Iš tiesų A.Lukašenka gana gudrus. Dvejus metus jis bičiuliavosi su Vakarais, suteikdamas jiems vilčių, kad demokratija Baltarusijoje ne už kalnų. Kartu neatstūmė nei Kinijos, nei Venesuelos, nei Libijos. Sąmoningai kėlė vaidus su Rusija, tačiau tik verbaliniu lygiu. Vienu metu iš kalėjimų paleido savo oponentus, taip suteikdamas galimybę opozicijai sustiprėti. Šalį ėmė sukti rinkos ekonomikos keliu, paspartino privatizaciją, plačiau atkėlė vartus užsienio investicijoms.
Pagaliau paskelbė atlydį santykiuose su kaimynais. Beveik prieš pusantrų metų A.Lukašenka išskėstomis rankomis buvo sutiktas Vilniuje. Buvo uždegta žalia šviesa beviziam režimui dviejų valstybių pasienio zonoje. Prezidentas maloniai sutiko pasivažinėti dviratuku Vilniaus gatvėmis... Šitaip užhipnotizuota mūsų šalies vadovė net prasitarė, kad Baltarusijos pergalė prezidento rinkimuose padėtų užtikrinti stabilumą ir apribotų Rusijos įtaką kaimyninėje šalyje.
Pasirodo, viskas buvo nutaikyta į gruodžio 19-ąją. Prezidento rinkimai buvo atkelti iš kitų metų vasario, kad A.Lukašenka visus savo reikalus galėtų sutvarkyti dar iki šv. Kalėdų. Metas iš tiesų puikus: Vakarai ropščiasi per neregėtas pusnis ir ruošiasi šventėms, tad jų budrumas aiškiai atbukęs. Likus 10 dienų iki rinkimų netikėtai be didesnių diskusijų su Rusija susitarta dėl naftos tiekimo subsidijuojamomis kainomis. Rinkėjui lyg akmuo nuo krūtinės nukrito: kiek gi galima su broliais peštis...
Kodėl Baltarusijos lyderis surizikavo jos netekti? Juk, kaip pastebi „Die Welt“, Vakarų parama jo planiniam liaudies ūkiui, kurio du trečdalius sudaro valstybinės įmonės, labai reikalinga. Nors Baltarusijos ekonomikos augimas per 10 šių metų mėnesių sudarė 6,8 proc., infliacija šoktelėjo beveik iki 10 proc. Auga valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola per pastaruosius trejus metus patrigubėjo. Matyt, A.Lukašenkos politinės ambicijos ima viršų...
Tačiau tas sekmadienis, ypač tai, kas dėjosi Minske pasibaigus balsavimui, sujaukė visus planus. Londono „The Guardian“ milicijos ir OMON‘o išpuolį prieš demonstrantus pavadino teroru. Tai, žinoma, ne Stalino teroras praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, bet juk ir dabar guminėmis lazdomis buvo ginamas diktatoriškas režimas. „Kagėbė“ (Baltarusija yra vienintelė posovietinė šalis, kurioje išliko tas pats šios represinės struktūros pavadinimas) suėmė daugiau kaip 600 žmonių, tarp jų – septynis opozicijos kandidatus. Vieną jų Vladimirą Nekliajevą pakėlė iš ligonio lovos, žiauriai sumušė ir įgrūdo į kalėjimą. Daugelio suimtųjų artimieji net nežino, kur sulaikytieji yra. Kitą dieną kalbėdamas per valstybinę televiziją, A.Lukašenka net neslėpė, kad taip elgsis ir ateityje ir „jokios beprasmės demokratijos“ Baltarusijoje nebus.
Ar tai nepanašu į Stalino laikus? Ne veltui „The Guardian“ A.Lukašenką vadina Rytų Europos Robertu Mugabe (2008 m. pavasarį jis eilinį kartą laimėjo Zimbabvės prezidento rinkimus, kuriuos stebėtojai pavadino klastote; po rinkimų šalies sostinėje Hararėje R.Mugabė pareiškė, jog opozicijos partijos neateis į valdžią tol, kol jis gyvas). Ar A.Lukašenka toliau pažengęs už šį 86-rių metų Afrikos politiką, galėsime įsitikinti po suimtųjų teismo, kuris tokiais atvejais sprendimus priima labai greitai.
