Bet dabar, praėjus nuo sukilimo 93 metams, į anų laikų įvykius žvelgiame su jaunimui būdinga ironija arba su vyresniesiems įprastu kritiškumu. Žinoma, ne visiems. Štai užkliūnu už interneto svetainių, kurių raktiniai žodžiai – leftas, komunizmas, lietuviais, pokaris, anarchija ir t.t. Šiuose marginaliniuose portaluose gausu bolševikinio pamaldumo DSSR ir SSSR, anų laikų nostalgijos ir šlovinimo. Ne tik. Dažnai svarstoma, ką Lietuvos liaudžiai davė Spalio revoliucija, kaip bolševikai apgynė Lietuvos žmonių laisvę ir padėjo įveikti buržuaziją bei išnaudotojus.
Galbūt idealistiniuose V.Lenino planuose ir buvo numatyta, kad išnaudotojiška ir visko pertekusi caro valdžia žlugs, o, atėjus darbininkų ir valstiečių valdžiai, jau kitą rytą sušvis lygybės ir klestėjimo saulė. Galime suprasti vargšų užguitų žmonelių svajones...
Nikolajaus II imperija iš tiesų braškėjo per visas siūles. Ypač ją išsekino I pasaulinis karas (1914 07 28 – 1918 11 11), nusinešęs iš viso apie 30 mln. gyvybių. Europoje kilo nepasitenkinimas savo vyriausybėmis. 1916 m. streikai nuvilnijo per kaizerinę Vokietiją. Kitais metais masiniai maištai kilo Prancūzijos karinėse pajėgose.
Galų gale Rusijoje 1917 m. antikariniai mitingai ir demonstracijos virto Vasario revoliucija, kuri privertė Nikolajų II atsižadėti sosto ir, sudarius Laikinąją vyriausybę, kuriai iš pradžių vadovavo kunigaikštis G. Lvovas, paskui eseras „trudovikas“ A.Kerenskis, pamėginti įkurti vakarietiško parlamentinio tipo respubliką.
Kaip prieš trejus metus laikraštyje „XXI amžius“ rašė istorikas Kęstutis Kasparas, kovo 3 d. Rusijos imperatorius, caras, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Žemaitijos seniūnas ir t.t. (šie titulai buvo pritaikyti kiekvienam užimtam kraštui) Nikolajus II atsisakė sosto – laimėjo „buržuazinė“ revoliucija. Darbininkų ir kareivių tarybos, arba sovietai, buvo antroji valdžia, kurią kontroliavo politiniai aktyvistai – daugiausia nuosaikūs socialistai, menševikai ir eserai. Pagal jų vienspalvę politinę sampratą sovietai turėjo sekti valdžios veiksmus ir juos kreipti socialistinės santvarkos kūrimo linkme.
Dvivaldystė šalyje tęsėsi neilgai, nes V.Lenino bolševikai nebuvo patenkinti vien kontrolės funkcija ir apskritai dalyvavimu Tarybų derybose su Laikinąja vyriausybe. Revoliucijos dingstimi tapo 1917 m. vasario viduryje Petrogrado valdžios priimtas sprendimas įvesti kortelių sistemą, dėl kurio prie tuščių prekystalių kilo riaušės.
K.Kasparas mano, kad Vasario revoliucija suteikė ne tik politinę laisvę, „išlaisvino žodį“ (tokios spaudos laisvės kaip 1917 metais niekada nebuvo ir nebus Rusijos istorijoje), bet ir turėjo lemiamą įtaką nacionaliniams sąjūdžiams, kurie kėlė vis radikalesnius reikalavimus.
Jeigu vasaryje buvo kalbama apie Lenkijos ir galbūt Suomijos nepriklausomybę, tai greitai paaiškėjo, kad nepriklausomybės laukia Lietuva ir Latvija. Tačiau Laikinoji vyriausybė tik sulygino "kitakilmių“ teises, bet nepripažino jų tautinio individualumo, o spręsti autonomijos reikalus atidėliojo būsimam Steigiamajam susirinkimui. Tuo buvo ypač nepatenkinti lietuviai ir ukrainiečiai, o už latvių stovėjo ir karinė jėga – nacionaliniu principu sukurti latvių šaulių pulkai. Laikinoji vyriausybė tęsė karą, nepaisydama masinio dezertyravimo ir kareivių nepasitenkinimo, nesprendė žemės klausimo kaime, kur prasidėjo nekontroliuojama „agrarinė revoliucija“ – savavališkas dvarininkų žemių užgrobimas.
Steigiamasis susirinkimas turėjo įvykti lapkričio 25-ąją, ir A.Kerenskio vyriausybė negalėjo pradėti taikos derybų su Vokietija ir jos sąjungininkėmis. Bolševikai nutarė nelaukti ir imti valdžią į savo rankas. V.Leninas, skubiai grįžęs iš Ciuricho, paskelbė programinį dokumentą sukilimui rengti – „Balandžio tezes“. Jose bolševikų poziciją jis aiškiai išsakė: „Rusija bus ne parlamentinė respublika, o Tarybų respublika nuo apačios iki viršaus“.
Liepą eserų ir menševikų kontroliuojamos Tarybos buvo išvaikytos. Laikinoji vyriausybė vis atidėliojo rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą. Tai lėmė, kad po ilgų diskusijų V.Leninas su Levu Trockiu (tikroji pavardė Leiba Bronšteinas) sutarė sukilti spalio 10 d., bet tik spalio 23 d. buvo priimta rezoliucija, kad sukilimas pribrendo. Ši rezoliucija ir tapo paskutine bolševikų partijos direktyva - nedelsiant rengti ginkluotą sukilimą.
