Trumpai tariant, jie teigia, kad Lenkija tapo Rusijos ir Vokietijos kondominiumu, kuriame reikšmingiausi yra pinigai, o opozicijos šalininkai stumiami į užribius ar netgi žudomi.
Dažnai gaunu elektroninių laiškų šia tema. Žmonės, perskaitę mano knygą „Naujas šaltasis karas“, yra įsitikinę, kad privalau pasisakyti prieš šį pavojingą reiškinį. Aš galėčiau jį supeikti, jei manyčiau, kad tai tikrai vyksta. Tačiau mano, kaip žmogaus, rašančio apie maždaug dvidešimt šalių, esančių regione tarp Baltijos ir Juodosios jūros, ir dažnai besilankančio Vašingtone bei Briuselyje, nuomone, Lenkija dabar yra išgyvena šviesų, o ne tamsų laikotarpį.
Teigiamas Lenkijos užsienio politikos vertinimas labiausiai nukenčia dėl perkaitusios vidaus politinės atmosferos: opozicinė partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) bando juodinti valdžią teigdama, kad ši yra žudikiška ir autoritarinė, o valdžia atsako tuo pačiu, tvirtindama, kad opozicija pamišusi. Pašaliniam žmogui tai tikrai gali pasirodyti painu. Niekada anksčiau Lenkija nebuvo saugesnė, turtingesnė ar labiau gerbiama nei dabar. Jos valdžia yra stipri, stabili ir nepaprastai populiari.
Lenkija pagaliau tapo Europai svarbia šalimi. Valdant prezidentui Lechui Kaczynskiui valstybė buvo pajuokos objektas. Lenkijos sąžiningumas buvo pavyzdinis, o vizija kai kuriais atvejais netgi pagirtina, bet darbai buvo vykdomi apgailėtinai. Kadangi esu polonofilas, kartais net krūptelėdavau, kai užsienio valdžios atstovai kikendavo matydami „Lenkijos diplomatijos“ dezorganizaciją, dygumą ir smulkmeniškumą.
Dėl šio neprofesionalaus ir silpnavališko požiūrio smuko lenkų galimybės gauti geriausius postus tarptautinėse organizacijose. Keletą kartų jų kandidatūra atmesta vien dėl vidinio Lenkijos politikavimo. Būtent dėl šios priežasties atstovavimas lenkams ES, NATO ir kitose organizacijose buvo nepakankamas. Dabar viskas keičiasi. Maciejus Popowskis, dabartinis Europos Parlamento prezidento Jerzy Buzeko kabineto vadovas, yra vienas iš keturių pagrindinių pareigūnų ES užsienio reikalų ministerijoje. Dar prieš kelerius metus šis postas būtų atitekęs Ispanijos ar Airijos atstovui, žinančiam, kaip dirbti tokioje sistemoje. Dabar jau ir Lenkija pradeda mokytis taisyklių ir netgi laimi. Kitais metais laukia didelis pokytis: Lenkija jau nebe žaidimų aikštelė, ji – Europos diplomatijos žaidimo dalyvė.
Nemanau, kad visa tai vyksta pažeidžiant svarbius nacionalinius interesus. Lenkija nepadarė Rusijai jokių didelių ar neatšaukiamų nuolaidų: didžiausias pokytis buvo liautis viešai aptarinėti Rusijos vis dar sunkiai pripažįstamus istorijos faktus. Taip pasielgta dėl svarbaus proceso, kuris, rodos, kol kas davė bent jau šiokį tokį rezultatą. Prisipažinsiu, šiuo klausimu buvau skeptiškas, bet negaliu teigti, kad viskas baigėsi blogai.
Kita vertus, man tikrai nepatinka tokie simboliški veiksmai kaip Sergejaus Lavrovo pakvietimas į kasmetinį ambasadorių susitikimą. Rusijos užsienio reikalų ministras atstovauja režimui, kuris kankina, įkalina ir žudo savo oponentus, klastoja rinkimus, tildo nepriklausomą žiniasklaidą, meluoja apie savo nusikaltimus ir užima kitos šalies teritoriją. Tegul Rusijos viršūnės ir toliau keliauja į Varšuvą sakyti kalbų, bet šiam renginiui reikėjo kitokio pašnekovo: draugo, o ne verslo partnerio. Užsienio reikalų ministerijos atstovai teigė, kad S. Lavrovas pasidalijo svarbiomis įžvalgomis, atsakė į sunkius klausimus ir atvykdamas netgi padarė Lenkijai paslaugą. Aš tuo abejoju.
