Netrumpame Vytauto Didžiojo gyvenime buvo ir daugiau nežinomųjų, pavyzdžiui, iki šiol klausiama, kur yra jo kapas, kodėl ir kas sutrukdė jo karūnavimui paskutiniais gyvenimo metais, o gal konfliktas su lenkais dėl Lietuvos kaip atskiros karalystės įtvirtinimo ir buvo tikroji mirties priežastis?
Tai nenuostabu, nes mus skiria 580 metų. Viena aišku: Vytautas Didysis, nors ir netapo nominuotu karaliumi, ko gero, Lietuvai padarė daugiau negu visi kiti kunigaikščiai. Tiesa, didikų laiškuose ir Gediminas buvo tituluojamas karaliumi, o Algirdas – basilėjumi (imperatoriumi), tačiau jie visi liko didžiaisiais kunigaikščiais, nes, išskyrus vienintelį Mindaugą, nebuvo gavę Popiežiaus karališkojo vainiko. Tais laikais Popiežius tvirtindavo net valstybių sienas.
Beje, istorikai primena, kad Vytautas Didysis 1422 m. buvo išrinktas Čekijos karaliumi Kutnos Horos seime, bet nebuvo karūnuotas, nes nenuvyko į iškilmes, esą sužinojęs, kad Popiežius palaiko lenkų poziciją. Šiaip ar taip, nors ir neturėdamas aukščiausių monarcho titulų, Vytautas Didysis tapo kone svarbiausia senųjų laikų Lietuvos asmenybe, taigi, susikūrė jo kultas.
Apie asmenybės kultą mes žinome nemažai. Kas gali paneigti „valstybės įkūrėjo“ karaliaus Mindaugo kultą? Literatūroje galima rasti užuominų apie šv. Kazimiero kultą, o apie V.Lenino, J.Stalino ar A.Hitlerio garbinimą žino kiekvienas. Kulto apraiškų pastebėtume net šiuolaikiniame sporte, kai tik paminime D.Maradonos ar A.Sabonio pavardes. Tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona esą puikiai išnaudojo Vytauto Didžiojo vardą, kad išryškintų savo asmenybę: 1930-aisiais Didžiojo kunigaikščio mirties 500-ųjų metinių šventė nustelbė visas kitas. Istorinio paveldo tvarkytojai suskaičiavo, kad iš maždaug 42 dabar Lietuvoje esančių paminklų ar bareljefų Vytautui Didžiajam 22 buvo pastatyti kažkur apie 1930-uosius...
Filosofas Klemensas Ruginis, svarstydamas apie kulto atsiradimą, rašė, kad pagrindinis jo tikslas – „kurti tautinę kultūrą“ kaip tautos gyvybės ir išlikimo pagrindą. Tam tauta turi turėti vedlį, genijų, savo didvyrį. Jam atsirasti reikalinga dirva ir palankios sąlygos. Tauta su savo didvyriu apsaugo jos laisvę ir nepriklausomybę, veda į klestėjimą. Tad kultas ne visada reiškia nepagrįstą garbinimą, dievinimą, kokių pavyzdžių istorijoje mes galime rasti ligi valiai.
Istorikas Dangiras Mačiulis, nagrinėjęs 1930-ųjų – vadinamųjų Vytauto Didžiojo metų - kampanijos prasmę, rašo, kad po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. tautos idealo ir didvyrio paiešką skatino aiškus ir konkretus tikslas – atgauti 1920 10 09 lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tuo buvo pagrįsta ištisa valstybinė programa, paversta „tautos egzistavimo pamatu“. Joje buvo rašoma, kad Vilniaus susigražinimas yra „kiekvieno lietuvio tautinis ir politinis idealas“. Vytauto Didžiojo asmenybė tam labai tiko: visą laiką buvo tvirtinama, kad jis palaidotas lenkų užgrobto Vilniaus arkikatedros rūsyje, po šv. Mykolo Arkangelo altoriumi, kuris 1530 m. sudegė ir ne kartą degė vėliau.
Ilgą laiką buvo rinktasi, kas vertesnis būti tautos didvyriu – Gediminas ar Vytautas. Nulėmė pastarasis, ir dar 1920 m. buvo pradėti leisti pašto ženklai, kuriuos lydėjo tokie Maironio žodžiai: „Išbraukime Vytauto Didžiojo laikotarpį iš mūsų istorijos, ir tuomet kokia karčia ironija skambės mūsų tautos himno žodžiai...“ Ruošiantis paminėti jo bandymo karūnuotis ir mirties 500-ąsias metines, Vytauto Didžiojo garbinimo kampanija nustelbė net tais pačiais metais tylomis paminėtą šv. Augustino 1500 m. mirties sukaktį. Kai kas Didįjį kunigaikštį vadino „tautos apaštalu“.
