Šiandien jie unisonu gieda – svarbiausia šalies problema yra biudžeto deficitas. Jei mes šios problemos neišspręsime radikaliai, gąsdina jie, mus ištiks ekonomikos kolapsas, finansų rinkos mumis netikės, valstybės skola didės ir mūsų vaikai ir anūkai mokės neišsimokės už mūsų išlaidavimą.
Rodos viskas logiška, nuoseklu. Tačiau visa tai yra neabejotinos tiesos tik tada, jei priklausai biudžeto deficito vanagų chorui. Jeigu jam nepriklausai, nes, tarkim, esi keinsistas, ir bandai dar kartą kritiškai ir kompleksiškai pažvelgti į mūsų makroekonominę situaciją, turi galimybę toje dominuojančioje pozicijoje įžvelgti rimtų spragų ir nenuoseklumų.
Pavyzdžiui, ar tikrai biudžeto deficitas yra vienintelė fundamentali makroekonominė problema. Jei nesi biudžeto deficito transe, gali pamatyti ir kitas mūsų ekonomines bėdas. Pirmiausia, didžiulį nedarbą, antra, masinį potencialių nacionalinio produkto kūrėjų ir mokesčių mokėtojų egzodą iš šalies, trečia, tolesnį viešojo sektoriaus atvirą ar paslėptą (per mokamų paslaugų rato plėtimą) privatizavimą, ketvirta, makroekonominio ekonomikos valdymo bejėgišką būseną, penkta, bankų sistemos su Lietuvos banku priešakyje antiekonomiškumą.
Taip, neišvengiamai tenka pripažinti, kad biudžeto deficito problema yra aštri, kad jo didėjimas didina valstybės skolą, kad ši skola yra našta dabartinei ir ateities kartoms. Tačiau šio klausimo sprendimas nėra toks paprastas, kaip mums valdantieji ir jų ideologiniai rėmėjai bando – tenka pripažinti, sėkmingai - įteigti. Biudžeto deficitas yra ne visa krizė, o tik sisteminės krizės dalis. Juk sunku būtų surasti tokių šalies gyvenimo sričių, kuriose nesijaustų degradacija ir dezorganizacija. Viešųjų finansų pakrikimas - tik viena iš sisteminės krizės apraiškų.
Sprendžiant biudžeto deficito problemą reiktų matyti keletą dalykų. Pirma, biudžeto deficito mažinimas mechaniškai ir drastiškai kapojant viešojo sektoriaus (mokyklų, ligoninių, policijos ir t. t.) finansavimą retai kada pagerina viešųjų lėšų panaudojimo efektyvumą, tačiau didina tikimybę, kad arba viešojo sektoriaus darbuotojai gaus mažesnį darbo užmokestį, arba bus atleisti iš darbo. Gali būti, kad viešosios paslaugos taps mokamomis (taigi bus faktiškai privatizuotos), ar jos bus neteikiamos apskritai , arba jų kokybė smuks.
Mokesčių mokėtojai turėtų būti supažindinami su šiomis viešojo sektoriaus finansavimo sumažinimo galimomis pasekmėmis. Deja, to nėra ir tai rodo, jog šalyje veikia valdymo užtemdant (rule by obfuscation) arba kitaip - valdymo vogčiomis (rule by stealth) režimai, kas prieštarauja fundamentiniams demokratijos principams - viešumui, skaidrumui, visuomenės kontrolei.
Piliečiai nėra informuojami apie tai, kas slypi už biudžetinių sprendimų. Tariamos reformos vykdomos užleidžiant dūmų uždangas. Pavyzdžiui, kas gali paneigti, kad Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko bylos be kitų atliko ir dėmesio atitraukimo nuo esminių biudžeto, apskritai ekonominių problemų priemonės vaidmenį.
Vidutiniam lietuviui neaiškinama, kad biudžeto išlaidų mažinimas, t. y. mažesnis viešojo sektoriaus finansavimas, be aukščiau minėtų dalykų, reiškia ir mažesnius to sektoriaus užsakymus privačiam verslui ir, tuo pačiu, mažesnį BVP, didesnį nedarbą dabar jau privačiame sektoriuje arba mažesnius atlygius verslo sferoje. Galų gale nacionalinio produkto mažėjimas, bedarbystės augimas, atlygio už darbą kritimas mažina biudžeto mokestines pajamas ir didina biudžeto deficitą bei valstybės skolą.
Žodžiu, primityvi kova prieš biudžeto deficitą, tą deficitą gali padidinti. Įdomu būtų išgirsti mūsų elitinius ekonomikos ekspertus - šio straipsnelio autorius elito yra priskiriamas marginalams- paneigiant šio uždaro ydingo rato egzistavimą.
