lemia tai, kiek žmonės asocijuojasi. Dar Alexis de Tocqueville'is sakė: „Pagrindinis gebėjimas, reikalingas demokratijai, yra gebėjimas asocijuotis“. Amerikos demokratija laikoma gyvybiškiausia, nes šalis kūrėsi kaip prerijų užkariautojų ir religinių atskilėlių bendruomenių visuomenė.
Tuo požiūriu mes atrodome labai jau įdomiai. Faktas, kad totalitariniams režimams bendruomenės buvo visiškai nereikalingos, netgi priešingai – pavojingos. Į Sibirą visų pirma išvežė bendruomenių lyderius – seniūnus, mokytojus, viršaičius. Stalinas labai gerai žinojo – valdyti žmogų reikia tiesiogiai. Tarpinė bendruomeninė grandis tarp žmogaus ir valdžios totalitariniam režimui yra anatema, ją reikia išnaikinti. Vargšą, vienišą žmogų gali stumdyti kur nori. Prieš maždaug dešimt metų į „Eurobarometro“ klausimą: „Ar dalyvaujate kokioj nors bendruomeninėj veikloj?“ teigiamai atsakė 90 proc. švedų ir tik 10 proc. lietuvių. Jei sugebėtume tai pakeisti, paskatinti daugiau asocijuoto veikimo, gal pamatytume ir daugiau konvergencijos link tikslų, kurių siekiame.
Sėkmės istoriją tikrai galime sukurti. Aiškiai matydami tam tikras problemas, iššūkius, reiškinius, kurie mus veiks. Kai kur juos galime panaudoti savo naudai (gravitacijas ir konvergencijas), kai kur turim galvot kaip mums veikti (viešosios erdvės problemos), kai kur turime tiesiog atrasti kartais sunkiai apčiuopiamus ateities kertinius akmenis (šeima, bendruomeniškumas, kūrybiškumo ugdymas). Matydami šiuos iššūkius ir sugebėdami juos įveikti, esam pasmerkti sėkmei.
(Premjero kalba buvo pasakyta Jaunimo Žiemos akademijoje „Ateitis ir kas toliau: Lietuva geopolitikos ir globalizacijos kryžkelėse“, 2010 gruodžio 11 d. prie Margio ežero).