Šiandien, kai rimtu save laikantis Lietuvos žurnalas publikuoja Holokaustą neigiančią nuomonę, o svarbiausi žiniasklaidos šaltiniai vengia vienareikšmiškai pasmerkti tokį kolegų elgesį, kai klasikinę dorybių etiką politikoje ginantis komentatorius puola tuos, kurie reikalauja atsakomybės iš Holokaustą menkinančios redakcijos, esi priverstas stabtelti ir susimąstyti.
Nejau Lietuvos išsilavinusi visuomenė yra tiek moraliai nejautri, kad nesuvokia, kokio masto nusikaltimas buvo Holokaustas? Iš kur mūsų pažiūrose yra tiek daug savo skaudžių žaizdų sureikšminimo, jog nerandame jėgų vienareikšmiškai ir be jokių „bet“ pripažinti akivaizdžią tiesą: Sovietų Sąjungos vykdytas genocidas prieš Lietuvos gyventojus negali prilygti nacių vykdytam Holokaustui.
Tiesa yra tai, jog blogio negalima išmatuoti. Tačiau netiesa kai teigiama, jog negalime lyginti skirtingų genocidų masto, ypač juos pateisinančių ideologijų. Priešingai, mes galime ir turime lyginti Sovietų Sąjungos stalinistinį marksizmą ir Trečiojo reicho nacizmą, lygiai kaip galime ir turime analizuoti istorinius dokumentus ir juose užfiksuotus faktus. Privalome tai daryti, nes to reikalauja sąžinė, kritinis protas, istorinė atmintis ir būtinybė mokytis iš kruvinų Europos istorijos klaidų. Pateiksiu kelis jos faktus.
Nacistinė Vokietija siekė fiziškai sunaikinti visus Europos žydus vien dėl to, kad jie buvo žydai. Nuo 1941 iki 1945 metų ne tik žydai, bet ir romai, homoseksualūs žmonės, neįgalieji buvo įkalinami ir masiškai naikinami vien dėl to, kad Trečiajame reiche jie nebuvo laikomi žmonėmis. Patologiško rasizmo persmelkta nacistinė ideologija laikė žydus atsakingais už pasaulinį sąmokslą ir paranojiškai kaltino juos dėl visų įmanomų pasaulio blogybių (komunizmo, išnaudojimo, finansinių machinacijų, kapitalizmo, Pirmo pasaulinio karo ir t.t.).
Holokaustas apogėjų pasiekė 1942 metais Reinhardo operacijos metu, kai buvo pradėtas masinis ir sisteminis fizinis žydų naikinimas. Okupuotos Lenkijos teritorijoje įsteigtuose šešiuose naikinimo lageriuose (jie neturi būti painiojami su koncentracijos stovyklomis, kuriose buvo kalinami daugiausiai politiniai kaliniai) per tris metus buvo sunaikinta virš 2,8 milijonų žmonių. Juose, be kita ko, tradicinis politinių oponentų žudymas sušaudant ar pakariant buvo pakeistas žmonių deginimu dujų kamerose. Holokausto tyrinėtojai teigia, kad 1944 metų vasarą Aušvice per parą būdavo sunaikinama 8000 žmonių.
Sovietų Sąjungos miestuose taip pat nebuvo prievarta suformuotų getų, kokie egzistavo daugelyje Trečio reicho okupuotuose Rytų Europos miestuose, kuriuose daugelis žydų tiesiog mirė iš bado. Žinoma, 1932-1933 metais Ukrainoje vykęs badas buvo tiesiogiai susijęs su Stalino vykdyta prievartinės kolektyvizacijos politika, tačiau net sutinkant su griežčiausiomis šios tragedijos istorinėmis interpretacijomis (t.y. vadinat ją Holodomoru), būtų klaida Ukrainos badą ir tiesioginį žydų naikinimą vertinti kaip turintį tą patį veiksmo intencionalumo lygį.
Tačiau ne stalinizmo ir nacizmo genocidų žiaurumo faktai (kad ir kokie svarbūs ir iškalbingi jie būtų) yra svarbiausi. Kur kas svarbiau yra nebylūs dvigubi standartai, kuriuos mes vis dar linkę taikyti vertindami nacizmo ir stalinizmo genocidus. Didžiajai daliai visuomenės tai, ką Trečiasis reichas darė su Europos (tame tarpe ir Lietuvos) žydais nebuvo ir vis dar nėra taip reikšminga, nes žydai, kaip taikliai išsireiškė Justinas Žilinskas, nėra savi (jau nekalbant apie dažnai girdimą antisemitinį cinizmą, kad Holokaustas yra būdas žydams siekti savo politinių tikslų). Konservatyvus etnolingvistinis nacionalizmas, kuris yra priešingas tikram pilietiniam patriotizmui, neleidžia mums vienareikšmiškai pasmerkti Holokausto neigimą taip, kaip visi bemat pasmerktų viešai abejojančius Stalino represijomis.
Bet kokios antisemitizmo apraiškos turi būti vienareikšmiškai pasmerktos ir viešinamos (tame tarpe ir tokių Lietuvos veikėjų kaip Vinco Kudirkos ar Antano Maceinos), nes būtent banalus buitinis antisemitizmas, besireiškiantis nebyliu pritarimu ar abejingu, išaugina tokius monstrus kaip Adolfas Hitleris. Didžiausia klaida nacizmą Vokietijoje sieti su vienu diktatoriumi ir jo pakalikais, nes būtent didžioji dalis vokiečių tiesiogiai ar ignoruodami rėmė bei palaikė Hitlerio liguistą manipuliaciją antisemitizmu.
Neseniai Londone skaitytoje paskaitoje Alasdair MacIntyre‘as pateikė tris svarbias priežastis, kodėl turėtumėme griežtai netoleruoti Holokausto neigimo. Visų pirma, Holokaustas yra akivaizdžiausias pavyzdys, demonstruojantis, kokio masto blogiui civilizuotos visuomenės žmonės gali angažuotis. Antra, Holokaustas galėjo atsirasti tik tokioje visuomenėje, kur didelė visuomenės dalis turėjo lengvai rasistines pažiūras. Pagaliau, Holokaustas demonstruoja, kaip banalus abejingumas bei lašas rasizmo – mažas eilinių piliečių blogis (t.y. „šiek tiek“ antisemitinis patriotizmas, lengva neapykanta kitataučiams, „švelnaus“ kalbėjimo apie rasinį tautos grynumo toleravimas ir t.t.) – gali pasitarnauti protu nesuvokiamo blogio įsitvirtinimui.
Neigti Holokaustą, nesugebėti atsiprašyti ar jį pasmerkti ne tik įžeidžia nuo jo nukentėjusiųjų atmintį, bet ir neleidžia mums mokytis iš istorinių klaidų ir tragedijų, kurios taip pat yra ir mūsų pačių klaidos ir tragedijos. Keli tūkstančių lietuvių kolaborantų, 1941 metais aktyviai dalyvavę Lietuvos žydų naikinime, yra viena didžiausių dėmių mūsų istorijoje. Nesugebėjimas pripažinti Holokausto trukdo visiškai prisiimti kolektyvinę atsakomybę už šią tragediją. Pagaliau toks mūsų elgesys palaiko status quo, kuriame mūsų tautinis patriotizmas pavojingai balansuoja ties lengvu rasizmu.