Tiesa, Amerikos žurnalas „Time“ metų žmogumi paskelbė ne poną J.Assange'ą, bet socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėją amerikietį Marką Zuckerbergą. Bet „WikiLeaks” savo atsiėmė pagal kitą, prancūzų dienraščio „Le Monde“ metų žmogaus versiją. Europiečiai visada buvo bent kiek humanitariškai maištingesni nei amerikiečiai. Be to, ir „Time“ skaitytojų apklausoje pirmavo „WikiLeaks“ įkūrėjas.
Dinamiškais laikais ir legendos gaminamos greitai. „WikiLeaks“ įkūrėjo pasidavimą britų teisėsaugai ir paleidimą iš už užstatą stebėjome kaip trilerį ar muilo operą (žanro įvardijimas – skonio reikalas, be to, ne žanro laikais gyvename). Ponas J.Assange'as ką tik pareiškė, kad baiminasi mirties Amerikos kalėjime, jei šiuo metu jo iš britų reikalaujantys švedai paskui perduos Jungtinėms Valstijoms.
Be abejo, sulauksime knygos, ponas J. Assange'as per pasaulio žiniasklaidą jau informavo apie save parašysiąs. Kontraktai yra - ne tik Anglijoje (leidykla „Canongate“), bet ir „WikiLeaks“ negailestingai pliekiamoje Amerikoje („Alfred A. Knopf“). Belieka spėlioti honoraro dydį – žiniasklaidoje pavyko aptikti porą skaičių, 1,1 milijono ir pusantro milijono dolerių. „WikiLeaks“ pinigai apskritai skaičiuojami skrupulingai kruopščiai – „The Wall Street Journal“ paskelbė, kad puslapis per metus surinko daugiau nei milijoną eurų, išlaidos sudarė 380 tūkstančių. Taigi vasario 6 ir 7 dienomis vyksiančiame pono J.Assange'o ekstradicijos į Švediją klausimo teisminiame nagrinėjime gynybai bus atstovaujama deramai.
Beje, vis viena pikantiška ir savaip komiška, kad „WikiLeaks“ tik paviešinus diplomatines depešas (tarp jų - per 250 tūkst. konfidencialių JAV diplomatinių pranešimų), Amerika ir jos sąjungininkai šį žingsnį įvertino kaip neatsakingą, JAV kongresmenas respublikonas Peteris Kingas net pasiūlė įtraukti interneto puslapį į teroristinių organizacijų sąrašą, o štai Izraelis išreiškė pasitenkinimą, mat paskelbtuose dokumentuose yra ir apie tai, kaip Saudo Arabijos karalius Abdullah prašė Jungtinių Valstijų smogti Irano branduoliniams objektams.
Dar, beje, šįkart visais laikais privaloma „Zeitgeist“ dvasia. Jau kalbama ir apie tai, kad „WikiLeaks“ yra bendras pasaulio slaptųjų tarnybų projektas, sudėtinė globalaus projekto dalis. Pasaulio valdančioji kasta kelia triukšmą, nukreipdama dėmesį nuo tikrų sąmokslų (čia veikiausiai - apie naują pasaulio tvarką). Iš kur tai? O, tiesą sakant, koks skirtumas.
Ką ši istorija reiškia dabar nemadingų turinio ir prasmės požiūriu? Vis dėlto nelabai daug arba nieko. Naujiena, kad Izraelis per antskrydį sunaikino Sirijos branduolinį reaktorių likus kelioms savaitėms iki jo paleidimo 2007 metais? Pavartykite to laikotarpio spaudą, ir apie tai rasite kiek tik nori. Kad 2010 metais Ispanijos specialusis prokuroras Chose Grinda pristatė 17 puslapių ataskaitą „Organizuotas nusikalstamumas ir rusų mafija“? Tie, kas skaito tarptautinę spaudą, visa tai žino ir be „WikiLeaks“.
Realios pasekmės? Amerika kitur perkėlė kai kuriuos „prisikalbėjusius“ diplomatus, Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton dėl „neprotokolinių“ vertinimų atsiprašė Azerbaidžano valdžios. JAV oro pajėgos užblokavo savo darbuotojams prieigą prie „WikiLeaks“ ir nutekintus dokumentus skelbiančių žiniasklaidos portalų, tarp jų - „New York Times“ ir „The Guardian“. Pentagonas nurodė, kad jo darbuotojams nederėtų naršyti „WikiLeaks“ tinklalapio, nes ten esanti informacija tebėra laikoma įslaptinta. Dar – kad JAV armijos eilinis Bradley Manningas, įtariamas nutekinęs įslaptintą informaciją „WikiLeaks“, gali būti tituluotas didvyriu Kalifornijos valstijos mieste Berklyje, pagarsėjusiame hipių judėjimu ir protestais prieš karą.
