Piaras (angliškai - public relations arba lietuviškai – ryšiai su visuomene) žmonių akyse įgijo išties magiškų ir antžmogiškų galių. Kai šeštadienio vakarą operatyvininkai „Šok su manimi“ užkulisiuose prigriebė dainininkę Irmą Jurgelevičiūtę ilgais piršteliais betraukiančią pažymėtus pinigėlius ir išsivežė apklausai, dauguma nusprendė, kad tai ... ryšių su visuomene akcija!
Kai šokėjai ėmė tvirtinti, kad iš jų piniginių nuolat dingdavo pinigai, iš rankinių kosmetika ir kvepalai – visi dar lengviau atsiduso: ai, čia tikrai piaras...
Areštinė – piaras, teismas – piaras, krata – piaras, įkalčiai - piaras! Policininkai sako: mes turime neginčijamų įrodymų. Niekas negirdi. Irma šypsosi ir sako: aš nekalta. Visi tiki. O čia dar ateina advokatas ir garsiai kelis kartus pabrėžia: tai viešųjų ryšių akcija, stebėkite, kaip ir kils laidos reitingai.
Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum: „Šok su vagim“ arba „Vok su manim“ (taip laida šmaikščiai perkrikštyta socialiniuose tinklalapiuose) bent trumpam turėtų tapti dar populiaresnė. Skandalas, sulaukęs tokio žiniasklaidos susidomėjimo, neišvengiamai turėtų pakelti reitingus. Piaro specialistai tai puikiai žino.
Jie taip pat puikiai žino ir šou versle populiarų juodo humoro posakį: „Niekas neturi tokių aukštų reitingų kaip mirtis“. Tik dėlto nepuola žudyti garsenybių.
Trupučiuką pameluoti mėgsta visi ryšių su visuomene specialistai, bet didžiausias melas, kuriam ryžtasi mūsų šou verslo „piarščikai“ - netikros vestuvės ir nebūtos traumos.
Juokinga tai, kad laidos „Šok su manimi“ reitingai ir be jokių vagysčių buvo pakankamai aukšti. Be to, laidoje nedirba jokie burtininkai, galintys suplanuoti ir įgyvendinti tokio lygio ryšių su visuomene akciją.
Gal ir smagu prisižiūrėti filmų „Uodega vizgina šunį“ ir „Zeitgeist“ bei skęsti sąmokslo teorijose apie mistinius „piarščikus“, kurie gali savo žaidimams pajungti policiją, teismus, žiniasklaidą, visą valstybę... Kad nukreiptų dėmesį. Nuo ko? Velnias žino..
Šių laikų visuomenėje, kur nesvarbu, koks esi, o svarbu, kaip atrodai, ryšiais su visuomene galima pavadinti beveik viską. Ir visuomenė su džiaugsmu žaidžia viešuosius ryšius, nes nuogi faktai dažniausiai būna daug nuobodesni nei pasakėlės ir sąmokslo teorijos.
Žmonės unikalūs ir tuo, kad lengvai girdi tai, ką nori girdėti. „Seime – vieni vagys, o kalėjime nekalti sėdi“, „Jei politikai vagia milijonus, kodėl mums nepavogus 100 litų?“, „Valentaitė turi 30 rankinių, paimti vieną – jokia vagystė“. Logikos šiuose posakiuose nėra jokios, bet dėl to jiems pritariančių nesumažėja.
Kodėl Lietuvoje įvyko toks keistas visuomenės sąmonės lūžis? Valdžia ir jos institucijos = nusikaltėliai. Nusikaltėliai = aplinkybių aukos.
Robinas Hudas ir Tadas Blinda turėtų būti populiariausi šių dienų herojai. Tiesa, šiek tiek modifikuoti: vagiantys iš turtingų, bet pamirštantys atiduoti vargšams…
Kodėl taip išpopuliarėjo kalėjimų romantika? Kodėl staiga puolame ieškoti pateisinimo ne tik įtariamiems nusikaltimais, bet jau nuteistiesiems?
Skamba paradoksaliai, bet pasakyčiau, kad būtent čia šiek tiek kaltas tas pats piaras. Tiksliau jo nebuvimas. Kol visokio plauko kalėjimų gultų trynėjai reklamuojasi per TV gyvenimo būdo laidas ir žurnalus, prokuratūrai ir policijai labai trūksta ryšių su visuomene specialistų, kurie visuomenės akyse pataisytų itin prastą jų įvaizdį.
Skeptikai sakys: tai gi jau ir taiso! Susėmė garsią dainininkę. Surengė parodomąją akciją!
Ir, žinote ką? Daug geriau sugauti vagį perdėm viešai nei negaudyti jo išvis.