Trečia, jeigu biudžeto deficitą siekiama mažinti beatodairiškai didinant mokesčius, yra reali grėsmė, kad, viena vertus, mokesčių didinimas biudžeto pajamų gali nepadidinti, bet sumažinti (tai sako garsusis Lafero dėsnis), arba jis gali sukelti neigiamas pasekmes verslui ir namų ūkiams. Be to, jis gali pagilinti ir taip didelę pajamų nelygybę šalyje su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Vadinasi mechaniškas, beatodairiškas mokesčių didinimas esamos mokesčių sistemos rėmuose nėra išeitis.
Išeitų, kad reiktų kritiškai pažvelgti į šią sistemą ir apsvarstyti galimybes ją keisti didinant jos teisingumą ir efektyvumą. Nors Lietuvoje apie tai nepriimta kalbėti, tačiau mūsų šalies mokesčių sistema yra regresinė, t. y. neproporcingai didelė valstybės išlaikymo našta tenka mažas ir vidutines pajamas gaunantiems gyventojams bei nedideliam verslui. Santykinai mažai prie valstybės finansavimo prisideda turtingieji ir gerai gyvenančios didžiosios firmos. Ir dažnai siūlomas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimas tą nelygybę dar labiau sustiprina, nes savo prigimtimi yra regresinis. Žodžiu, pas mus mokesčių politikoje veikia principas: kas neturi, iš to bus atimta.
Kokia išeitis? Pradėti turėtume nuo pripažinimo, kad mūsų mokesčių sistema nėra teisinga ir efektyvi, nes regresinė. Tiesiog gėda, kad tokiu sunkiu mūsų valstybei metu didysis verslas (didelė jo dalis priklauso užsieniečiams) zuikiauja ir vengia prisidėti prie išėjimo iš krizės ir valstybės išlaikymo naštą per savo lobistus ir ideologinius, propagandos centrus, tokius kaip Laisvos rinkos institutas, bando suversti silpniesiems. Iki šiol mūsų politikai, bankų ekspertai, žiniasklaida vengia tai pripažinti.
Viena iš išeičių būtų progresinė mokesčių sistemą. Bet visais galimais informavimo ir dezinformavimo kanalais mūsų piliečiai yra bombarduojami, siekiant juos įtikinti, kad progresinė mokesčių sistema yra bloga. O tikro, demokratiško diskurso mokesčių regresiškumo ar progresiškumo klausimu mums su prof. Romu Lazutka ir keletu kitų ekonomistų išjudinti nesiseka.
Net viešąjį interesą ir pliuralizmą turintis ginti nacionalinis transliuotojas savo tribūną yra atidavęs rinkos fundamentalistams ir viešojo sektoriaus priešams. Todėl iki šiol vyrauja nuomonė, kad dabartinė regresiška, silpnesnius slegianti mokesčių sistema būti gali, o progresiška, atitinkanti vertikalaus teisingum principą viešuosiuose finansuose (didesnes pajamas gaunantys moka mokesčius pagal didesnį tarifą, nes jie tai gali nesunkiai pakelti), yra negalima, nes būtų neteisinga didesnes pajamas gaunančių subjektų atžvilgiu. Be to ji, esą, žlugdo verslą. Beje, sąmoningai nutylima tai, kad net baisusis Tarptautinis valiutos fondas nėra priešiškas progresinių mokesčių įvedimui. Ir tai dar kartą rodo, kad valdymas užtemdant nėra ekonomikos marginalų prasimanymas.
Išvystytose šalyse progresiniai mokesčiai taikomi tiek darbo, tiek kapitalo pajamoms ir dėl to verslas nežlunga. Beje, krizės metu jose niekam iš įtakingų politikų neatėjo į galvą siūlyti panaikinti progresinius mokesčius. Todėl ten veikia taisyklė – jei gavai daugiau pajamų, mokesčius moki pagal didesnį mokesčių tarifą, jeigu pajamos sumažėjo – automatiškai sumažėja ir mokesčių tarifas. Vadinasi, verslas nėra žlugdomas, kaip mūsų ekonomikos ekspertų (dauguma jų gina privatų, o ne viešą interesą) yra įtikinta nemaža visuomenės - taip pat neturtingųjų - dalis.
Atvirkščiai - taikant progresinę mokesčių politiką į prastesnę padėtį patekusiems ekonomikos subjektams mokestinės sąlygos pagerėja. Jie mokesčius moka pagal žemesnį mokesčių tarifą. Tuo tarpu tie, kurie klesti (o tokių yra ir krizės sąlygomis, nes jie veikia sektoriuose, kuriuos krizė veikia menkai) ir gauna viršpelnius, moka pagal aukštą mokesčių tarifą ir taip svariau prisideda prie viešojo sektoriaus išlaikymo. Tai gali mažinti biudžeto deficitą, kuriuo mus taip gąsdina valdžia ir ekspertai.
