Vyskupas J. Kauneckas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius už tą kovą net paragavo kalėjimo duonos.

Seniai kalbama, kad visuomenėje stinga pilietiškumo, savotiško sukilimo prieš įsisenėjusias negeroves, viešumo, pasipriešinimo nusikalstamo „verslo“ įtakai. Bažnyčios atstovų pasisakymų visuomeniniais klausimais yra ne per daug, o akivaizdžiai per mažai. Kad ir kokios sąlyginės būtų visuomenės apklausos, bet jos rodo, kad Bažnyčia labai pasitikima. O kuo daugiau pasitikėti?

Lietuvoje visuomeninių organizacijų balsas, nors ir praėjo du laisvės dešimtmečiai, dar yra labai silpnas, nes nesusiklostė kitų demokratinių šalių patirtimi paremtas jų finansavimas. Neretai nevyriausybinės organizacijos yra tik kišeninės, esančios po kai kurių valstybinių institucijų sparneliu, kurios šoka pagal finansinių užsakovų (projektų rėmėjų) dūdelę. Tokiu būdu šios organizacijos visai neatlieka savo funkcijos. O girdint net labai aukštų pareigūnų pasisakymus ar net priekaištus, kodėl nevyriausybinės organizacijos vienu ar kitu klausimu yra tokios pasyvios, darosi apmaudu: iš kur jos gali būti aktyvios, jei yra marinamos badu?

Bažnyčia privalo pati išeiti iš savotiško uždarumo, sektantizmo. Kažkada sovietų sistemoje paskelbta „perestroika“ ir „glasnost“ (persitvarkymas ir viešumas) turi ateiti ir į bažnytinį gyvenimą. Kuo daugiau viešumo valstybiniuose reikaluose, taip pat bažnytiniuose!
Juozas Dapšauskas

Ypač tas pilietinio balso išsakymas aktualus tada, kai nemažai informacijos žiniasklaidoje yra greičiausiai užsakyta  - kaip alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo klausimu. Juk žinoma, kaip yra viešinama tokia nuomonė, kad neva padaugės bobučių, taškų, nelegalaus verslo. Užsakius visą paketą alkoholio reklamos (kaip ir kitos reklamos), tarp eilučių susitariama, kad bus parengta publikacijų, palaikančių užsakovų interesus. Tada net straipsniai tariamai nėra užsakyti.

Matant tokį kontekstą, ne tik Bažnyčios balsas turi būti kuo aiškesnis, bet ir kitų visuomeninių organizacijų. Ne alaus mėgėjų ir tariamai visuomeninių susivienijimų, kurių finansiniai rėmėjai yra suinteresuoti savo pelnais, o tikrų visuomeninių organizacijų, kurios rūpinasi platesniu visuomeniniu interesu. Ir tarp jų turi vykti diskusija, viešinami visuomeninių organizacijų steigėjai, rėmėjai.

Nebijoti viešumo ir argumentų

Kad buvo įsiklausyta į viešą diskusiją ir nulėmė svaresni argumentai, pateikti blaivybės organizacijų ir Bažnyčios, matome ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicijoje. Tai rodo, kad visuomenėje, kur labai daug lemia viešieji ryšiai ir juos užsakančios finansinės, lobistinės grupės, vis vien galima laimėti sprendimą naudingą viešajam interesui, pasitelkiant tą patį viešumą ar net viešuosius ryšius.
Pasirodo, mūsų krizės ištiktoje šalyje yra Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga, atstovaujanti stipraus alkoholio pramonėje dirbančius darbuotojus. Ar ne šypsena kelia toks pavadinimas? Alkoholis yra tiesiog maistas, jį gaminantys - maistininkai. Gal visai nebereikia valgyti, pakanka tik tokio „maisto papildo“ ir galima gyventi mūsų niūrioje visuomenėje? 

Suprantama, gaila paprastų žmonių, kurie dėl esamos situacijos netenka darbo. O ar jie neturėtų pasidomėti - kiek alkoholio pramonės klestėjimo laikais jie teuždirbdavo ir kiek akcininkai susikrovė pelno? Gal tegu dabar su atleidžiamais darbuotojais labai jau kilniai pasidalija tomis gėrybėmis? Ne, geriau tą pelną vėl investuoja į viešuosius ryšius, finansuoja „visuomenines“ atstovaujančias asociacijas, kad pramušinėtų alkoholio liberalizavimo įstatymus, šmirinėtų po Seimą, kontaktuotų su partijų lyderiais apie paramą prieš rinkimus.

Prieš trejus metus teko kelti klausimą: Ar Lietuvą išblaivins blaivybės metai?

