Planuojama, kad be Aljanso šalių ir vyriausybių vadovų, į Lisaboną aptarti galimo bendradarbiavimo Afganistane atvyks Rusijos prezidentas D.Medvedevas, kad šalys narės be didelių diskusijų pritars ilgiau nei metus rengtam Aljanso veiklos bei transformacijos kryptis nubrėžiančiam dokumentui. Ar lemta šiems lūkesčiams išsipildyti? Kitaip tariant, ar prie nusivylusių Lisabonoje priimtais sprendimais neprisijungsime ir mes - laukę ne koncerto, bet Aljanso lyderių sutarimo dėl bendrų grėsmių ir būdų jas įveikti?

2010 m. gegužės 17 d. NATO generaliniam sekretoriui ir visuomenei pristatytose ekspertų grupės rekomendacijos akcentuojamos trys esminės NATO užduotys: 1) išlaikyti gebėjimą atgrasinti ir esant reikalui – apginti šalį narę nuo bet kokios agresijos; 2) pasirūpinti bloko šalių interesų gynimu ir prisidėti prie viso regiono saugumo užtikrinimo; 3) padėti suderinti Šiaurės Amerikos bei Europos karinius bei politinius interesus bei veiksmus krizių valdymo, saugumo bei stabilumo užtikrinimo srityse.

Vis dėlto, po pusmetį trukusių konsultacijų pasiektas susitarimo tekstas neabejotinai skirsis nuo ekspertų rekomendacijų. Spalio 8 d. Aljanso Generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussenas truputį praskleidė paslapties šydą, išskirdamas tris naujajame dokumente numatomų pokyčių kryptis: Aljansas privalės modernizuoti gynybinius pajėgumus (įskaitant priešraketinę gynybą, atsako į kibernetinius išpuolius gebėjimus), pagerinti krizių valdymo operacijų efektyvumą (geriau koordinuoti karinius, politinius ir civilinius instrumentus) ir išplėtoti santykius su partneriais (pasiekti, kad pavyzdžiui Rusijos planai padėti mokyti Afganistano sraigtasparnių pilotus realizuotųsi). Šiems aspektams, taip pat finansavimo mechanizmų peržiūrai bei kolektyvinės gynybos įsipareigojimų stiprinimui naujajame dokumente turbūt ir bus skiriama daugiausiai dėmesio. Klausimas, kam viso to reikia, t.y. kokioms užduotims ruošiasi NATO – lieka atviras.

Spalio mėnesį Lietuvos Valstybės gynimo tarybos (VGT) nariai džiaugėsi, jog naujoje NATO strateginėje koncepcijoje atspindėti Lietuvai svarbūs klausimai - gynybos planai, kibernetinis ir energetinis saugumas, NATO atvirų durų politika. Neseniai Lietuvos prezidentė asmeniškai patvirtino, jog Baltijos šalių gynybos planų rengimo procesas NATO yra „politiškai baigtas“. Galima diskutuoti, ar atsiradus šiems planams tapome saugesni, ar grėsmės, nuo kurių Aljansas planuoja mus šiandien ginti - aktualiausios.

Arūnas Molis
Skeptikai pastebi, jog nei dokumentai, nei taikos metu vykdomos pratybos, ginkluotės modernizavimas negarantuoja teigiamo ir savalaikio Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimo ginti šalį agresijos atveju.
Optimistai mano, jog sutarimas rodo solidarumo tarp Aljanso narių stiprėjimą – ne tiek svarbu, ar įmanoma minėtus gynybos planus įgyvendinti. Daug svarbiau – kad partneriai nuo diskusijų dėl planų reikalingumo perėjo prie jų kūrimo ir tobulinimo. Skeptikai pastebi, jog nei dokumentai, nei taikos metu vykdomos pratybos, ginkluotės modernizavimas negarantuoja teigiamo ir savalaikio Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimo ginti šalį agresijos atveju. Ir vis dėlto – šiandien, skirtingai nei prieš penkerius metus, diskutuojame ne dėl gynybos planų reikalingumo, bet dėl jų efektyvumo, to, kokie jie bus, kaip bus tobulinami ir pan. Ir tai jau yra didelis žingsnis į priekį.

Grįžkime prie neatsakyto klausimo dėl NATO užduočių ateinantiems dešimčiai metų. Pirma, ar turėtų Aljansas prisiimti daugiau atsakomybės nei krizių valdymo operacijų planavimas ir vykdymas, reikalavimų ir standartų šalių narių kariuomenėms nustatymas? Ar turi jis spręsti su klimato kaita, humanitarinėmis katastrofomis, pabėgėlių didėjimu susijusius klausimus? Antra, jei NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimai (numatyti Vašingtono sutarties 5-ajame straipsnyje) bus išplėsti į energetinio, kibernetinio bei kitas „minkštojo“ saugumo sritis – kaip planuojama pertvarkyti NATO planavimo ir pajėgumų kūrimo procesą?