Juo labiausiai žavėjosi tautininkai ir krikdemai. Pirmiesiems tai buvo stiprios valdžios ir tautos gerovės simbolis bei puikus patriotizmo pavyzdys jaunimui. Klerikalai įžvelgė, kad Vytautas Didysis visiškai atsikratė pagonybės liekanų, suvienijo valstybę ir Bažnyčią, nors, kaip minėjome, Popiežius dėl tokio savarankiškumo nesidžiaugė.
To meto valdantieji panaudojo ir kitą jo nuopelną: Vytautas Didysis pasižymėjo tolerancija tautinėms mažumoms. Žydams pirmiau negu visoje Europoje jis suteikė daug privilegijų, buvo atidus atsivežtų totorių, karaimų poreikiams. Jis mielai bendravo su jų didikais, nes mokėjo keletą pasaulio kalbų.
Vytauto Didžiojo išaukštinimo kampanija davė rezultatų. 1930 m. buvo atlikta moksleivių apklausa. Į klausimą „Į kokį mirusįjį ar dar gyvenantį asmenį norėtum būti panašus ir kodėl?“ dauguma jaunimo pirmą vietą skyrė Vytautui Didžiajam, paskui sekė Augustinas Voldemaras, Napoleonas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Vaižgantas, Kipras Petrauskas, Mussolinis, Edisonas, A.Smetona, Maironis... Įdomu, kad vieną iš 1926 12 17 d. perversmininkų ir po trejų metų nušalintą nuo valdžios A.Voldemarą moksleiviai „pastatė“ į antrą vietą, o A.Smetoną - net į septintą. Jaunimą ir tada imponavo „tvirta ranka“...
Taigi, Vytautas Didysis tuomet įkūnijo tautininkų valdomos valstybės tikslą – išvaduoti Vilnių. D.Mačiulis tvirtina, kad taip A.Smetona ieškojo būdų nuraminti tautą po perversmo, nukreipiant jos dėmesį į patriotinius idealus. Kartu buvo stiprinamas autoritarinis tautininkų lyderio režimas, pasinaudojant vieno didvyrio asmens kultu, kuriama nauja „tautos vado“ idėja. Iki šiol ginčijamasi, ar A.Smetonai pavyko pranokti savo didįjį pirmtaką. Jo kritikai teigia, kad vien tik komiškas ir gėdingas „diktatoriaus“ A.Smetonos pabėgimas į Vakarus nubraukė visus jo 14 metų totalitarinio valdymo nuopelnus ir ambicingus mėginimus varžytis su Vytautu Didžiuoju.
Nepaisant, kad jo kultu naudojosi to meto politikai, Vytauto Didžiojo pavyzdys ugdyti tautos, ypač jaunimo, patriotizmą buvo įkvepiantis. Istorikas A.Nikžentaitis, nagrinėjęs Vytauto Didžiojo kulto Lietuvoje apraiškas XV-XX a., tvirtina, kad jos atsirado daugiausiai dėl Didžiojo kunigaikščio sugebėjimo įkūnyti savarankiškos valstybės valdovo idealą. Nuo 1389 m. iki mirties jis vadovavo lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje. Netgi pagal Astravo sutartį atgavęs gimtuosius Trakus ir išsikovojęs teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, jis netrukus pasiekė, kad būtų pripažinta tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos.
Žalgirio mūšis įrodė Vytauto Didžiojo galią Vakaruose. Vokiečių ordinas buvo galutinai palaužtas, kol po sėkmingo žygio į Prūsiją pagal Melno taikos sutartį kryžiuočiai pagaliau atsisakė užgrobtos Žemaitijos. Netgi dukart įvykęs pabėgimas pas kryžiuočius vertinamas kaip išnaudota proga pasimokyti iš vokiečių ir kaip savotiškas to meto diplomatinis manevras, atvedęs iki Žalgirio.
Jo žygis iki Juodosios jūros taip pat turėjo neįkainojamą reikšmę: Vakarai ir slavų kraštai įsitikino, kad su LDK reikia skaitytis. Tai buvo jo milžiniškas nuopelnas, stiprinant valstybingumą. Šio žygio atgarsius mes girdime ir šiandien.
Ne šiaip sau XV a. II pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“.
Vytauto Didžiojo asmenybės kultas ir šiandien turi stiprų patriotizmo užtaisą. Atmetę jo biografijos „juodas dėmes“, šnekas apie tariamą jo žiaurumą ir despotizmą, pomėgį puotauti (nors pats visiškai nevartojo svaigalų) ir t.t., turėtume susikurti jei ir ne genijaus, tai bent tikro „valstybės vyro“ modelį, kuris, pritaikytas šių dienų situacijai, gali mus apsaugoti nuo vidinių ir išorinių grėsmių bei nuo didžiausios iš jų – mūsų pačių dvasinės erozijos.