Nemažiau klausimų iškyla ir norint išsiaiškinti, kas yra tie tikrieji liberalai, konservatoriai, o tuo labiau – socialdemokratai. Nepaisant visos šios sujaukties, mane labiausiai nustebino abiejų partijų lyderių, o ypač liberalcentristo Gintauto Babravičiaus, perdėtas optimizmas savų partijų sėkme būsimuose savivaldos rinkimuose.
Pasitikėjimas ir optimizmas – normalus politinių darinių veiklos elementas. Bet, kaip sakoma, visur turi būti saikas. Trumpai prisiminkime Liberalcentristų partijos, kurios nariu ir aš kurį laiką buvau, atsiradimo Lietuvos politinėje sistemoje istoriją. Artūrą Zuoką į Liberalų sąjungą 1989 m. pakvietė Rolandas Paksas. Tačiau tas pats A. Zuokas, gudriai manipuliuodamas partijos narių nepasitenkinimu, kad R. Paksas po Artūro Paulausko slaptų sandėrių su socialdemokratais prarado premjero postą, sugebėjo jį pašalinti iš partijos pirmininko posto, o kiek vėliau, 2003 m., organizuoti Liberalų sąjungos susijungimą su Centro sąjunga ir moderniaisiais krikščionimis demokratais. Mano nuomone, tai buvo vienas iš daugelio gana nesėkmingų eksperimentų Lietuvos politinėje sistemoje.
Po susijungimo greitai nemaža dalis partijos narių suprato, kad A. Zuokas joks liberalas, o tik gana apsukrus verslininkas, kuriam partija reikalinga tik savo asmeniniams tikslams pasiekti, neretai ne visai sąžiningais metodais. Nemažos dalies liberalų bandymas suvažiavimo metu pakeisti A. Zuoką pirmininko poste baigėsi nesėkmingai. Įdomu tai, kad vienas iš aktyviausių A. Zuoko rėmimo organizatorių prieš suvažiavimą, po suvažiavimo tapęs partijos pirmininko pavaduotoju, buvo dabartinis Liberalcentristų partijos pirmininkas G.Babravičius.
Apie tai turbūt puikiai prisimena nemaža dalis jo partijos narių rajonuose. Kaip žinome, po to A. Zuokas iš partijos pašalino prieš susijungimą buvusius Liberalų sąjungos narius, gana įtakingus savo konkurentus, dėl to nemaža dalis liberalcentristų išstojo iš partijos ir įkūrė Liberalų sąjūdį. Na, o A. Zuokas, kaip žinome, prieš keletą mėnesių paliko savo partijos kolegas plikus ant ledo, savo Seimo nario mandatą perdavė žmonai ir, įkūręs neaiškių tikslų ir paskirties visuomeninį judėjimą TAIP, dar kartą bandys gražiais pažadais apgauti vilniečius. Tokios neretai būna partijų vadovybių skubotai ir neapmąstytai priimtų politinių sprendimų pasekmės.
Bet grįžkime prie savivaldybių rinkimų ir optimizmo. Pirma, kas mėnesį skelbiami dabartiniai partijų reitingai būsimuose Seimo rinkimuose turi ne tokias stiprias sąsajas su būsimais savivaldos rinkimais. Juose rinkėjai skirtinguose rajonuose ar miestuose balsuoja ne taip pat, kaip Seimo rinkimuose. Pvz., jei konservatoriai gali tikėtis sėkmės Panevėžyje ar Pasvalyje, tai nereiškia, kad jiems tai pavyks Vilniuje ar Klaipėdoje.
Panašiai valstiečių liaudininkų sėkmė Ignalinoje nereiškia, kad jiems taip pat seksis ir daugelyje kitų rajonų. Tačiau partijos pirmininkas R. Karbauskis teisus sakydamas, kad pagal dabartinius partijų reitingus vargu ar galima prognozuoti partijų sėkmę būsimuose savivaldos rinkimuose.
Antra, savivaldos rinkimuose žymiai didesnę įtaką, ypač rajonuose, turės kandidatuojančios asmenybės ir siūlomi vietos problemų sprendimo būdai nei partijų rinkimų programos. Be to, šiandien vargu ar galima prognozuoti visuomeninių organizacijų ar atskirų kandidatų sėkmę savivaldos rinkimuose didžiuosiuose miestuose.
Partijos pirmininko G. Babravičiaus optimizmas liberalcentristams gauti tiek pat vietų savivaldos institucijose, kiek jie jų gavo per praėjusius rinkimus, yra sunkiai įsivaizduojamas. Tokie pamąstymai turbūt daugiau skirti pakelti savo partijos narių optimizmą nei realiai suvokti partijos vietą šiandieninėje Lietuvos politinėje sistemoje.
Galiausiai keisti ir pamąstymai apie galimą Liberalų ir Centro sąjungos uniją su Liberalų sąjūdžiu būsimuose Seimo rinkimuose. Juk tokia unija dar nereikštų šių partijų kaip lygiaverčių partnerių susijungimo į vieningą politinį darinį. Dar keisčiau atrodo liberalcentristų lyderio G. Babravičiaus pamąstymai apie tai, kad po savivaldos rinkimų Liberalų sąjūdis aktyviai sieks susijungti su Liberalų ir Centro sąjunga. Tiesa, politiniame gyvenime svajoti nedraudžiama.