Sostinės savivaldybėje sukasi milžiniški pinigų srautai, todėl net ir neva bankrutuojanti savivaldybė pritraukia didelį įvairių politikų dėmesį. Į ją bandys patekti net kelių partijų vadovai. Visi sako, kad rinkimuose dalyvaus tik dėl mūsų gerovės, bet kas gali paneigti, kad nemažai daliai rūpės tik mūsų pinigai, prie kurių paskirstymo gali prisiliesti ir savivaldybės vadovai, ir eiliniai.
Peržvelgus dabartinių šios savivaldybės tarybos narių pavardes, neretai kyla įspūdis, jog matai sąrašą ne politikų, kurie savo triūsu įgyvendina realią vietinę savivaldą, o nuolatinių STT, prokuratūros ir teismų klientų, kurie jau bandė įkišti ranką į mūsų kišenę. Bet, ar tie nauji būtų kitokie? Kur garantija, kad po rinkimų kažkas keisis?
„Vsio zakono“ politika ypač išbujojo Lietuvos savivaldybėse prie Vilniaus mero Artūro Zuoko. Ši politika išgyveno savo renesansą, kai Vyriausybės požiūris į mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą pasirodė patrauklus ir vietinei valdžiai. Kadangi A. Zuokas vienu metu turėjo ir premjero politinį „stogą“, ir prezidento Valdo Adamkaus globą, jis buvo nepasiekiamas teisėsaugai. Kiti savivaldos politikai, matydami A. Zuoko nebaudžiamumą, pasekė jo pėdomis. Todėl kai kurie iš jų pastaruoju metu ir įkliūna.
A. Zuoką nuteisė tik situacijai pakitus. Tik už vieną darbelį. Nuosprendis buvo juokingas. Jei Lietuva būtų teisinė valstybė, asmuo, kuris telefonu su „Rubikonu“ kalbėjo, kaip pagrobti, o gal ir paleisti Nerimi pilvu į viršų vieną savo kolegą, būtų jau belangėje. Šie rinkimai turėjo įteikti A. Zuokui raktelį nuo aukso skrynios. Kai tokie pinigai žėri horizonte, ne tik banditai siūlo su kitais susidoroti kriminalinio pasaulio metodais. Bet Lietuvos įstatymai „baltųjų apykaklių“ nebaudžia kaip kitų nusikaltėlių.
Po birželio įvykių A. Zuokas liko ryškiausiu „vsio zakonno“ ir prichvatizacijos atstovu iš politikos sluoksnių, todėl nusipelno daugiau nei trumpo paminėjimo. Bet tai tebūnie kitų straipsnių tema.
A. Zuoką iš pradžių pakeitė tvarkiečių triumviratas: meras Juozas Imbrasas, vicemeras Evaldas Lementauskas bei partijos lyderis Rolandas Paksas, realiai per saviškius valdęs Vilnių. Šiuos nuvertė konservatoriai, pasodinę į mero kėdę V. Navicką. Neaišku, ar po to procesus kaip nors paveikė partijos vadovybė. Šių politinių partijų atstovų kalbose - daug bendra. Visi jie žodžiais kovoja su korupciją. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, jų bendrumas baigėsi tuo, kad ir vieniems, ir kitiems teks varstyti teisėsaugos duris. Ir vieni, ir kiti galimai įsivėlė į korupciją ir piktnaudžiavimo valdžia istoriją.
Juos rišo dar vienas dalykas. „Vsio zakonno“. Tvarka ir teisingumas, sakė tvarkiečių lyderis R. Paksas net ir tada, kai jo dešinioji ranka savivaldybėje pateko į STT rankas. Tai kuo toliau, tuo labiau skambėjo kaip „vsio zakonno“.
„Vsio zakonno“ kurį laiką lyg sakė ir konservatorių lyderis. Tuo tarpu visuomenė ir tie patys tvarkiečiai ragino trauktis iš pareigų jau V. Navicką, paaiškėjus, kad šis spaudė savivaldybės kontrolierių, tos pačios partijos narį pristabdyti tyrimą nepalankų „Vilniaus energijai“. Tam pačiam „Rubikonui“, kurio atėjimo į Vilnių krikštatėvis yra minėtas A. Zuokas.
Kodėl V. Navickas yra toks ištikimas „Rubikono“ draugas, iki šiol Lietuvoje niekas nepanoro aiškintis, bet konservatoriai su juo pasielgė daug principingiau, nei tvarkiečiai su savo buvusiu vicemeru. „Vsio zakonno“ ir toliau tvirtina R. Paksas. Užmiršęs visas savo kalbas apie kovą su korupcija, jis paskyrė tik ką iš kalėjimo išėjusį E. Lementauską partijos atsakinguoju sekretoriumi bei vėl ruošia jį savivaldybių rinkimams. Matyt, kad drauge sugrįžtų prie Vilniaus finansinių srautų. „Vsio zakonno“, nes tai artimas partijos pirmininkui žmogus, o tai reiškia, kad nekaltas. Jei būtų kitos partijos narys, būtų aiškinama, jog tai yra korupcija. Ne, negali būti „vsio zakonno“, pasakė konservatoriai ir šiek tiek padelsę ir vis dėlto pašalino iš savo partijos V. Navicką. Bet jis iki šiol tebėra meras.