Bet priėjimą prie „WikiLeaks“ kariškiai neabejotinai atblokuos, kai opinija ims keistis. Tiesą sakant, ji jau keičiasi. Visoje šioje istorijoje būtent Berklio didvyris gali tapti realiu nukentėjusiuoju, nes gali gauti kuo realiausius daugiau nei 50 metų laisvės atėmimo.
Beje, apie paslaptis ir autoritarus. Komentuodama Rusijos politinio elito ironiškus komentarus apie „WikiLeaks“ istoriją, publicistė Irina Pavlova interneto dienraštyje „grani.ru“ paskelbtame straipsnyje „Mums nebaisus „WikiLeaks“ (gruodžio 14 d.) primena, kad iš Amerikos demokratijos besišaipančių rusų valdininkų Rusijoje ir šiandien slaptus dokumentus gabena diplomatiniai kurjeriai, jie neišslaptinami 70 metų. Senamadiškas slaptumo režimas oficialiems asmenims leidžia būti tikriems, kad jų slapti popieriai į internetą nepateks niekada. Pasak I. Pavlovos, taikoma praktika, kokia buvo ir Josifo Stalino laikais, reali politika tebeslepiama ne tik nuo potencialių išorės priešų, bet ir nuosavos liaudies.
Taigi kas tokio, dėl ko mūsų būtis patyrė sukrėtimą? Kalbos apie naują diplomatijos stilių, naujas tarpvalstybinių santykių taisykles tikriausiai turi pagrindo, bet ar tai tikrai sukrečianti novacija? Prie „beatodairiško atvirumo“ rinkodara pasaulį pratina jei ne seniai, tai bent kurį laiką, visuotinis kompromatas yra kone privalomas to atvirumo palydovas. „Tarptautinis chuliganas“ (publicisto Iljos Milšteino apibūdinimas) J. Assange'as tiesiog tą parodė įspūdingais mastais. Politiškai korektiška asmeninė diplomatų ir politikų korespondencija – štai ta „semantiškai žudanti“ visos istorijos pasekmė? Kažkaip abejotina, kad tai reiškia „naują mentalitetą“, apie kurį irgi pakalbama.
Gyvenimas naujienų „garso takelio“ epochoje pagal apibrėžimą reikalauja nedelsiant iš visų įmanomų pusių „sugromuluoti“ bet kokį viešą faktą (jei to nepadarysi tu - padarys kitas ir pelnys naudos sau vietoj tavęs). Yra ir toks „WikiLeaks“ vertinimas: pasak žmogaus teisių tyrimo organizacijos „Freedom House“ direktoriaus Archo Paddingtono, „WikiLeaks“ istorija neturi nieko bendra su žurnalistika ar demaskavimu, o tik byloja apie pono J. Assange'o egocentrizmą, savimeilę ir norą išgarsėti bet kuria kaina.
Kas „WikiLeaks” iš tiesų pavyko, tai – nebe pirmą kartą ir šįkart globaliu mastu iškelti etinę problemą, padalinusią pasaulio „globalų kaimą” į senamadiškus naivuolius, dar pripažįstančius etines ribas, ir entuziastus, veikiančius pagal principą „tinka viskas”. Tokios situacijos idealą turbūt tinkamai atspindi vienas anoniminis komentaras: „Ką galvotumėte apie situaciją, kai jūsų mintis galėtų skaityti bet kas?“
Ponas J.Assange'as bus aktualus tol, kol nesusiformuos ši „visapusiško demaskavimo“ rinka. Be abejo, ji jau formuojasi. „WikiLeaks” skyla, kuriasi „Openleaks”, panašu, užsiimsiantis tuo pačiu. Vienas jo steigėjų yra Vokietijos pilietis ir buvęs „WikiLeaks“ atstovas Danielis Domscheit-Bergas, dar žinomas Danielio Schmidto pavarde, ėmėsi rašyti knygą apie vidinius „WikiLeaks“ reikalus. Dar vienas buvęs „WikiLeaks“ atstovas, Niujorke gyvenantis architektas Johnas Yongas savo interneto puslapyje „cryptome.org“ irgi pradėjo publikuoti informaciją apie „WikiLeaks“. Tarkime, jo darbuotojų vidinį susirašinėjimą.
Šiuolaikinis pasaulis neabejotinai labai įdomus, tik neaišku, kiek jaukus ir patogus gyventi. Kad istorijoje liktų pora tikrinių daiktavardžių (J. Assange'as ir „Wikileaks“) - maždaug tokia yra ūmai plykstelėjusių dabartinių reikalų kaina. Kaip visada. Gi atskiro žmogaus (praeivio) likimą gerai apgieda, tarkime, trumputis genialaus argentiniečio Jorge Luis Borges esė, kurio pacituosiu pirmą ir paskutinį sakinius: „Žemėje yra gimęs vienas žmogus ir miręs vienas žmogus (...) Ir tas žmogus visada buvo vienišas.“