Morali politika ir liberali demokratija
Politinių, dvasinių ir intelektinių autoritetų pastangos ugdyti geresnę visuomenę yra sveikintinas dalykas, jei tik jos dedamos išmintingai ir adekvačiai, be piktnaudžiavimo ir aršumo, nekyšant interesų ylai iš maišo ar asilo ausims iš kalbančios galvos.
Minėtos ausys, deja, dažnai matyti mūsų politinėse tribūnose. Ten pat tradiciškai kyšo ir interesų ylos. Todėl kai politikai ima moralizuoti visuomenę, mokyti, kaip reikia gyventi ir priiminėti dorovės sargyboje turinčius stovėti įstatymus, daug kam tai sukelia instinktyvią atmetimo reakcija: „Tegu pasižiūri į save, užuot kitus auklėję“.
Tačiau politika ir moralė viešajame gyvenime yra neatsiejamos. Politikams Lietuvoje dažnai prikišama, kam jie moralizuoja ar net politikuoja. O ką jiems daryti? Gal muzikuoti? Politikui normalu politikuoti, kaip ir muzikantui – muzikuoti.
Moraliniai tikslai ir moralinė argumentacija, savo ruožtu, yra normalaus politinio gyvenimo kasdienybė. Kai politikams prikišamas moralizavimas, šis priekaištas, jei juo norima pasakyti, kad moraliniai argumentai ir tikslai tėra gražūs šūkiai, išgarina moralinę politikos šerdį. O politika be moralinio pagrindo jau pagrįstai gali būti vadinama „politikavimu“ neigiama šio žodžio prasme.
Konservatyvesnės ir liberalesnės stovyklų ginčas Lietuvoje dėl abortų legalizavimo, šeimos sampratos, dirbtinio apvaisinimo, alkoholio ir kitų jautrių dalykų, atsidūrusių vertybinių karų frontuose, yra įprastas politinės kovos reiškinys. Konservatoriai liberalams prikiša, kad jų politika kartais esanti amorali. Liberalai konservatoriams į tai atsako, kad jų moralė kartais yra kvaila. Įsiplieskia ideologinis ginčas.
Jei gyventume ne liberaliosios demokratijos sąlygomis, šis ginčas iš argumentų lygio, tikėtina, persimestų į prievartos lygį. Taikios politinės diskusijos galimybė yra kaip tik liberaliosios demokratijos nuopelnas. Tad, ačiū Dievui, esame pirmiausiai vertybiniai, konstituciniai liberalai ir demokratai, ir tik po to – ideologiniai liberalai arba konservatoriai.
Būdami konstituciniai ir vertybiniai liberalai ir demokratai, turėtume paisyti gerai žinomos tikrenybės, kad Lietuva yra pasaulietinė valstybė, kurioje Bažnyčia politika neužsiima.
Deja, dalis Lietuvos konservatorių ir krikdemų šios tikrenybės norėtų nepaisyti ir matyti Bažnyčios atstovus dalyvaujančius politiniuose procesuose. Vyskupo J. Kaunecko ir arkivyskupo S. Tamkevičiaus vieši raginimai bei svarstymai priskirtini galios žaidimų kategorijai, ir šiuo požiūriu jie yra ryškus minėto dalyvavimo ir Bažnyčios įtraukinėjimo į politiką pavyzdys.
Konservatoriai šį įtraukimą labino dar aną Seimo kadenciją. Tada įvairių katalikiškų būrelių aktyvistės metėsi padėti kurti Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) „laimintą“ šeimos koncepciją Lietuvai ir darė įtaką teisėkūros procesui. O pastaruosius porą metų, konservatoriams-krikdemams esant valdžioje, LKB politinis suaktyvėjimas dar labiau matomas.
Kalbama problema yra dvejopa: moralios bei konservatyvios politikos (ar moralizuojančiųjų nuostatos yra teisingos ir išties konservatoriškos) ir politikuojančios Bažnyčios (J. Kaunecko – S. Tamkevičiaus „skelbimo lentų“ idėja).
Konservatizmas – ne politikuojanti krikščionybė
Kad ir ką sakytų lietuviškieji dievotos politikos šalininkai, konservatizmas nėra ir neprivalo būti krikščioniškųjų vertybių projekcija į politiką.
Taip, krikščionybė darė didelę įtaką konservatizmo minties tradicijai. Taip, daugelio iškilių šios tradicijos atstovų konservatyvi politika buvo neatsiejama nuo jų religinių įsitikinimų.
Kai kurie konservatoriai žavėjosi „sosto ir altoriaus“ sąjunga (Josephas de Maistre, Louisas de Bonaldas) arba jautė jai nostalgiją, jautėsi esą „katalikai, kaip kad medžiai žaliuoja“ (Carlas Schmittas), o šiandien Lietuvoje pabrėžia „katalikybės ir konservatizmo prigimtinį artumą“ (Mantas Adomėnas).