Mero V. Navicko tvirtu užnugariu gali tapti tie savivaldybės nariai, kurie ne iš filmų ir pasakojimų žino, kas yra korupcija, kyšiai, akistata su teisėsauga. Kiti šios akistatos dar neturėjo, bet pamatę kai kuriuos televizijos reportažus, kur aiškiai atsispindėjo, kad karalius yra nuogas, jau patys turėtų palikti savo kėdes. Kaip pavyzdžiui, liberalcentristas vicemeras Stanislovas Šriubėnas. Bet jis toliau sėdi savo kėdėje, o partija nieko jam nesako. „Vsio zakonno“.
Savas, todėl ir negalintis būti jokiu būdu kaltas. Šio požiūrio yra globojamas ir kitas liberalcentristas: Gintautas Kėvišas. Jis sulaukė net teisėsaugos reido namuose ir tyrimo dėl galimo ne vieno dešimties milijonų litų iššvaistymo remontuojant Nacionalinį Operos teatrą. Bet iš karto po liberalcentristų susijungimo su Arūno Valinsko partijos dalimi, jų deleguotas kultūros ministras Arūnas Gėlūnas Seime pareiškė: G. Kėvišas yra geras žmogus ir jam priekaištų nėra. Iki susijungimo tylėjo. Bet dabar viskas „vsio zakonno“. Juk tapo savi. Priekaištų G. Kėvišui neturi nei partija, nei jos frakcija.
„Vsio zakonno“ tikriausiai sako ir Rusų sąjunga jų deleguotai į savivaldybę Larisai Dmitrijevai. Ši politikė buvo mero V. Navicko patarėja ir jo rėmėja. O laisvalaikiu ieškojo, kaip ji teigė, pinigų Rusų sąjungai. Todėl ir įklimpo į nemalonią istoriją kartu su A. Zuoko žmogumi Dariumi Šaluga. Šis įtakingas savivaldybės pareigūnas be savo tiesioginio darbo dažnai ir su verslininkais bendravo. Vienas iš jų išdrįso atskleisti to bendravimo detales.
Pasirodo, šis pareigūnas už paslaugas pinigų prašė. D. Šaluga būtų turėjęs daug nemalonumų su teisėsauga, bet čia jam į pagalbą atėjo L. Dmitrijeva, staiga atsiminusi, kad D. Šaluga ne sau pinigus norėjo imti, o jos atstovaujamai Rusų sąjungai. L. Dmitrijevai teko teisme net parodymus keisti, bet ko nepadarysi, kai už nugaros yra tie patys globėjai.
Po to G. Kazakas dėl nesutarimų išėjo iš tvarkiečių frakcijos savivaldybėje ir šios partijos atstovai vėl ėmė stipriai ir teisingai kritikuoti „Rubikoną“.
Kilus skandalui dėl korupcijos Vilniaus savivaldybėje, pats šios istorijos herojus G. Kazakas pripažino, kad daugelis sprendimų savivaldybėje buvo perkami. Savo ruožtu privačiuose pokalbiuose kai kurie žmonės, gerai žinantys Nepriklausomos frakcijos „nepriklausomonumo“ pagrindą, sako, kad susitarimai su šia frakcija dažnai priklauso nuo argumentų kiekio ir svorio.
Ar tai yra tie patys argumentai, apie kuriuos kalbėjo G. Kazakas bei tie, su kuriais įkliuvo ir D. Šaluga, į šį klausimą galėtų atsakyti tik Lietuvos specialiosios tarnybos. Tačiau ši frakcija gali lemti Vilniaus mero likimą.
Bet yra dar kitų politikų. Vilniaus savivaldybėje yra ir tokia Mišrioji frakcija. Apie vieną iš trijų jos atstovų, Jūratę Žeimienę, V. Navickas savo pokalbyje su D. Skuču kalbėjo kaip apie žmogų, įlipusį į milijoninę aferą Kaliningrado byloje. Kaip ten buvo, neaišku, bet iki šiol jokių paneigimų iš J. Žeimienės, buvusios socialdemokratės, lyg ir nesigirdi.