Analitikai rašo, kad Baltarusijos lyderis galėjo ir nesiimti tokių žiaurių neadekvačių priemonių (žurnalistas iš „The Guardian“ rašo, kad vyriausybės langus daužė aiškūs provokatoriai). Matyt, jo valdomame aparate yra skilimo ženklų. A.Lukašenka aiškiai norėjo gražinti baimės prieš diktatorių atmosferą, nes pastaraisiais metais prasidėjęs dialogas su Vakarais sumažino „nacionalinės baimės“ lygį, o jis, kaip kandžiai pastebi britų dienraštis, turi būti aukštesnis negu nacionalinė skola. Tik tuomet valdovas jaučiasi ramus.
Anot dienraščio, gali būti, kad represijos buvo suplanuotos iš anksto. Juk V.Nekliajevą sumušė dar prieš demonstraciją. Iš anksto prie Minsko buvo sutrauktos didelės kariškių pajėgos. Galima tikėti arba ne visokiomis sąmokslo teorijomis, tačiau visi ženklai rodo, kad Baltarusijos lyderis rinkimams ruošėsi įvairiomis prasmėmis.
Lenkijos laikraštis „Nasz Dziennik“ mano, kad dabar ES turi paslėpti Minskui siūlomą meduolį, o vėl išsitraukti botagą. Lenkų politikas ir žurnalistas Jaroslawas Sellinas tvirtina, kad santykiai su Minsku grįžta į senas vėžes, tad ES turi iš naujo peržiūrėti į Bendrijos šalis vykstančių Baltarusijos pareigūnų sąrašą, drausti jose atidarinėti jų bankų sąskaitas, užblokuoti vizų išdavimą ir galimybę mokytis Europos universitetuose. Kita vertus, reikia daugiau dėmesio skirti eilinių baltarusių informavimui, taip pat ir per žiniasklaidą. Suprantama, sankcijos neišves Baltarusijos iš izoliacijos, tačiau A.Lukašenkai turi būti prikišamai parodyta, kad jis nevykdo pažadų tarptautinei visuomenei.
Yra ir radikalesnių prognozių bei ne tokių tiesmukų pasiūlymų. Per pačias šv. Kalėdas, gruodžio 25 d., sukanka 21 metai, kai Tirgovište esančiose kareivinėse, už 150 km nuo Bukarešto, buvo sušaudytas Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu ir jo žmona Elena. Tokiu baisiu diktatoriaus priešininkų kerštu virto 1989 12 17 Rumunijos prezidento duotas įsakymas paskandinti kraujyje Timišoaroje sukilusius žmones. Generolą Vasile Milia, atsisakiusį duoti komandą šaudyti į juos, pribaigė specialiųjų tarnybų agentai. Diktatorius iš sostinės bandė sprukti sraigtasparniu, bet buvo sučiuptas nedideliame Rumunijos mieste.
Tuometiniai ir dabartiniai įvykiai pagal laiką sutampa visai atsitiktinai, tačiau Vakarų spauda, primindama juos, tarsi nori pasakyti, kad kuo žiauresnė diktatūra, tuo baisesnis jos galas.
O kol kas Europa pasimetusi. Tik Iranas, Venesuela, Kinija, Azerbaidžanas ir Gruzija, na dar Abchazija ir Pietų Osetija pasveikino išrinktąjį Baltarusijos lyderį. Tyli net D.Medvedevas. Tik patriarchas Kirilas nusiuntė A.Lukašenkai sveikinimo telegramą. Europos Tarybos leidžiamas biuletenis "European Council on Foreign Relations" tvirtina, kad nei su sveikinimais, nei rinkimų pripažinimu, nei su sankcijomis Minskui skubėti neverta, kol neišaiškintos visos įvykių Baltarusijoje aplinkybės.
Vilnius taip pat dairosi. Lietuvos Prezidentė pareiškė nepritarianti „neproporcingiems“ Baltarusijos jėgos struktūrų veiksmams prieš demonstrantus, kurie Minske protestavo prieš A. Lukašenkos perrinkimą šalies prezidentu. Užsienio reikalų ministerija pareiškė susirūpinimą po prezidento rinkimų paaštrėjusia situacija Baltarusijoje. Drąsu!
Suprantama: pasiglėbesčiavus su diktatoriumi ar jį išliaupsinus, sunku surasti keletą atviros kritikos žodžių. Tokia štai pragmatinės užsienio politikos grimasa.