Savotiškas mirusiųjų fetišas neturėtų stebinti – Lietuvoje mėgstama garbinti mirusiuosius: ramybėje nepaliekami nei Jurga Ivanauskaitė, nei Vytautas Kernagis, nei Algirdas Brazauskas. Šį sąrašą galima būtų tęsti iki žiovulio. Apmaudu, kad jiems gyviems esant mes arba suokalbiškai tylėjome apie jų nuodėmes, arba, pavydėdami jų talento, nepavargdami juodinome. Ir tik išaušus amžinojo poilsio dienai mes kankiname juos demagogiškomis diskusijomis ir nesibaigiančiomis tarpusavio batalijomis. Nors tai ir nėra pagrindinė šio teksto tema.
(Bespalvis, šįsyk) teroro simbolis
Baimės, siaubo ir neapykantos simbolis Vakaruose šiandien yra terorizmas – pabuvoję Londone (bent tie keli šimtai tūkstančių lietuvių...), Paryžiuje, Niujorke ar Briuselyje pastebėjo gatvėse budinčius kariškius, girdėjo bauginančius tarnybų perspėjimus apie be priežiūros paliekamą bagažą ar buvo kelissyk apieškoti neuniformuotų pareigūnų, stokojančių humoro jausmo.
Vakarus taip bauginančio terorizmo simboliu yra „Al-Qaeda“ – tarptautinis islamo fundamentalistų teroristų tinklas, įkurtas daugiau nei prieš du dešimtmečius Afganistane, siekiant priešintis sovietų kariniams veiksmams. Vakarų žvalgybų „Al-Qaeda“lyderiu laikomas Osama Bin Ladenas.
Vis dėlto yra labai tikėtina, jog šio teroristų tinklo lyderis visai nėra toks įtakingas, kaip jį bando pavaizduoti Vakarų valdžios struktūros. Tikėtina, jog Osama Bin Ladenas tėra simbolis, įkūnijantis neapykantos viskam, kas vakarietiška, tinklą. Tinklą, kurį, greičiausiai, sudaro horizontalios struktūros, veikiančios ganėtinai chaotiškai ir stokojančios subordinacijos bei veiksmų koordinacijos. Tačiau vakariečiai, ypač amerikiečiai, kaip ne kartą parodė istorija (visų pirma, Vietnamo, dabar ir Afganistano karai) yra bejėgiai prieš partizanus, kurie negali būti nušluoti profesionaliai parengtais aviacijos antskrydžiais ar per atstumą pilotuojamų lėktuvų atakomis.
Taigi, siekiant išlaikyti visuomenės palaikymą įvairiapusiškai brangioje kovoje su priešu, kuris daug sunkiau įveikiamas nei vieno diktatoriaus režimas, reikia simbolio, kurį vizualiai galėtų įsivaizduoti kiekvienas Vakarų pilietis. Tuo simboliu ir tapo Osama Bin Ladenas.
Mūsų pokalbiui apie lietuviškus procesus, tiesa, svarbus ne pats barzdotasis išgama, o simbolinė jo prasmė.
Pakeistinis mąstymas
Pakeistinio mąstymo procese aktyvų vaidmenį vaidina kūrybinės industrijos nuo reklamos iki kinematografijos, kurios tarsi ir neįsakinėja vartotojams, tačiau siekia juos palenkti savo pusėn, drauge juos išlaisvindamos nuo „varginančio“ mąstymo proceso.
Šiurpulį kelia vienos didžiausių naujienų agentūrų pasaulyje, veikiančios bene 100 pasaulio valstybių – Thomson Reuters – reklama, skelbianti: „The end of think. The beginning of know“ (angl. Galvojimo pabaiga. Žinojimo pradžia). Reklamoje, tiesa, paaiškinama, jog skubančiame pasaulyje nėra kada gaišti laiko galvojant ar dvejojant – „Thomson Reuters“ ekspertai (visų pirma, vakariečiai) iš viso pasaulio tą padarys už jus.