Biudžetą papildyti galima ne tik taikant progresinius mokesčius pajamoms, bet ir taikant aukštesnius akcizo mokesčių tarifus prabangos prekėms. Perki ypač prabangų automobilį, jachtą ar asmeninį lėktuvą – vadinasi gali daugiau prisidėti prie valstybės gyvybingumo palaikymo. Vien todėl, kad tau valstybės paprastai reikia daugiau negu vargšui, nes tu dažniau naudojiesi jos paslaugomis. Priedo gauni dalį biudžeto lėšų valstybės užsakymų pirkimų forma. Be to, kadangi dauguma prabangos prekių yra užsienietiškos, Lietuvos rinkai tai juntamo neigiamo poveikio nepadarytų.
Yra dar vienas būdas sumažinti biudžeto deficitą ir taip pagelbėti valstybės finansams – tai nutraukti mokesčių mokėtojų pinigų perpumpavimą iš „Sodros“ į privačius pensijų fondus. Kaip esame ne kartą argumentavę, dalinis „Sodros“ privatizavimas buvo neracionalus, antivalstybinis, antikonstitucinis aktas, nes buvo atliktas vadovaujantis principu, kad privatu yra visada ir visur geriau nei vieša, valstybiška. To veiksmo pasekmė – daugiau nei 3 mlrd. litų, kurių neteko viešieji finansai t.y. „Sodra“, vadinasi ir pensininkai.
Jeigu dabartinė valdžia tikrai išgyvena dėl žiojėjančio biudžeto deficito, vienas iš žingsnių, kurį ji turi žengti, tai „Sodros“ pinigų pervedimo į privačius pensijų fondus sustabdymas. Tai butų šimtai milijonų litų. O vėliau galima būtų susigrąžinti viešajam reikalui – socialiniam saugumui - skirtus mokesčių mokėtojų pinigus. Ne tokius jau mažus- trys milijardai gerokai sumažintų biudžeto deficitą ir potencialią valstybės skolą. Juridinis pagrindas yra: mokesčių mokėtojai moka mokesčius vešiesiem poreikiams tenkinti. Tačiau mokesčių mokėtojų pinigai yra antikonstituciškai privatizuoti ir viešųjų poreikių netenkina. Tenkina tik privačius finansinių institucijų poreikius gauti kuo didesnį pelną visą riziką perkeliant ant paprastų pensijų sistemos dalyvių ir valstybės pečių (jei privatūs pensijų fondai žlugtų, atsakomybę tektų prisiimti valstybei).
Biudžeto deficito ir valstybės skolos dydis priklauso ir nuo to, kiek, iš ko ir už kiek skolinamasi. Iki šiol didele paslaptimi – primenu, esam valdomi taikant užtemdymo technologijas - lieka Vyriausybės skolinimasis iš šalyje dominuojančių užsienio bankų už aukštas palūkanas ir vengimas kalbėtis su Tarptautiniu valiutos fondu dėl galimybės skolintis pigiau. Jei skoliniesi pigiau, vadinasi biudžeto deficitas bus mažesnis, nes palūkanoms reiks skirti mažiau biudžeto pinigų. Diskusijos, kodėl pasirinkta tokia skolinimosi politika viešojoje erdvėje, praktiškai nėra. Vadinasi, sprendimai priimami vogčiomis.
Kaip matyti, biudžeto svarstymas neturėtų apsiriboti techniškais, buhalteriškais biudžeto deficito mažinimo klausimais - reikia įvertinti visą makroekonominę situaciją. Be to, yra ir kitų būdų švelninti biudžeto deficito problemą be drastiško viešojo sektoriaus lėšų kapojimo ar, tarkim, PVM didinimo. Tačiau tie būdai nėra svarstomi. Nesvarstomi, nes tokia yra mūsų šalies politinė ekonomija – dominuoja individualistinę mąstyseną išpažįstantys, viešųjų poreikių ir makroekonomikos kaip visumos gerai nesuvokiantys arba nenorintys suvokti galios centrai – politikai, didysis verslas, antivalstybiškai nusiteikę ekonomikos ekspertai bei žurnalistai. Nesigirdi profsąjungų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų. Nesijaučia ir opozicijos, kuri leidžiasi įviliojama į smulkmenų svarstymą ir, rodos, nėra pajėgi suformuluoti strateginės alternatyvos dabartinės daugumos vykdomai makroekonominei politikai.