„Kaip gali būti, kad beveik 20 metų tvirtinome, jog Lenkiją ir Lietuvą sieja geriausi santykiai per visą istoriją, o dabar tie santykiai yra blogiausi Europos Sąjungoje? Kas atsitiko strateginiams partneriams? O gal ši partnerystė buvo tik šūkis, kuris uždengdavo pražūtingą realybę?“, - klausia M.Narbutt, aišku, manydama, kad šios metamorfozės kaltininkė yra Lietuva. O gal yra atvirkščiai, gal pati Lenkija, kaitindama Lietuvos lenkų aistras kovoti su lietuviais dieną ir naktį, vasarą ir žiemą, bet net neaišku dėl ko, nuvarė abipusius santykius į pražūtingą seklumą?
Lenkų žurnalistės straipsnyje detaliai nagrinėjamos svarbiausios Lietuvos lenkų problemos, anot Lenkijos URM, „pažeidinėjamų arba neįgyvendinamų lenkų mažumos teisių katalogas“: „klausimai, susiję su žemės grąžinimu Vilniuje ir Vilniaus krašte, lenkų švietimo statuso išlaikymas, tautinių mažumų atstovų vardų ir pavardžių rašyba asmens dokumentuose, dvikalbiai gatvių pavadinimai tose vietovėse, kur daugumą sudaro lenkų mažumos atstovai“.
Esą dėl šių problemų neišsprendimo, Lenkijos manymu, Lietuvos lenkų gyvenimas virto pragaru, iš kurio kaimyninė valstybė bandys juos ištraukti.... Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Surinkęs ir kitų Lenkijos valdžios institucijų kaltinimus, suskaičiavau net 23 pozicijas. Pavyzdžiui, devynioliktas kaltinimas yra toks: mokytojai Lietuvos lenkų mokykloms, išskyrus lenkų kalbos mokytojus, rengiami ne gimtąja (t.y. lenkų) kalba, o tai sukelia papildomų dalykinės terminologijos problemų. Taigi tikėtina, tik kai visų dalykų - nuo fizikos iki geografijos - mokytojai Lietuvos lenkų mokykloms bus rengiami lenkiškai, nė vieno žodžio neištariant lietuviškai, Lenkija nurims. Bet ar neatsiras tuomet naujų reikalavimų?
Sugrįžkime į dabartinę, Lenkijos manymu, baisią lenkų švietimo padėtį Lietuvoje. Baisią todėl, nes dėl jos kasdien plaukia skundai Europos institucijoms, nekalbant apie pačios Lenkijos vadovus. Ką apie lenkų švietimą rašo Maja Narbutt savo nelikusios brolybės straipsnyje?
„Lietuvos politikai kaip mantrą kartoja, kad Lietuva turi ypač išvystytą lenkų mažumos švietimo lenkų kalba sistemą, kokios neturi joks kitas kraštas į Rytus nuo Lenkijos sienos“. Drąsiai pridėsiu, kad ne tik į Rytus, bet ir į visas puses nuo Lenkijos sienų.
O dabar įdomiausia lenkų žurnalistės mintis: „Pasakykime galų gale tai garsiai – tai nėra Lietuvos valstybės nuopelnas“(!!!). Tai kieno gi, ponia Maja Narbutt, negi iš Marso atskridusių humanoidų nuopelnas? Toliau – ne mažiau įdomiau: „Iš sovietmečio Lietuva paveldėjo lenkų mokyklų tinklą. Ir daro viską, kad jų būtų mažiau, o lenkų jaunimas eitų į lietuviškas mokyklas“. Įrodymai? Kam jų reikia, vis tiek Lenkijos premjeras žurnalistės rašiniu patikės.
O šios rūšies faktai gana įdomūs. Prieš 1990 metus, pačių Lietuvos lenkų aiškinimu - dėl įnirtingos rusifikacijos lenkų mokyklų buvo 92. Atkūrus nepriklausomybę, tų pačių lenkų teigimu, „padėtis kardinaliai pasikeitė“ ir 1993 m. jau veikė 130 lenkų mokyklų, užpernai jų buvo 100, pernai sumažėjo iki 97, aišku, ne dėl valdžios politikos, bet dėl demografinių bei mokyklų tinklo optimizavimo priežasčių (dėl tų pačių priežasčių vien per pastaruosius ketverius metus buvo uždarytos net 144 lietuviškos mokyklos).
