Pirmiausia, pati valstybinė socialinė sistema, nors ir garantuoja teisę į pensiją, bet dėl savo veiklos modelio negali užtikrinti, kad jos dydis atitiktų pragyvenimo lygį ateityje – tai faktas, kurį pripažįsta ir politikai tarptautiniu mastu.

Tuo tarpu argumentai, kad privatus pensijų kaupimas negarantuoja adekvačių pajamų senatvėje, nėra pagrįsti – to neįrodė nei vienas man žinomas pasaulyje atliktas tyrimas, nors išsivysčiusiose šalyse privačios pensijų kaupimo sistemos veikia ne vieną dešimtmetį ir sukauptomis lėšomis užtikrina pragyvenimą senatvėje.

Kalbant apie būsimų pensijų, susidėsiančių iš kelių pakopų, adekvatumą, reiktų įvertinti kelis aspektus. Valstybinė pensijų sistema, įgyvendinama „Sodros“, atspindi ekonominę padėtį, darbo užmokestį bei dirbančiųjų skaičių. „Sodroje“ veikia einamojo finansavimo sistema – kiek surenkama, tiek išdalinama. Tai yra socialinės rinkos ekonomikos elementas, kuris nebepasiteisina keičiantis demografinei situacijai – daugėja pensinio amžiaus žmonių ir mažėja juos išlaikančių dirbančiųjų (apdraustųjų). „Sodros“ pensijos didėtų, jeigu darbingo amžiaus žmonių nemažėtų, o jų atlyginimai augtų, tačiau pastaruoju metu buvo atvirkščiai.

Algis Dobravolskas
Valstybinė ir privačios pensijų sistemos, kaip „Sodra“ ir pensijų fondai, yra vienos socialinės sistemos dalis ir ne keičia vienas kitą, o papildo.
Tuo tarpu antros pakopos pensijų fonduose turtas priklauso nuo įmokų, kurias reguliuoja tie patys veiksniai, kaip ir valstybinėje socialinėje sistemoje, tik čia dar pridedamas investicijų uždarbis. Sunkmetis pakoregavo tiek valstybinių, tiek privačių pensijų dydį. Tokioje neapibrėžtoje padėtyje nuomonės, kad kaupti ir investuoti būsimai pensijai šiandieninio gerbūvio sąskaita nėra racionalu, sunkiai pagrindžiamos.

Šiandien nebeužtenka vien mums įprasto valstybinio socialinio pensijų draudimo – siekiant užsitikrinti sočią senatvę, reikia atidėti daugiau į kaupiamuosius pensijų fondus, atitinkamai apribojant šiandieninio gyvenimo išlaidas. Dalyvaudamas privačiose kaupimo sistemose, pavyzdžiui, III pakopoje, žmogus gali ir pats nuspręsti, kiek jis gali atidėti šiandien, kad sulaukęs pensinio amžiaus turėtų pageidaujamą pensiją. Įrankių tam yra pakankamai, tik reikia išmintingai jais pasinaudoti. 

Būtina pabrėžti, kad valstybinė ir privačios pensijų sistemos, kaip pvz. „Sodra“ ir pensijų fondai, yra vienos socialinės sistemos dalis ir ne keičia vienas kitą, o papildo. Labai svarbu pasinaudoti visais kaupimo šaltiniais: pirmos, antros ir trečios pakopos pensijų fondais, investicijomis į vertybinius popierius bei valstybines obligacijas, savo verslo steigimą. 

Pensininkų išlaikymo krūvis darbingo amžiaus žmonėms auga visoje Europoje. Lietuvoje 2009 metais vieną pensininką išlaikė vos 1,18 apdraustųjų, kai 2007 metais šis santykis dar buvo 1,35. Žinoma per tokį trumpą laikotarpį pensininkų išlaikymo krūvis padidėjo dėl krizės sukeltų padarinių – padidėjusio nedarbo, šešėlinės ekonomikos išplitimo, o taip pat didėjančios migracijos. Tačiau per artimiausius dešimtmečius šis santykis mažės dėl gyventojų senėjimo bei ilgėjančios gyvenimo trukmės. Šiandien mūsų atlyginimai ir pensijos yra didesni, nei prieš dvidešimt metų ir adekvatūs ekonominiam lygmeniui, tačiau numoti į ateitį – mažų mažiausiai neatsakinga.