Antroji grandinė: Seimas lengvai panaikino savo nario Vinco Babiliaus neliečiamybę, ir jis neseniai už didelį greičio viršijimą kelyje Vilnius – Klaipėda buvo nubaustas nemaža pinigine bauda ir teisių vairuoti apribojimu. Bet tas pats Seimas nesutiko panaikinti teisinio imuniteto Petrui Gražuliui ir Kazimierui Uokai, garsiosiose gėjų eitynėse įvedinėjusiems savą tvarką. P. Gražulio ir K. Uokos ginti stotasi net dviem etapais: pirmiausia abu savo kolegas užstojo speciali tam sudaryta komisija, o paskui jai pritarė ir visas Seimas.

Trečiosios grandinės kol kas tėra tik užuomazgos: Seimo etikos ir procedūrų komitetas įregistravo sprendimo projektą: kuriuo panaikinamas Egidijaus Vareikio seimo nario mandatas. Nekyla abejonių, kad, jei pastarasis bandymas pavyks, ši parlamento valymosi ir apsivalymo bandymų grandinė gali būti didžiausia. Ir Seimui pati nuostolingiausia.

Akivaizdu, kad visų trijų „nusižengimo ir bausmės“ serijų scenarijai ir jų sprendimai visiškai skirtingi, taip pat akivaizdu, kad atvejai tų serijų viduje labai nelygiaverčiai, tad dar akivaizdžiau, kad tarp šių nelygiaverčių, savo esme skirtingų procedūrų nepaprastai lengva pasiklysti. Tarkim, jei A. Šedžiui, I. Valinskienei ir Ž. Šilgaliui apkalta nebus paskelbta, kaip tada atrodys aukščiausioji bausmė L. Karaliui ir A. Sacharukui? Juk jie iš esmės pažeidė tik darbo drausmę, vadinasi, jų nusikaltimai turi juridinį motyvą, bet lengvai paaiškinami psichologinėmis lengvabūdiškumo, vėjavaikiškumo pasekmėmis, ir teisme geras advokatas juos apgintų.

Valdemaras Kukulas
Jei teisi tik viena pusė, ir atsakinga ji tik politinei konjunktūrai, vadinasi, po poros metų viskas bus atvirkščiai, ir neatsitiktinai dabar dėl komisijos ir viso Seimo sprendimo kreipiamasi į Konstitucinį seimą.
O štai pirmoji trijulė murdosi kur kas giliau ir kur kas drumstesniame vandenyje. Jie pažeidžia ne tik Seimo Statutą ir galbūt net Konstituciją, bet ir sprendžia daug didesnes, gilesnes moralės, etikos problemas. Visų pirma, šokėjų įsipareigojimai komercinėms televizijoms yra daug griežtesni ir radikalesni, negu parlamentarų įsipareigojimai visuomenei, antra, televizijoms parduodamas savas veidas, savas įvaizdis, tuo padedant pastarosioms kaupti reklamos pinigus, o Seimas, priešingai, kompromituojamas, diskvalifikuojamas ir diskredituojamas, aiškiai pademonstruojant, kad ten apskritai nėra ką veikti.

Svarbiausia, kad, dalyvaujant komerciniuose šokių projektuose, siekiama populiarumo, ir ne bet kokio, o tokio, kuris leistų laimėti ir kitus Seimo rinkimus. O tai verta jau filosofinio, politologinio traktato: Seimas nekenčiamas ir nevertinamas, žinoma, ne tik dėl „prisikėlėlių“ dalyvavimo jame, bet vis dėlto pripažinkime, kad pirmiausia dėl jų. Dalyvaudami pramoginėse programose, seimūnai nepasako nieko kito, kaip tik apie parlamentą maną lygiai taip, kaip ir visa visuomenė. Bei jeigu aš taip išradingai ir rafinuotai reiškiu absoliutų nepasitikėjimą įstatymų leidžiamąja valdžia, tai kodėl aš vis dėlto ten dirbu? Vadinasi, dirbu tik tam, kad prastumčiau palankų įstatymą televizijoms, kurios man suteikia teisę nevaržomai reikšti savo nuomonę? Tad elementari logika reikalautų parlamentaro mandatus atimti pirmiausia iš „šokėjų“, o jau tik paskui iš L. Karaliaus ir A, Sacharuko. Arba pastarųjų tiesiog atsiprašyti ir viską palikti kaip buvę.

Antroji grandinė dar sudėtingesnė. V. Babilių parlamentarai teisėsaugai atidavė tik todėl, kad jo nusižengimas buvo palyginti aiškus ir ne pernelyg didelis. Ne per didžiausi ir P. Gražulio bei K. Uokos nusikaltimai, tad buvo galima ramia sąžine pasielgti taip, kaip ir pirmuoju atveju, bet Saulius Stoma čia tiesiog virtuoziškai, beveik neįmanomu būdu įpainiojo politinį motyvą, ir detektyvas įgijo visuotinį pagreitį. S. Stoma išsiaiškino, kad raštą, reikalaujantį teisinio abiejų parlamentarų veiksmų tyrimo, pasirašė tokie odioziniai seimūnai, kaip Vytenis Andriukaitis, Aušrinė Marija Pavilionienė ir kiti. Vadinasi, teisinis gėjų parado įvykių tyrimas bus ne kas kita, o susidorojimas su dešiniaisiais, o teisinis imunitetas tam ir buvo sukurtas, kad politikus apsaugotų nuo politinio persekiojimo.