Achmedas Zakajevas yra nuosaikus ir pasaulietiškas Čečėnijos lyderis, kuris vienu metu formaliai derėjosi su Rusijos valdžia. Vadinti jį „teroristu“ būtų absurdiška. Viešas jo suėmimas ne tik buvo įžeidimas, bet ir pakenkė Lenkijos, kaip šalies, kuriai rūpi laisvė ir teisingumas, reputacijai. Juk Interpolo arešto orderis suteikia diskretiškumo, tad tikrai būtų pakakę mandagaus kvietimo apsilankyti pas Lenkijos prokurorus (ir A. Zakajevas būtų atėjęs). Reikia pripažinti, kad Užsienio reikalų ministerija nebuvo tiesiogiai už tai atsakinga, bet tikrai buvo galima pasielgti subtiliau.
Taip pat problemų kyla dėl to, kad kai kurie Lenkijos valdžios atstovai norėjo išlaikyti paslaptyje susitarimą su Rusija dėl dujų. Tačiau, kaip ir A. Zakajevo atveju, tai nebuvo Užsienio reikalų ministerijos kaltė, nors ši atsakydama užsiundė ant savo kolegų valdžioje Europos Komisiją.
Kyla įtarimas, jog Lenkija nekantriai kloja kelią Dmitrijui Medvedevui. Rusijos prezidento vizitas savaime nėra blogas dalykas, bet jis turėtų vykti pagal Lenkijos reikalavimus, o ne Rusijos. Aš nustatyčiau tokias sąlygas: Rusija turėtų liautis gynusis Katynės byloje Strasbūre, pasiūlyti besąlygišką aukų reabilitaciją ir visiškai išslaptinti archyvus.
Taip pat nerimaučiau, jeigu Lenkija prisijungtų prie Prancūzijos ir Vokietijos pastangų priversti ES greičiau supaprastinti vizų režimą su Rusija. Rusija turi remtis tais pačiais standartais, kurie yra privalomi tokioms šalims kaip Ukraina, Moldova ar Gruzija. Kitokios sąlygos pateisintų Rusijos pasų dalijimo politiką tokiose vietovėse kaip Pietų Osetija, sugriautų pasitikėjimą ES, kaip taisyklėmis paremta organizacija, demoralizuotų, pakenktų šalims, kurioms labiausiai reikia pagalbos.
Lenkija taip pat stipriai sureagavo ir į JAV tiesioginį spaudimą dėl sumanymo pasikviesti S. Lavrovą į Demokratijų bendrijos konferenciją Krokuvoje. Kai kurie Amerikos pareigūnai manė, jog tai būtų buvęs gražus gestas. Lenkija gana pagrįstai pabrėžė, kad nedemokratiškos šalies atstovo dalyvavimas tokioje konferencijoje būtų nepriimtinas. Amerika pagrasino, kad Lenkijos gali laukti sunkios pasekmės, jei ji nedarys visko taip, kaip yra prašoma. Galų gale nieko bloga nenutiko.
Tačiau būtų neteisinga teigti, kad Lenkijos ir JAV santykiai atšalo. NATO pareigūnai užsiminė, kad pasikeis JAV kariuomenės statusas Lenkijoje. Jau šiais metais JAV ir Lenkijos kariuomenės turėjo pirmąsias rimtas pratybas Baltijos regione. Planuojama jų rengti dar daugiau ir didesnių. Tai yra tikrai galingas atsakas į grasinamus Rusijos manevrus 2009-aisiais (kurie baigėsi dirbtine branduoline Lenkijos ataka).
JAV spaudė NATO patvirtinti deramus planus sprendimams kritiniais atvejais priimti (tik smulkūs Turkijos prieštaravimai dėl geografinės terminologijos neleidžia galutinai patvirtinti planų). Juose išdėstyta, kaip organizacija ketina apginti savo naująsias nares. Bet kritikai niūriai prisimena pastarųjų dvejų metų ignoravimo, atsitraukimo ir klaidų atvejus, kurie, kaip manoma, parodo, kad JAV apleido Lenkiją. Aš sutinku, kad ši administracija galėtų dirbti ir geriau. Transatlantiniai ryšiai nėra tokie šilti kaip anksčiau, bet jie vis dar gana stiprūs.
Bent jau dalis viso to vyksta dėl to, kad Lenkija sėkmingai atsikratė rusofobiškos reputacijos. Negi kritikai tikrai mano, kad L. Kaczynskio ir tuometinės užsienio reikalų ministrės Annos Fotygos era būtų davusi tokių pačių rezultatų?