Tačiau svarbiausias faktas, kad su Lietuvoje veikiančiomis beveik šimtu valstybinių lenkiškų mokyklų negali varžytis jokia kita pasaulio šalis. Pirmajame Polonijos švietimo forume (Pultusk, 1995 07 23-27), kuriame dalyvavo lenkų tautinės mažumos švietimo specialistai iš 20 pasaulio šalių, pripažinta, kad geriausia lenkų tautinės mažumos švietimo sistema yra Lietuvoje. Deja, Lietuvos ir Lenkijos santykių idilija seniai jau baigėsi ir jeigu kas nors dabar pakartotų Pultusko pripažinimą, t.y. imtų reklamuoti Lietuvą, kaip geriausią lenkų švietimo pavyzdį visame Lenkiją supančiame pasaulyje, toks žmogus, ko gero, iš karto atsidurtų Lenkijos priešų sąraše.
Lenkų žurnalistė piktinasi ir tuo, kad rajonuose, kur daugumą sudaro lenkai atidaromos gerai įrengtos lietuviškos mokyklos. Taigi žurnalistė tiesiog perša mintį: kam tos lietuviškos, jei šalia yra lenkiška mokykla?.. Toliau dar įdomiau: „švietimo sistema šiose (lietuviškose) mokyklose yra nukreipta į lituanizaciją, čia neina kalba apie lietuvių kalbos mokymą, tai akivaizdus reikalavimas, vykdomas ir lenkų mokyklose, bet apie indoktrinaciją, kuri turėtų atnešti rezultatą, panašų į sovietinės propagandos liaupsintą Pavliko Morozovo „žygdarbį“ – berniuką, įskundusį savo reakcingus tėvus“. Štai kokias baisybes įžiūrėjo lenkų žurnalistė lietuviškose mokyklose, apie tai, matyt, buvo referuota ir Lenkijos premjerui.
Ta „morozoviška“ istorija, sukėlusi žurnalistės pasipiktinimą, buvo žymiai paprastesnė, be jokių ten indoktrinacijų ir kitų baisių dalykų. Štai ji. Kuklios išvaizdos Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio lietuviškos gimnazijos moksleivė Katažina Andriuškevič Vilniaus rotušėje vykusio Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo 90-čio paminėjime perskaitė savo rašinį, pavadintą „Lenkijos okupacijos (1920–1939) pasekmės Rytų Lietuvai“.
Tą vakarą ji sakė: „Mano manymu, Lenkija negražiai pasielgė okupavusi Rytų Lietuvos teritoriją. Ji, kaip artima Lietuvai valstybė, turėjo padėti pastarajai, o ne okupuoti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šitą okupaciją galima pavadinti išdavyste. Ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Lenkijos vertybių, tradicijų išdavyste. Iš tikrųjų netgi gėdinga, kai tu išduodi savo draugus. Labai negarbinga užpulti ilgaamžę sąjungininkę ir jėga pasiglemžti jos sostinę“.
Išgirdęs šiuos žodžius, Lietuvos lenkų laikraščio „Kurier Wilenski“ redaktorius nežmoniškai pasipiktino ir mergaitei išpranašavo liūdną ateitį, esą dėl šios polonizmo išdavystės sugrius jos santykiai ne tik su savo šeima, bet ir su apylinkėje gyvenančiais žmonėmis, suprask, visi ją pasmerks. O konferencijos organizatorius už tai, kad leido mergaitei pasisakyti, laikraštis įvardijo dar baisiau, dėmesio, paklausykite, Lietuvoje tokių žodžių seniai jau negirdėjome: „Taip, kaip buvo šlykšti Hitlerjugendo ir Komsomolo veikla, kaip šlykštus yra pasinaudojimas lokaliniuose Afrikos karuose kalašnikovais apsiginklavusiais vienuolikmečiais, lygiai taip pat bjauru ir tai, ką padarė konferencijos organizatoriai“. Ar bereikia komentarų po šių košmariškų vieno iš Lietuvos lenkų lyderio žodžių?