O žiniasklaidoje pasirodė ir kita informacija apie tai, kaip J. Žeimienė pakliuvo į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos akiratį, nes yra kaltinama finansinėmis machinacijomis su bendrove „City Service“, priklausančia tam pačiam „Rubikonui“. Žmogiška logika sakytų, kad žmogus, susipykęs su „Rubikonu“, tikrai neparems šioje kėdėje dabartinio mero, laikomo šios kompanijos ramsčiu, bet savivaldybės nariai kalba, kad ši jų kolegė pasižymi neįtikėtinu lankstumu, kai pateikiama daug ir labai svarių argumentų.
Buvo anksčiau dar Vilniaus savivaldybėje ir kita įdomi – Neprisijungusiųjų - frakcija. Ją sudarė tik vienas žmogus, gerai žinantis, kas yra kyšiai. Už tai jis sėdėjo kalėjime, kai buvo Seimo nariu. Šis žmogus - tai Audrius Butkevičius, atsidūręs savivaldybėje kartu su G. Kazaku per „Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąrašą ir drauge su juo įvardintas kyšininkavimo ir korupcijos skandale. Po jo A. Butkevičiui teko palikti „tvarkiečių“ gretas.
Dabar pasirodo informacija, kad naujos valdančiosios koalicijos formavimas Vilniuje stringa ir dėl lenkų frakcijos, kuri iki to laiko buvo labai ištikima „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos sąjungininkė. Kad suvoktumėm šios frakcijos interesus Vilniuje ir nuolatinės jų paramos „tvarkiečiams“ priežastis, reikėtų peržvelgti ir platesnius, nei tik dviejų partijų tarpusavio ryšių, klausimus. Tai klausimas, kuris yra ne mažiau platus ir komplikuotas, nei A. Zuoko veikla Vilniuje, ir tikrai vertas atskiro nagrinėjimo.
Įdomi buvo ir socialdemokratų pozicija sostinės savivaldybėje. Tarp jų yra ir „Rubikono“ rėmėjų, ir priešininkų ar abejingųjų. Bet kadangi ši partija visiems merams valdant užėmė strategines pozicijas sostinės savivaldybėje, jai irgi gali tekti atsakomybė už korupcijos procesus Vilniuje. O jos požiūrį į „vsio zakonno“ parodys ir tai, kurioje vietoje šios partijos sąraše pasirodys „Rubikono“ gynėjai bei aferomis pagarsėjusi Kristina Brazauskienė ir buvęs „Vilniaus vandenų“ vadovas Darius Norkus.
Noriu tikėti, kad Vilniaus savivaldybėje yra ir padorių politikų. Nežinau, ar situaciją galėtų pakeisti kokie nors nauji kitų partijų, nebuvusių Vilniaus savivaldybėje ar net apsimetusių judėjimais, lyderiai. Vilniui sieks vadovauti ir Valstiečių liaudininkų pirmininkė Kazimiera Prunskienė bei Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas. Jo partija įklimpo į tamsų korupcijos skandalą Trakuose, kai dėl neteisėtų brangių žiemės sklypų dalybų sutapo politikų, teisėsaugininkų ir nusikaltėlių interesai. Vilniaus meru nori tapti ir nuo teisinio proceso bandantis pasislėpti Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskich ir tik už lašelį savo juodų darbų teistas dabar „visuomenininkas“ A. Zuokas. Kas gali dar iškilti, nežinia...
Kaip ten bebūtų, vien to, kas čia buvo parašytam, pakanka suvokti, kaip dėl principo „vsio zakonno“ valdžia savivaldoje išsigimė. Šis principas gyvas ir šiandien, todėl apie jį reikia šnekėti. Žvelgiant ne tik į Vilnių, bet ir kitas savivaldybes, tenka konstatuoti, kad valdžioje - ypač savivaldybėse - atsirado daug politikų, primenančių nusikaltėlius. Ir tai jau tampa nacionaline valstybės problema.
Nei valdžia, nei visuomenė negali į tai užmerkti akių. Dar iki šių rinkimų būtina imtis visų priemonių, kad žmonėms būtų sudarytos galimybės išrinkti padoriausius iš pasiūlytų kandidatų. Galbūt net suteikiant galimybę rinkti geriausius iš visų rinkimų sąrašų, o ne tik iš to sąrašo, už kurį balsuoji.
Taip pat aišku, kad valstybei - valdžiai ir visuomenei - būtina dar iki rinkimų išanalizuoti korupcijos šaknis savivaldybėse ir sutarti dėl įstatymų, kurie tą korupciją apribotų. Kitaip tampa nebeaišku, ko ir kodėl eiti balsuoti. O padoriam žmogui - ne karjeristui ir nenorinčiam iš valdžios prisiplėšti - gali kilti klausimas, ko eiti į tokią valdžią. Taip naikinama pati savivaldos idėja.
Ar toli tada iki kitų valstybės institucijų naikinimo, pačios valstybės puvimo, jeigu iki šiol Lietuvoje klesti politika „vsio zakonno“. Ir ne tik savivaldoje.