Lietuvoje vyksta šiurpinančiai panašus procesas, tik ciniškos jo vykdytojų reklamos nepuošia bankrutuojančių lietuviškų žurnalų puslapių. Tačiau vykdytojų tikslas nemažiau aiškus – siekiama mūsų visuomenės kontrolės ir tai daroma, visų pirma, formuojant pakeistinę pasaulio suvokimo formą.
Pakeistine G. Mažeikis vadina tokią suvokimo formą, kuriai „trūksta asmeninės kritinės patirties, analizės pastangų, kuri pakeičia, išstumia minimalią asmeninę patirtį.“ Šią patirtį sėkmingai ir visiškai nemokamai mūsų pačių namuose keičia žiniasklaida, ypač televizija. O kritinio ir apskritai savarankiško samprotavimo atsisakantis žmogus tampa patraukliu instrumentu manipuliatorių rankose. Didžiausia šio instrumento galia slypi šventame įsitikinime, kad žmogus yra visiškai laisvas ir nepriklausomas.
G. Mažeikis taikliai pastebi, jog visi kino salėje fiziškai šalia sėdintys žmonės, nors ir jaučiasi besantys vieni, nepriklausomi ir svetimi vienas kitam, į kino filme vykstančius dalykus reaguoja panašiai. Tačiau kino, o mūsų pokalbio kontekste – žiniasklaidos ir įvairių manipuliatorių – siunčiami pranešimai žmonių išgyvenami vienodai. Čia ir slypi visa gudrybė.
Apsaugok mus (ir mūsų vaikus) nuo pikto
Ką visa tai drauge turi bendra – toli nuo mūsų veikianti teroristų grupuotė, kurios lietuviai visiškai nesibaimina, kūrybinių industrijų poveikis individo bei visuomenės sąmonei ir neapykantos, peržengusios raudonąją skalės zoną, augimas Lietuvoje?
Tačiau dėl pedofilijos visų bet kurioje visuomenėje sutinkama vieningai – tai neginčijamas absoliutus blogis. Netgi Nyderlanduose, kur prieš keletą metų (kokia beprotybė!) buvo įkurta pedofilų partija, šis makabriškas akibrokštas patyrė fiasko – partija iširo, taip ir nesulaukusi visuomenės palaikymo.
Minimo plano meistriškumas atsiskleidžia dar ir tame, jog sutikdami dėl pedofilijos amoralumo ir baustinumo, šventai tikime, kad vaikų apsauga (ir ne tik mūsų) yra universali vertybė. Erichas Fromas teigė, jog „mums malonu matyti save vaikų mylėtojo vaidmenyje“. Žinomo psichologo nuomone, taip yra todėl, kad mes nebijome vaikų ir galime laisvai jiems rodyti savo meilę. Tas ryšku ir mūsų kasdienoje – šiandien viešas meilės ar šilumos rodymas vaikams yra bene vienintelis socialiai priimtinas nepažįstamojo šilumos gestas susvetimėjusiame pasaulyje. Eksperimento vardan, pabandykite savo susižavėjimą parodyti merginai troleibuse, budriu žvilgsniu ją sergstint skustapročiui josios vaikinui...
Štai dėl ko šiandien mūsų šalyje vykstantis procesas ir kelia tokį nerimą – visuomenės gynėją, tautos didvyrį (labai tikėtina – šaltakraujį dviejų žmonių žudiką) įkūnija vyriškis violetiniu megztuku, kuris (drauge su savo seserimi teisėja ir jos vyru advokatu – aukščiausios prabos teisininkais) nesugebėjo įveikti „paslaptingo“ ir itin „įtakingo“pedofilų klano Lietuvoje. Drąsius Kedys Lietuvoje, skirtingai nei demonizuojamas O. Bin Ladenas, yra aukščiausios kastos herojus, tačiau, visai kaip ir O. Bin Ladenas, jis tėra simbolis nusivylusioje, ekonominės krizės, žmogaus bejėgiškumo prieš valstybę, savo komfortu susirūpinusios valdžios išvargintam žmogui. D. Kedys šiandien įkūnija pasipriešinimą intravertiškai Lietuvos teisės bei politikos sistemai.