O ką Briuselyje kalbėjo Lenkijos premjeras apie Lietuvos lenkų švietimą? Jis patvirtino, kad pagrindinėmis Lietuvoje gyvenančių lenkų problemomis greta kitų yra ir švietimo problemos. Jos dabar įvardijamos, kaip „lenkų švietimo statuso išlaikymas“.
Taip ir norisi šia proga užduoti Lenkijos premjerui labai paprastą klausimą: ar dabartinė Lietuvos lenkų švietimo padėtis gera ar bloga? Jeigu norima dabartinę padėtį, tą „švietimo statusą“ išlaikyti, tuomet logiškai protaujant, ji yra visai gera. Bet kodėl tuomet gąsdinama, kad „Lenkija nenusileis Lietuvai europinių tautinių mažumų standartų laikymosi klausimu, nors ir nenaudos brutalių formų įtikinėdama lietuvius gerbti europinius standartus“.
Ačiū už tą nebrutalumą, bet vis tiek lieka neaišku, kaip Lietuva pažeidinėja tuos standartus švietimo srityje? Juk vien faktas, kad Lietuvos lenkai gali mokytis šimte lenkų mokyklų, lenkų universitete, lankyti 50 lenkų vaikų darželių į šipulius sumala tvirtinimus apie kokius nors Lietuvos lenkų švietimo pažeidimus. Negi Lenkijos premjeras nežino šių skaičių?
„Manau, kad kiti kaimynai palenks Lietuvą, kad čia pažanga būtų žymiai ryškesnė, kalbėjau apie tai su Latvijos ir Estijos premjerais“. O šventas naivume! Latvijoje 53 tūkst. lenkų neturi nė vienos mokyklos dėstomąja lenkų kalba, o ir tose, kur yra lenkų kalbos kaip dalyko pamokos, lenkų kalbos beveik negirdėti, tai patvirtina ir lenkų žurnalistai, nes dauguma moksleivių jose kalba... rusiškai. Negi tokį modelį nori įsiūlyti Lietuvai Lenkijos premjeras? Estijoje lenkų kalbos, kaip užsienio kalbos fakultatyvo galima mokytis Talino universitete, prieš porą metų jos mokėsi 6 studentai.
Dar vienas palyginimas. Anot Lenkijos ambasados, Latvijoje tik trečdalis lenkų pripažįsta lenkų kalbą gimtąja kalba, taigi likusiems lenkiškumas tėra visiška abstrakcija. Lietuvos lenkų, gimtąja kalba laikančių lenkų kalbą, yra net 85 procentai. Vadinasi, Lietuvoje sąlygos lenkų tautinės savimonės ugdymui, pirmiausia kalbai, yra pustrečio karto geresnės nei Latvijoje, tačiau tai vis tiek negelbsti Lietuvos nuo nuolatinio politinio daužymo tiek Lenkijoje, tiek Lenkijos pastangomis ir Europoje. Latvija, kaip žinome, jokių priekaištų iš Lenkijos nesulaukia.
Lenkijos premjeras pažadėjo, kad dar šiemet susitiks su Baltijos šalių vadovais ir „ramiai“ pasikalbės apie bendrus Baltijos šalių ir Lenkijos interesus. Norėtųsi, kad tame susitikime ponui D.Tuskui būtų „ramiai“ išaiškintas jo paklydimas, vertinant Lietuvos lenkų švietimo padėtį, ir galbūt pagaliau būtų išgirstas jo pagiriamasis žodis Lietuvai bent šioje mūsų bendrabūvio srityje. Beje, jam reikėtų išaiškinti ir kitus jo iškreiptai suvokiamus Lietuvos lenkų gyvenimo aspektus. Tačiau pradėkime nuo švietimo. Tai būtų pirmas atšilimo žingsnis, siekiant mūsų tarpusavio supratimo.