1917 m. spalio 25 d., tai yra 2 val. nakties, šturmu paimti Žiemos rūmai ir suimta Laikinoji vyriausybė. Vėliau ši data buvo pakoreguota 13 dienų į priekį. Mat, 1918 02 01 Liaudies komisarų tarybos sprendimu laikas atgaline data pradėtas matuoti ne pagal Julijaus (t.y. Gajaus Julijaus Cezario), o pagal Grigaliaus kalendorių (popiežius Grigalius jį įvedė dar 1582 02 24, prie šio laiko matavimo tada perėjo visi katalikiški kraštai, taip pat ir LDK).
Nuo to laiko 80 metų – iki pat 1997-ųjų – SSRS ir Rusijoje bolševikų perversmo metinės būdavo švenčiamos lapkričio 7 d. Po to (sutapimas ar ne) buvo pradėta minėti Rusijos nacionalinė šventė – Susitaikymo ir santarvės diena, kai 1612 m. lapkričio 4 d., vadovaujant „iš liaudies kilusiam“ pirkliui Kuzmai Mininui ir bojarinui Dmitrijui Požarskiui, Maskva buvo išlaisvinta nuo lenkų ir lietuvių „interventų“.
Ko gero, visi žinome, kas dėjosi po sukilimo, kai su šūkiu „Visa valdžia Taryboms!“ buvo įvesta „darbininkų ir valstiečių diktatūra“. Ne paslaptis, kad perversmas Petrograde tapo stimulu aktyviau veikti kairiosioms jėgoms aplink Rusiją. 1918 m. gegužės mėn. Vilniuje taip pat susikūrė Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija (LRSLP), kai nuo 1917 m. Peterburge įkurtos Lietuvių socialistų liaudininkų partijos (LSLP) atskilo kairesnieji veikėjai. Tačiau ir jie nebuvo laikomi tikrais bolševikais.
Tikrieji – V.Mickevičius-Kapsukas bei Z.Angarietis, gavę partinį užsigrūdinimą Petrograde ir įkūrę Rusijos socialdemokratų (bolševikų) sekciją Lietuvoje. Jie neslėpė galutinio tikslo – prijungti Lietuvą prie bolševikinės Rusijos. 1918 m. rudenį įvyko jų suvažiavimas, kurį kairieji ir dabar laiko I-uoju LKP suvažiavimu. Kitų metų vasarį įkurta Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija, kuri egzistavo apie pusantrų metų (1919 02 27 – 1920 11). Išvijus vokiečius ir Vilnių užėmus Raudonajai Armijai, trumpam, vos pusmečiui, buvo įkurta ir bendra respublika („LitBelas“).
Šios bolševikinės valstybės vadovais buvo Kazimierzas Cichowskis ir Vincas Mickevičius-Kapsukas.
Nors 1919 m. LKP buvo uždrausta, kitų metų liepą Rusijos bolševikų pavyzdžiu ji mėgino surengti ginkluotą sukilimą. Bet padėtis regione bus perdaug sudėtinga, kad bolševikai galėtų siautėti. Vokiečius pakeitė Raudonoji armija, iš šiaurės puolė bermontininkai, Vilniaus kraštą keliskart grobė lenkai. Komunistai buvo legalizuoti tik po 1926 m. gegužės pradžioje vykusių III Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo socialdemokratai, bet po 1926 12 17 karininkijos ir tautininkų surengto perversmo LKP teko laukti net pirmosios sovietinės okupacijos 1940-aisiais...
Taigi, bolševikinės revoliucijos eksportas į Lietuvą nepavyko, kaip nepavyko V.Leninui jos eksportuoti į visą Europą ir pasaulį. Kaip jau anksčiau rašėme, ji užstrigo netoli Varšuvos: 1920-ųjų rugpjūtį lenkai sutriuškino Raudonosios armijos būrius ir privertė ją pasitraukti toli už vejant vokiečius užkariautų ribų. Bet galima svarstyti ir kitaip: kaip istorijos ratas būtų sukęsis, jei bolševikams nebūtų pavykę užgrobti valdžios 1917-aisiais? Ar nebūtų pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, nebūtų kilęs II pasaulinis karas, nebūtų slogių sovietinės okupacijos dešimtmečių, „gulagų“?
Sunkus ir beviltiškas tas svarstymas „jeigu“... Galbūt mūsų likimas nulemtas dar anksčiau? Tad pabaigai tiktų disidento Antano Terlecko dažnai primenamas savotiškas „raktas“ Rusijos politikai Lietuvoje suvokti - garsusis caro Petro I testamentas. Geriausias šio istorinio dokumento komentaras yra pats jo turinys: "Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą, pašauktą ateityje viešpatauti Europoje.
Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas jau apėmęs senatvės silpnumas, todėl neabejotinai ir lengvai jas turi užkariauti nauja, jauna tauta, kai tik pastaroji pasieks savo jėgos išsivystymo aukščiausią lygį". Ypač įdomus, rašo A.Terleckas, testamento IV "pamokymas", reikalaująs "suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką: papirkti galinguosius auksu; įtakoti seimus, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, pastaruosius globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, kol pasitaikys proga pasilikti visam laikui".
Tai tarsi grėsminga atmintinė Rusijos kaimynėms.