Ar turės sprendžiamojo balso teisę svarbiausi NATO partneriai? O pastarųjų savaičių įvykiai užminė naują mįslę – apie ką signalizuoja tvirtėjantys Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kariniai ryšiai? Ar šių šalių bendradarbiavimas, tobulinant branduolinę ginkluotę, kuriant bendrus krizių valdymo pajėgumus iliustruoja sėkmingą Prancūzijos reintegraciją į Aljansą ar „dviejų greičių“ bendradarbiavimo NATO viduje užuomazgas?

Naujosios NATO strateginės koncepcijos juodraštis kol kas neviešinamas, todėl vienareikšmiško atsakymo, ką apie tai galvoja valstybių lyderiai, kol kas nėra. Kita vertus, galima atkreipti dėmesį į tą naujosios NATO strategijos teikusios ekspertų išvadų dalį, kurioje teigiama, jog kolektyvinė gynyba per ateinantį dešimtmetį nebus vienintelė NATO užduotis. Jų nuomone, NATO turės veikti kaip transatlantinis saugumo forumas, užtikrinantis taiką ir stabilumą ir už Aljanso bei transatlantinės bendruomenės ribų.

Tam reikės pertvarkyt Aljanso (tiksliau – šalių narių) pajėgas, didžiausią dėmesį skiriant sąveikių ir perdislokuojamų pajėgumų, gebančių greitai reaguoti į netikėtas grėsmes, kūrimui. Reikės mažinti vien teritorinei gynybai tinkamų vienetų skaičių, stiprinti strateginio transportavimo oru gebėjimus, plėsti NATO Greitojo reagavimo pajėgų vaidmenį. Įvertinant paskutiniuosius Aljanso generalinio sekretoriaus pasisakymus, galima spėti, jog pasiekti susitarimą šiais klausimais didelių pastangų šalių narių vadovams neprireiks.

Greta NATO ateities užduočių, kitas mus ypač jaudinantis klausimas – bendradarbiavimo su partneriais plėtra. Verta pastebėti, jog šiame kontekste ekspertai aiškų prioritetą suteikė bendradarbiavimo su Rusija stiprinimui. Jų raporte siūloma bendradarbiauti su Maskva kuriant bendrą su NATO priešraketinę gynybos sistemą, be to pripažįstama, jog „naujoji Euro-Atlantinė saugumo tvarka bus kuriama bendradarbiaujant su Rusija“.

NATO Generalinio sekretoriaus patikinimas, kad Aljansas vertiną Rusiją kaip sąjungininką, o ne grėsmę, kad su Rusija deramasi dėl paramos Afganistane ir bendros priešraketinės gynybos, tik patvirtina prielaidą apie sąjungininkų planus įtraukti Maskvą kai sprendžiami svarbiausi saugumo pasaulyje klausimai.

Galima neabejoti – jei Vakarams reikės Rusijos paramos kovojant su tokiomis grėsmėmis kaip terorizmas, piratavimas, prekyba narkotikais bei branduolinio ginklo platinimas, į Kremliaus nuomonę dėl jėgos panaudojimo tarptautiniuose santykiuose taip pat teks atsižvelgti (pavyzdžiui, sutikti su tuo, kad bet kokiai NATO misijai ar operacijai būtinas JTO Saugumo Tarybos mandatas).

Taigi, jei bandytume nuspėti nuotaikas Lisabonoje po kelių savaičių, jos turėtų būti pakilios – netgi nepaisant atšauktų kultūrinių renginių. Sutarimas dėl naujosios NATO strateginės koncepcijos greičiausiai bus pasiektas ir jis įkūnys šalių narių solidarumą. Ekspertai kalbės apie Aljanso lankstumą ir sugebėjimą prisitaikyti. Kolektyvinės gynybos garantijos, atgrasymo strategija, perdislokuojamų pajėgumų plėtra, institucinė reforma, atvirų durų politika, siekis stiprinti ryšius su išorės partneriais – visa tai neabejotinai išvysime naujajame dokumente. Kiek ir kaip visa tai bus įgyvendinta per ateinančius dešimt metų – jau kita kalba.

*****
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Lisabonoje lapkričio mėn., Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI) kartu su NATO Viešosios diplomatijos skyriumi ir naujienų portalu DELFI pradėjo straipsnių ciklą, skirtą įvertinti Lietuvos patirčiai NATO ir apmąstyti paties Aljanso perspektyvas. Portale skelbiami sutrumpinti straipsniai, kurių ilgesnės versijos pasirodys šiuo metu leidžiamoje knygoje „Beieškant NATO Lietuvoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2010, sud. D.Jakniūnaitė, K.Paulauskas).