Į šitokį elgesį negalima žiūrėti pro pirštus, bet, antra vertus, nevalia skubėti su apkaltomis. Tai paskutinė ir radikaliausia priemonė, kurios reikia griebtis tik kraštutiniais atvejais, kai Seimo nario veiksmai yra visiškai nepateisinami ir jokia švelnesnė bausmė neatitinka nusižengimo.

Netrūksta pasipūtusių Seimo narių, pasiryžusių išnaudoti kiekvieną jiems teikiamą privilegiją. Bet nemažai jų nepakankamai supranta savo kaip parlamentarų ypatingą padėtį. Jie nėra eiliniai valdžios tarnautojai, o išrinkti tautos atstovai. Ne be pagrindo Seimas yra pirmoji institucija, kurią apibūdina Konstitucija. Seimo nariai geriau už kitus turėtų suprasti, kad Seimas yra svarbus iš esmės dėl to, kad piliečiai išrenka parlamentarus ir suteikia mandatus jiems atstovauti. Seimo nariai vieni kitiems nesuteikia mandatų, tai daro tauta. Tad rinkėjai, o ne parlamentarai turi atimti mandatą. Rinkėjai savo balsais „įdarbina“ Seimo narį, jie turi įvertinti savo atstovo darbą ir paskelbti savo nuosprendį kas ketverius metus per parlamento rinkimus.

Tai, kad parlamentarai gana dažnai balsuodavo už savo kolegas, nepateisina Sacharuko. Vagis neišteisinamas vien dėl to, kad ne visi vagys traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Kęstutis Girnius

Seimas gali ryžtis anuliuoti rinkėjų valią tik išskirtinais atvejais, kai parlamentaro elgesys peržengia visas ribas, kai nebegalima toleruoti jo veiksmų. Nereikia savęs apgaudinėti - mandato atėmimas yra rinkimų rezultatų panaikinimas.

Apkalta negali būti eilinė politinės kovos priemonė. Per visą JAV istoriją tik vienam Kongreso nariui buvo rengta apkalta, ir jis buvo išteisintas. Amerikoje galima pašalinti senatorių ar Atstovų rūmų narį ir be apkaltos. Bet per pastaruosius 50 metų nė vienas senatorius nebuvo pašalintas, nors du atsistatydino, kai buvo svarstomas jų pašalinimas. Dviem Atstovų Rūmų nariams buvo atimtas jų mandatas, bet tik po to, kai abu buvo nuteisti už kyšininkavimą.

JAV politikai nėra nekalti avinėliai, pasiaukojantys tautos tarnai. Bet jie supranta, kad vieną kartą piktnaudžiavus apkaltus procesu, jį panaudojus susidoroti su politiniu priešu, kils pagunda atsikeršyti ar pašalinti dar vieną oponentą.

Karalius ir Sacharukas nepuošia Seimo. Jei jie bus išteisinti, viliuosi, kad niekada nebus perrinkti. Bet apkaltos procesas prasidėjo ne dėl noro apginti Seimo garbę, bet dėl Arūno Valinsko siekio suvedinėti politines sąskaitas su buvusiais bendražygiais. Dviejų parlamentarų pašalinimas, ko gero, naudingas konservatoriams, gal ir kokiai kitai partijai. Bet kaina gali būti aukšta, nes bent Karaliaus atveju sukuriamas netinkamas ir pavojingas precedentas.

Paskelbdamas savo išvadą dėl Karaliaus, Konstitucinis teismas melodramatiškai sutirštino spalvas. Esą Karalius, savo nedalyvavimą posėdžiuose dangstydamasis išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais faktais, neteisėtai pasisavindamas valstybės biudžeto lėšas parodė nepagarbą Konstitucijai bei įstatymams. Neteisėtai naudodamas diplomatinį pasą jis „ galimai diskreditavo valstybės ir Seimo autoritetą“, galimai sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Bet būkime atviri. Karaliaus pagrindinė nuodėmė buvo pravaikšta ir tai, kad pagautas jis melavo. KT šaudė į musę su patranka. Norint nubausti Karalių, pakaktų jam nemokėti atlyginimo pusmetį ar metus. Tad džiugu, kad teisėjas Egidijus Šileikis iš dalies atsiribojo nuo išvados, pateikdamas atskirą nuomonę.

Perdėta pagarba KT, kurio kiti sprendimai skeptiškai vertinami ir vangiai įgyvendinami, yra nenuoširdi, beveik ciniška. Konservatoriai neturi slapstytis už KT nugaros, bet turi stengtis laimėti savo kolegų pritarimą argumentais.
Kęstutis Girnius

Sacharuko atvejis yra rimtas. Balsavimas už kolegą yra neeilinis nusižengimas, o Sacharukas tai darė net 11 kartų. Balsuodami už sesijoje nedalyvaujantį kolegą, parlamentaras suklastoja balsavimo rezultatus. Kiekvienam Seimo nariui suteikiamas tik vienas mandatas, tad balsuodamas už kitą, jis neteisėtai sau prisiskiria papildomą etatą, taigi iškreipia Seimo ir visų rinkėjų valią. Eiliniam piliečiui per rinkimus balsavusiam už kaimyną ar draugą būtų keliama baudžiamoji byla. Griežtai būtų baudžiamas bet kuris pašalinis žmogus, slaptu būdu balsavęs už Seimo narį.

Tai, kad parlamentarai gana dažnai balsuodavo už savo kolegas, nepateisina Sacharuko. Vagis neišteisinamas vien dėl to, kad ne visi vagys traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Bet tai, kad toks elgesys buvo plačiai toleruojamas, kelia abejonių dėl apkaltos motyvų. Ir kils klausimas, ar siekiama įgyvendinti teisingumą, ar bausti priešą. Verta pastebėti, kad Karalius ir Sacharukas yra Seimo naujokai. Veteranai rodo didesnį tarpusavio solidarumą, tad vargu ar už panašų elgesį būtų rengiama apkalta. Kadaise maniau, jog Sacharuko nusižengimas yra per menkas tokiai bausmei. Dabar nesu tikras.

Epopėja tęsiasi. Praeitą ketvirtadienį konservatoriai priėmė sprendimą, kad Seimo nariai, balsuosiantys prieš KT nutarimą, patys pažeistų Konstituciją. Čia absurdiškas teiginys, dėl kurio konservatoriai turėtų susigėsti. KT paskelbė, kad kaltinimai parlamentarams pagrįsti ir rimti, todėl galima pradėti Seimo narių apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seime. Bet Seimas turi nuspręsti, ar reikia atimti mandatus ar ne. Tai ne KT užduotis. Tokia perdėta pagarba KT, kurio kiti sprendimai skeptiškai vertinami ir vangiai įgyvendinami, yra nenuoširdi, beveik ciniška. Konservatoriai neturi slapstytis už KT nugaros, bet turi stengtis laimėti savo kolegų pritarimą argumentais.

Gal ir dėsninga, kad prieš kelias savaites Algimantas Salamakinas įregistravo nutarimo projektą, kuriuo siūloma nutraukti Egidijaus Vareiko įgaliojimus, nes jis neatsisakė darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigoms. Jei išmeti vieną, kodėl ne kitą? Aš viliuosi, kad ne kartą suklupęs Vareikis susipras ir pats atsistatydins. Jei jis to nedarys, konservatoriai turėtų pranešti, kad jie nepalaikys jo kandidatūros per kitus rinkimus. Bet negali būti kalbos apie mandato atėmimą.