Pilietinė visuomenė...
Pilietinės visuomenės daigai taip sunkiai kalasi Lietuvoje galbūt todėl, jog mūsų šalyje vietoje racionalaus dialogo, dažniau pasirenkama kova, kuri mūsuose visuomet buvo ir vis dar yra labai heroizuojama. Ne taip ir svarbu prieš ką ar už ką (tokių kovų, beje, esama kur kas mažiau), ne tiek svarbu, kokius principus ginant ir ar apskritai juos turint – svarbu kovoti.
Tačiau kova neturi jokios prasmės, jos nereikia idealizuoti, kova pati savaime nereiškia nei nepriklausomybės, nei dvasios jaunystės, nei valios mąstyti pačiam. Kova prasminga tik tuomet, kai ginami prasmingi principai, vertybės, savo žodžio neturintieji, o ne siekiama patenkinti savotišką saviraiškos libido. Kovoti šaukiant dvokiančia (visomis prasmėmis) burna, atleiskite, nėra nieko įkvepiančio ir tikrai nieko heroiško.
Štai dėl ko Lietuvoje patyliukais taip žavimasi protestuotojais Prancūzijoje – tai laikoma tikru pilietiškumo manifestu, kuris kartais tėra slaptas noras sudeginti kokį automobilį (ypač brangų, kokio biurokrato), išmalti kam nors snukį ar iškalti langus (bet kuriuos – svarbu garsiai dūžta). Antai aš tikiu, jog gerokai iki tol, kol mes išmoksime kovoti, pirma turėtume išmokti kalbėtis ir išgirsti. Kumščiai palauks.
Drąsiaus Kedžio šalininkų akcijos Kaune ir visoje Lietuvoje yra ne mūsų visuomenės gebėjimo kritiškai, bet, svarbiausia, savarankiškai mąstyti ženklas, tačiau visiškai priešingai – nesugebėjimo šaltai vertinti faktų, racionaliai mąstyti, priimti sprendimus ir pasidavimo manipuliacijoms įrodymas.
...ir individualios minties atsisakymas
Sakoma kiekvienai kartai yra būdingas koks nors sąjūdis. Manding, sąjūdis, kurio šiandien labiausiai reikia Lietuvai, yra raginimo naudotis savo protu ir autentiškos patirties siekio sąjūdis. Deja, šiandien mūsų šalyje stebimas diametraliai priešingas procesas – masinis atsisakymas vadovautis savo galva ir individualios sąmonės suspendavimas.
Be perstojo taukšdami apie šalyje klestinčias monopolijas, mes kažkodėl esame linkę nepastebėti daug liūdnesnio, kur kas sunkiau įveikiamo, vargiai įžiūrimo ir mus visus pavergti grasinančio minties monopolio. Kai kurie autoriai, tiesa, šį reiškinį vadina monologizmu.
Kuo toliau, tuo labiau mūsų šalyje nebelieka erdvės kitokiai nuomonei, telieka atskirų grupių, „visuomeninių judėjimų“ ir jų vadovų (ypač jų), įvairių pseudoekspertų nuomonė, uzurpuojanti visą viešąją mintį. Tai pavojinga ir grėsminga mūsų visuomenės būsena, šiandien mums grasinanti ne mažiau, nei anuomet grasino okupantų tankai. Tik šis pavojus – nematomas, o pavergtieji su maldomis lūpose yra įtikėję besą visiškai laisvi. Ši būsena yra subtiliausia žmogaus pavergimo forma, jam pačiam švenčiausiai tikint savo minties laisve ir nepriklausomumu.
Jeigu mums belieka tik tokia laisvė, tuomet, gerbiamieji, jau mums nebelieka nieko.