Šiuolaikinio konservatizmo pradininkas Edmundas Burke‘as sakė, kad „politika su sakykla visai nedera“. Anot Roberto Nisbeto, „religija – geras dalykas, jei ji nevirsta pagrindu asmeniniams įsitikinimams brautis į tautos viešąjį gyvenimą“. Jo žodžiais, „joks „Burke‘o pakraipos konservatorius negalėtų ramiai žiūrėti į šiuolaikinę „Dorąją daugumą“ (Moral Majority – JAV religinių radikalų sąjūdis), įgudusią begėdiškai painioti pasaulietinę sferą ... su religine“.
Todėl kai šiandien konservatoriais save vadinantys Lietuvos politikai, inicijuodami neišmintingus įstatymus ir moralizuodami iš Seimo tribūnos, lyg iš sakyklos, dievotai rodo pirštu į Bažnyčią, jie pučia miglą apie konservatizmą lengvatikiams. Jų politinė elgsena ir mąstysena kraštutiniais atvejais yra artimesnė Talibano ar kitokio religinio fundamentalizmo dvasiai nei konservatizmo minties tradicijai.
Talibano gundymai
Politinė isterija, keliama dėl abortų, šeimos politikos, dirbtinio apvaisinimo ar alkoholio akcizų suteikia progą ją keliantiems politikams pasireklamuoti, parodyti savo menamą moralumą bei ryžtą kone kalaviju ir ugnimi vesti piliečius į krikščioniškos doros kelią. Tačiau kur teigiami ir apčiuopiami tos isterijos rezultatai? Ir ar jų išties nuoširdžiai siekiama?
Abortų draudimas nesprendžia abortų problemos – kaip ir daugelis buldozerinių draudimų, kurie dažnai aštrina problemas, užuot sprendę. Savo ruožtu šeimos politika, pagal kurią vaiką auginanti vieniša motina nelaikoma visaverte šeima, nėra nei konservatyvi, nei humaniška.
Bažnyčios skelbiamas kryžiaus karas už abortų draudimą ir prieš dirbtinį apvaisinimą, laimei, jau kelia ir dalies konservatorių parlamentarų pasipriešinimą. Konservatorė, gydytoją, Seimo narė Vida Marija Čigriejienė sako: „Užtenka to kalimo. Lietuva tuo ir pasižymi. Juk galima žmoniškai apie viską diskutuoti. Įstatymas dėl dirbtinio apvaisinimo priimtas daugelyje šalių. Reikia jo ir Lietuvoje“.
J. Kaunecko – S. Tamkevičiaus sumanymas rašyti ant parapijų skelbimų lentos pavardes politikų, balsuojančių už alkoholio akcizų mažinimą, papiktino ir buvusį krikdemą, sovietmečio disidentą Vytautą Bogušį. „Dabar jau balsuosiu, kad būtų sumažinti ir akcizai. Tegul ir mano kalbos arba net nuotrauka atsiduria parapijos skelbimų lentoje. Aš nieko prieš”, - sakė jis.
Ar dideli alkoholio akcizai yra veiksmingas ir sistemingas kovos su girtavimu būdas? Vargu bau. Galima ginčytis. Akivaizdu, kad kaip nors kovoti su „tautos girdymu“ (prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais) reikia, ir gal geriau šis tas negu nieko.
Tačiau ar kalbamu atveju tas „šis tas“ nėra viso labo proga populistams pasirašyti pliusiuką – „štai, žiūrėkite, mes kovojame už blaivybę“ – ir bėgti nuo problemos, nesugebant ar nenorint spręsti jos iš esmės?
Pastangos ugdyti visuomenės dorą, propaguoti blaivybę ir šeimos vertybes yra vertos visokeriopo palaikymo. Tačiau populistinis ir neišmintingas moralizavimas „nuo bačkos“ diskredituoja moralios politikos siekinius, o tikėjimo politizavimas, šalia minėtos „bačkos“ pastačius sakyklą ir parapijos skelbimų lentą, menkina Bažnyčios autoritetą.
Bažnyčios politizavimo klystkelis
Šv. Augustinas kalbėjo apie du Miestus – dieviškąjį (dvasinį) ir žemiškąjį (politinį). Dviejų miestų koncepcija remiasi prielaida, kad krikščionybė tiesiogiai neimplikuoja jokio politinio mokymo: dieviškasis įstatymas nenumato visuomeninio-teisinio reguliavimo, tokio kaip judaizmo halakah arba islamo šariatas.
Jėzus ragino atiduoti tai, kas Ciesoriaus – Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Jis sakė, kad Jo Karalystė – ne šio pasaulio. Šią atskirtį, reikalaujančią atlikti skirtingas pareigas dvasiniam ir žemiškajam pasauliams, pabrėžė ir šv. Augustinas (du Miestai), ir popiežius Gelasijus (dvi Galybės), ir Martinas Liuteris (dvi Karalystės).