Valdemaras Kukulas
Šiandieninis Seimas ir taip jau yra intelektualinis, kultūrinis impotentas, tad dar varžyti pasitaikančio vieno kito intelektualo veiklą man neatrodo racionalu.
Bet S. Stoma nesuprato, kad šitaip jis dar labiau politizuoja politinę laikyseną, tik šįkart jau savo. Dar daugiau: jis išsiduoda gerai žinąs, kaip lengva politikams manipuliuoti teisėsauga, o tas žinojimas tegali atsirasti tik pažįstant savo partijos vidaus gyvenimo ir jo užkulisius. Ir rezultatas apgailėtinas: užuot apgynus du ne itin gerbiamus savo kolegas, dar sykį apnuogintos apgailėtiniausios Seimo vidaus gyvenimo pusės. Kitaip tariant, akivaizdžiai pademonstruota, kad jei tik yra nors menkiausia galimybė, partinė priklausomybė panaikins bet kokius įtarimus bet kokiu nusikaltimu. Ir, žinoma, visada bus apkaltinta kita politinė pusė.

Bet čia formuojasi nauja problema: jei teisi tik viena pusė, ir atsakinga ji tik politinei konjunktūrai, vadinasi, po poros metų viskas bus atvirkščiai, ir neatsitiktinai dabar dėl komisijos ir viso Seimo sprendimo kreipiamasi į Konstitucinį seimą. Ilgainiui ir to neužteks: niekas už nieką nebalsuos. Ir išeitis šioje situacijoje viena: keisti Rinkimų įstatymą. Priimti įstatymą,kuriame partijoms būtų suteikta ne daugiau teisių, negu kvalifikuotam teisininkui, administratoriui, ekonomistui.

Įdomiausias E. Vareikio atvejis. Pirmiausia, man neaišku, kodėl jo atveju parlamentaro mandatui atimti užtenka nutarimo projekto, o visais kitais atvejais prireikia mėnesių mėnesius trunkančių teisinių procedūrų. Bet manykime, kad tos procedūros ilgainiui paaiškės iki galo. Antra, kodėl tiek laiko ir tiek kartų E. Vareikį persekiojus už per dažnas išvykas į užsienį, už komandiruotpinigių švaistymą, už dėstymą net keliose aukštosiose mokyklose, susizgribta tik dabar, kai E. Vareikis tedėsto vieninteliame kvalifikacijos kėlimo institute? Ir trečia, nors ir naivu pernelyg apsinuoginusiame parlamente ieškoti sąmokslo pėdsakų, vis dėlto kyla įtarimas, kad sutelkus kai kurias grynai ekonomistokratines, lobistines jėgas, siekiama atsikratyti paskutinių ten dar užsilikusių inteligentų ir intelektualų (prisiminkime ir insinuacijas V. Andriukaičiui ir A. M. Pavilionienei).

Nežinau, kaip atrodo E. Vareikio paskaitos, bet jeigu jo paskaitos bent jose yra naujų įžvalgų ir išminties, ne tik nedrausčiau jam skaityti paskaitų, bet netgi skatinčiau šią veiklą. Netgi šiandieninio Seimo negalios, visiškos impotencijos apmąstymas yra kūrybinis darbas, dargi motyvuotas konkrečiais atvejais. Šiandieninis Seimas ir taip jau yra intelektualinis, kultūrinis impotentas, tad dar varžyti pasitaikančio vieno kito intelektualo veiklą man neatrodo racionalu. Gauna papildomą atlygį, kurį draudžia Konstitucija? Bet, brangieji, jei jau užkliūva tos kelios dešimtys dėstytojo atlyginimo litų, kodėl jūs nepasižiūrite į savo milijonierius? Sakote, kad jie savo turtą perrašė kitiems, todėl įstatymų nepažeidžia? Bet ar turtas, perrašytas žmonos ar sūnaus vardu, jau nebe mano turtas? Be to, ar normalu, kai skurdžiausios iš skurdžiausių valstybės parlamento sudaro trisdešimt devyni milijonieriai. 39 iš 141!

Mitinge, nukreiptame prieš skurdą ir visuomenės socialinę atskirtį, advokatas Kęstutis Čilinskas ragino susirinkusiuosius: tik nebalsuokit už milijonierius. Balsas prieš vėją: neįleisti pro duris, jie sulįs pro langus, nors Kristus ir mokė, kad kupranugaris lengviau pro adatos skylutę pralįs, negu turtuolis pateks į dangų. Mūsų milijonieriams tai negresia. Jie jau gimė danguje. O juk Seime jų turėtų būti lygiai toks procentas, kokį jie sudaro visuomenėje apskritai. Taigi turėtų būti keičiamas Rinkimų įstatymas. Bet kas jį keis, jei vienas energingiausių Seimo ideologų yra vienas didžiausių Seimo chamų Bronius Bradauskas?