Rimtesnis klausimas susijęs su įtampa tarp vertybių ir pragmatiškumo Lenkijos užsienio politikoje. Anksčiau Lenkija elgėsi gana idealistiškai: skubėjo padėti Amerikai Irake ir Afganistane, smarkiai rizikavo dėl Gruzijos, rūpinosi demokratija Ukrainoje ir Baltarusijoje. Ji taip pat daug padarė, kad pagelbėtų Baltijos šalims. Bet visa tai mažai atsipirko. Ukrainoje geri vyrukai pasirodė esantys siaubingi, o blogi vyrukai niekieno neklausė. Baltarusijoje blogi vyrukai vis dar yra valdžioje ir taip pat niekieno neklauso. Gruzijos valdžia buvo siaubingai silpnavališka ir nepastovi. Lietuva (arba bent keli Lietuvos atstovai) parodė (bent jau lenkų akimis) nesuprantamą užsispyrimą ir nepalankų požiūrį į lenkų mažumos teises.
Nestebina, kad Lenkija dabar tapo šiek tiek pragmatiškesnė. Ji daugiau nebeidealizuoja Amerikos. Nebelaiko jos Europos išgelbėtoja, kuriai lemta išlaisvinti Rusiją nuo čekistų, išvaduoti Baltarusiją iš Aliaksandro Lukašenkos režimo, atvesti Gruziją į NATO, atkurti Lenkijos ir Lietuvos sandraugą ar sukurti galingą, laisvą, turtingą Ukrainą (arba suvokia, kad JAV tikrai, bent jau artimiausiu metu, neketina to daryti). Kaip ir kitose Europos šalyse, dabar Lenkijoje pagrindinis užsienio politikos variklis yra nacionaliniai interesai, o santykių su Rusija atkūrimas kuo puikiausiai tai atspindi.
Galbūt šiems ryšiams trūksta to, kas buvo pirminė santykių su JAV atkūrimo priežastis, – atgauto pasitikėjimo. Lenkija yra gyvybiškai svarbi tokių šalių kaip Estija ir Latvija nacionaliniam, energetiniam ir ekonominiam saugumui. „Romantinės eros“ metu Lenkija lyg rūpestinga giminaitė nekreipė dėmesio į mažas lenkų problemas, iškylančias tokiose šalyse kaip Lietuva, ji tesiekė bendros laisvės, teisingumo ir gerovės posovietinėje kaimynystėje.
Dabartinė pragmatiškoji Lenkija pirmenybę teikia aiškiems skaičiams, o ne gražiems žodžiams. Jeigu skaičiai nesutampa, priimami tvirti sprendimai: Lenkija geriau pasistatys savo pačios elektrinių, nei bandys tartis su kaimynais dėl bendrų projektų. Ji parduos Mažeikių gamyklą tam, kas sumokės daugiausiai, ir sutelks visas pastangas keliams, geležinkelio bėgiams bei vamzdynams atnaujinti – tai puikiausiai patenkintų Lenkijos nacionalinius interesus. Svarbiausia Lenkijos užsienio politikos užduotis yra modernizuoti, atnaujinti šalį ir išnaudoti esamas galimybes. Didžiausios Lenkijos bėdos istorijoje kilo dėl savęs pervertinimo: ateityje Lenkija turi būti stipresnė, o ne drąsesnė.
Tarptautiniai santykiai bet kurioje šalyje visuomet balansuoja tarp savanaudiškumo ir principų, ypač kai yra sekama taisyklėmis paremta sistema. Mažosios šalys linkusios laikytis taisyklių, stipresnių už jas pačias. Didžiąsias šalis patraukia savanaudiškumas. Verta prisiminti, kad Europoje, valdomoje didžiųjų šalių, Lenkija turi daugiau šansų pralaimėti nei laimėti.
Būtų sunku teigti, kad vis dėlto nugalėjo cinizmas. Lenkija, siekdama vadovauti ES, pagrindine savo užduotimi laiko Rytų partnerystės atgaivinimą. Tai gerai. Taip pat gerai, kaip ir Vyšegrado grupės atgaivinimas ir dėmesys Demokratijų bendruomenei, kuri atstovauja tokioms vakarietiškoms vertybėms kaip laisvė ir įstatymų valdžia.
Ir vis dėlto aš jaučiu tylų Baltijos valstybėse, Vidurio Europoje, JAV, Rusijoje ir Didžiojoje Britanijoje augantį nerimą dėl pragmatiško Lenkijos užsienio politikos posūkio. Tikiuosi, kad šis nerimas neturi pagrindo. Juk ir pati Lenkija nemažai laimėjo dėl to, kad kitos šalys turėjo tokią pačią romantinę laisvos ir bendros Europos viziją. Ne savanaudiškas pragmatiškumas atvedė Lenkiją į ES, NATO ir privertė pasipriešinti komunizmui. Kitoms šalims – mažesnėms, silpnesnėms ir (pripažinsiu) kartais valdomoms ypač įkyrių vadovų – vis dar reikia Lenkijos. Tikiuosi, kad Lenkija ir ateityje joms kels pasitikėjimą ir teiks paramą.
Šis tekstas buvo spausdintas iki Dmitrijaus Medvedevo vizito į Varšuvą.