Neigiantys šią dviejų Miestų skirtį modernieji krikdemai ir konservatoriai politizuoja religiją ir Bažnyčią. Katalikų teologas ir politikos teoretikas Ernestas Fortinas knygoje Human Rights, Virtue, and the Common Good kritikuoja šį paskutiniųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių reiškinį. “Labiausiai krintąs į akis mūsų dienų krikščionybės bruožas yra visuotinis jos konfesijų lyderių įsitraukimas į didžiuosius dabarties socialinius ir politinius debatus”, - teigia jis.
Pasak E. Fortino, kitaip negu įprasta manyti mūsų laikais, Bažnyčia nėra Dievo įpareigota pertvarkyti visuomenę. Kristaus Evangelija pabrėžtinai apolitiška: joje neskiriamos politinės santvarkos, neteikiama pirmenybė jokiai valdymo rūšiai, nėra raginimų imtis politinio veiksmo nei patarimų, kaip keisti visuomenę. Kai kuriems kunigams būdingas socialinio reformizmo arkliukas kertasi su tūkstantmete Bažnyčios tradicija.
Naujojo Testamento tema – ne teisingumas, kurio besikertančios sampratos sudaro politinių diskusijų pagrindą, o meilė, „kuri, kaip politinis principas, yra baisiai miglotas dalykas”, – sako E. Fortinas. Krikščionybės politizavimas visiškai nebūdingas jos pamatiniam akstinui. Naujasis Testamentas gali paskatinti tapti atsiskyrėliu ir iškeliauti į dykumą, kaip šv. Antanas, arba užkariauti pasaulį, kaip ispanų konkistadorai, tačiau jis neteikia jokios politinės receptūros.
Krikščionybei nebūdingas grynai žemiškųjų dalykų, socialinio aktyvumo sureikšminimas. Ankstesniųjų laikų krikščionys aršiai ginčijosi dėl Šventosios Trejybės arba Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių. XX a. pabaigoje, anot E. Fortino, „jų palikuonys daug mieliau kalba apie kūno poreikiams tarnaujančius dalykus”.
E. Fortino teigimu, toks atsidavimas žemiškiems poreikiams pametant iš akių transcendenciją išplerina patį tikėjimą ir esti pavojingesnis už sekuliarizaciją. Dabartiniai Bažnyčios vadovai rodo moralinį ryžtą, kuris, kitaip negu ankstesniais laikais, nukreiptas ne į permainas žmogaus asmenybėje, ne į sielovados dalykus, o į visuomeninių-politinių aktualijų šurmulį.
Šią nuo sielovados reikalų nutolusios ir visuomeniškai suaktyvėjusios katalikybės problemą atspindi ir LKB atstovų kalbos apie skelbimų lentas parapijose bei agitacija už „teisingus“ įstatymus. Bažnyčia nusprendė žaisti politinius žaidimus. Tačiau tai – žaidimai su ugnimi, nes kai įsiveli į politiką su visu jos purvu, agresija, veidmainyste ir cinizmu, politika irgi „įsivelia į tave“. Ar Bažnyčiai to reikia? Ar to nori tikinčiųjų bendruomenė?
Šiandienis Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės nėra skriauda nei jai kaip institucijai, nei tikintiesiems. Šis atskyrimas kaip tik leidžia Bažnyčios moraliniam autoritetui būti aukščiau politinių ginčų ir kovų lauko. Kas bus, jei kunigai ims svarstyti įstatymus, agituoti už juos ar prieš juos bei skelbti neįtikusių politikų pavardes ant moralinio smerkimo lentų?
Šitaip politikuojančiai Bažnyčiai teks prisiimti politinę atsakomybę ir stoti į politinės kovos areną, kur ji atsidurs tarp besipliekiančių partijų, interesų, opozicijos ir pozicijos, visuomenės grupių ir valdžios institucijų, tarp populiarumo ir galios varžybų dalyvių.
Ir tuomet apie daugybę dalykų ji nebeturės moralinės teisės sakyti, kad „tai – Bažnyčios vidaus reikalai“. Jos vidaus reikalai, kaip ir ji pati, taps politinio gyvenimo dalimi. Iš jos, politiškai aktyvėjančios, visuomenė turės moralinę teisę pareikalauti atsakymų į nepatogius klausimus: ir apie kunigų bendradarbiavimą su KGB sovietmečiu, ir apie „ant bangos“ dabar esančią pedofiliją, ir apie įvairius finansinius-turtinius dalykus. O jei atsakymai netenkins, neatsakiusieji galės būti vertinami pagal politinio žaidimo taisykles.
Ar tikrai ketinama eiti tuo keliu? Ar Bažnyčia norėtų, kad jos atstovai būtų politiškai vertinami ir koneveikiami, o jų pavardės skelbiamos ant „politinių skelbimų“ lentos?