Ir tikrai galima pasidžiaugti, kad žymiai išblaivino. Per 2008-2009 metus trečdaliu sumažėjo alkoholinių psichozių ir apsinuodijimų alkoholiniais gėrimais, 2009 metais mirė 456 žmonėmis mažiau nuo alkoholio vartojimo sukeltų ligų nei 2008 metais, neblaivių vairuotojų sukeltų auto įvykių skaičius mažėja iki šiol. Tokie skaičiai griauna alkoholio gamintojų tariamus argumentus, kad verslas nuslinko į šešėlį. Tai rodo, kad bet kokio alkoholio išgeriama mažiau. Akivaizdu, kad šią politiką reikia tęsti, o alkoholio pramonei bandymai (ir vos nepasisekė) buvo savotiška priešmirtinė konvulsija. Mesti dideli pinigai, kad kažkaip atsigriebti tuos milžiniškus pelnus, kuriuos ji gavo anksčiau.

Ar Bažnyčia ir visuomenė privalo tylėti?

Ar neturėtų savo požiūrio Bažnyčia išsakyti ir kitais klausimais? Pavyzdžiui, dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo įstatymo klausimu. Netgi manant, kad Bažnyčia yra tik viena iš visuomeninių organizacijų, ir vadovaujantis elementariais demokratijos principais, akivaizdžiausiai suprantama, kad ji turi teisę ir pareigą nedviprasmiškai išsakyti savo požiūrį. Jei jis klaidingas, juk niekas už argumentuotą kritiką nebaudžia ir į kalėjimą nesodina kaip sovietmečiu.

Bažnyčios atstovų pasisakymų visuomeniniais klausimais yra ne per daug, o akivaizdžiai per mažai. Kad ir kokios sąlyginės būtų visuomenės apklausos, bet jos rodo, kad Bažnyčia labai pasitikima. O kuo daugiau pasitikėti?
Juozas Dapšauskas

Kita vertus, Bažnyčia privalo pati išeiti iš savotiško uždarumo, sektantizmo. Kažkada sovietų sistemoje paskelbta „perestroika“ ir „glasnost“ (persitvarkymas ir viešumas) turi ateiti ir į bažnytinį gyvenimą. Kuo daugiau viešumo valstybiniuose reikaluose, taip pat bažnytiniuose! Čia kiek neskoningai atrodo, jei rezultatą bandoma pasiekti ne diskusijomis, o vos ne slapta bandant prakišti savus – teisingus ar lobistinius grupių įstatymus.

Bažnyčia jokiu būdu neturėtų veikti tarsi sekta, kad kuo daugiau joje slaptumo, tuo tariamai daugiau ir šventumo. Kur tai nuvedė matome ir iš pasaulinių pedofilijos skandalų, už kuriuos Bažnyčia turi mokėti milžiniškus pinigus. O ar tie pinigai išskaičiuojami iš nusikaltėlių? Ne - iš paprastų tikinčiųjų aukotojų.

O kai Bažnyčioje keliamas klausimas, kad reikalingi pinigai vystyti normalų viešinimo darbą, visada išgirsi tik tarsi plokštelėje įrašytą atsakymą, kad nėra pinigų. Pats mentalitetas yra ydingas. Vertybė yra tylėjimas, aukščiausia dorybė ne aiškinimasis, susivokimas ir sąmoningumas, bet aklas paklusnumas. Išsakyti kritiškesnę ir diskusinę, bet argumentuotą nuomonę, pasirodo, yra nusikalstama, kaip pavyzdžiui, „Žiniasklaida ir investicijos Bažnyčioje“ .

Viešumas bei kritiškumas reikalingas ir Bažnyčios, ir visuomenės atžvilgiu

„Manau, mes savo tikintiesiems galime šitą informaciją teikti, nes žmonės turi žinoti, už ką balsuoja, ką jie renka. Visai natūralu. Iki šiol, man atrodo, tai nebuvo daroma, bet kai kuriais klausimais tikiuosi, kad ateityje bus daroma“, - apie didesnį viešumą pasisakė arkivyskupas S. Tamkevičiaus.

O alkoholio pramonės atstovų ir kai kurių Seimo narių grasinimai imtis teisinių priemonių prieš tuos, kurie ima viešinti vienaip ar kitaip balsavusius („Jie nugirdė Lietuvą“ ) yra tiesiog skandalingas. Negi ši informacija ir taip nėra vieša Seimo internetiniame puslapyje? Tik paprastas pilietis sunkiau tegali susigaudyti, kas kaip balsavo , o toks puslapis tiesiog atskleidžia kortas, nušviečia situaciją suprantamesne forma. 

Kuo daugiau viešumo ir mažiau pretenzijų, kad žiniasklaida šoktų pagal vieną dūdelę: taškus ir kablelius sudėtų tik ten, kur nori viena ar kita pusė. Pliuralistinėje visuomenėje turi vyrauti argumentų, tyrimų, viešumo, kas užsako muziką, kalba. Ir, manau, kad būtent tokioje terpėje gali nugalėti tiesa, visuomeninis interesas, gerovė. „Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė“ (Jn 1,5) . "Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8, 31-42). Tik reikia ne dalies tiesos, sukergtos su siauros grupės interesais – dažnai akivaizdžiausiu melu. Tikra tiesa išlaisvina, šviečia ir suteikia tikrąjį gyvenimą. Tik jos negalima primesti per prievartą, o pirmiausia viešumo, įtikinimo būdu.

Autorius yra Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas, www.tikiu.lt redaktorius.