Tad kas gi vis dėlto galėjo nulemti tokį parlamentarų proto aptemimą? Juoba, kad iš pirmų panašių iniciatyvų iš pradžių buvo smagiai šaipomasi pačiame seime, o štai Konstitucijos pataisos įregistravimo dieną pataisos šalininkų susirinko per keturiasdešimt?
Kad Seimas ir Vyriausybė yra nekenčiamiausios institucijos Lietuvoje, jokia naujiena ne tik parlamentarams (eiliniai Seimo kanceliarijos darbuotojai yra prisipažinę, kaip jiems gėda žmonėms pasisakyti, kur dirba). Kad partijos laikomos ne visuomenės atskirų socialinių grupių interesų reiškėjomis, o atvirais korupcijos ir paternalizmo klanais, taip pat jokia naujiena. Bet tokia situacija parlamentarų nejaudino penkiolika metų, nejaudintų ir dabar: ne flirtuoti su visuomene jie atėjo.
Blogiau, kad diskusijos apie lietuviškąjį parlamentarizmą persimetė į intelektualų sluoksnius ir įgyja vis radikalesnes ir radikalesnes formas, ir akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau, vienokiu ar kitokiu būdu dabartinę partinę valdymo sistemą teks keisti kita ir kitokia valdymo sistema, net jeigu ji ir išliktų iš dalies partinė. Žinoma, šiandieninė valdžia jokių polyčių neleis, ir vienvaldės partijos nebus skriaudžiamos. Bet štai jau kelintą kartą bandoma surengti referendumus - ir vis dėl partinio valdymo reformų. Kas garantuoja, kad vieną dieną tinkamai organizuotas toks referendumas neįvyks?
Finansų analitikas profesorius Rimantas Rudzkis tiesiai šviesiai sako: „Esu įsitikinęs, kad atėjo laikas keisti politinę sistemą ir Rinkimų įstatymą“. Filosofijos daktaras Vytautas Rubavičius, bent jau dabartinę mūsų valstybę apibūdinęs kaip elementariausią pinigų plovyklą, išeitį iš susidariusios situacijos taip pat mato tik piliečių, bendruomenės dalyvavime visose svarbiausiose valdžios struktūrose.
Partijos kol kas tam įnirtingai priešinasi (prisiminkime taip ir nepriimtas Savivaldos rinkimų įstatymo pataisas, galėjusias atverti kelią į vietos tarybas daugumai dorų šalies piliečių). Bet visai įmanoma, kad į tokį desperatišką laikymąsi už valdžios lovio krašto visuomenė atsakys taip pat desperatiškai: nustos iš viso vaikščioti į rinkimus, ir bet koks valdžios bandymas legitimuotis bus neteisėtas. Visai įmanoma, kad būtent su tokios ateities nuojauta ir susijusi įregistruotoji Konstitucijos pataisa. Bet tai daug dramatiškiau, tragiškiau, negu tragiškiausias vienišojo klyksmas neaprėpiamoje dykumoje: prievarta prie urnų suvaryti rinkėjai taip pat nebalsuos, o tik naikins arba šiaip gadins rinkiminius biuletenius.
Konstitucijos pataisa galbūt išties reikalinga, tik ne prievarta varanti rinkėjus prie urnų, bet veiksmingai apribojanti partijų veiklą politinėje arenoje. Neįtikėtina situacija: partiniai sudaro vos kelis procentus visos visuomenės (jei neklystu, vos per 2 proc.), o valdo viską: socialinę visuomenės sanklodą, politiką, ekonomiką, kultūrą, ir, kas baisiausia, valdo diletantiškai, nemokšiškai, bukai. Pačiose partijoje ką nors keisti arba per vėlu, arba apskritai neįmanoma, nes taip jos kūrėsi, taip įprato būti ir egzistuoti.
Dar tuomet, kai partijos tik kūrėsi, akademikas Eduardas Vilkas aliarmavo: „Partijų kūrimasis aplenkė visuomenės diferianciaciją, partijos norom nenorom orientuojasi ne į ūkinius ir socialinius vienų ar kitų visuomenės sluoksnių interesus, o į konjunktūrinius šūkius, akcentuodamos tai antikomunizmą, tai tautiškumą, tai dar ką nors“.
Per pastaruosius dvidešimt metų jos pažengė dar toliau, ir dabar jų veiklai motyvuoti nebereikia net populistinių šūkių. Skirtumai tarp partijų seniai išsitrynė, liko tik nieko nesakantys pavadinimai, nes jas skiria ar vienija ne idėjos, ne ideologija, o pinigai. Aptarnaujančio ir apitarnaujamo verslo pinigai. Sąmoningai sakau: aptarnaujančio ir aptarnaujamo, nes prekiniai mainai abipusiai: iš pradžių verslas perka partijas, o paskui partijos perka verslo palankumą, nes jei to nebūtų, dingtų partinės veiklos tęstinumas, niekas negalėtų garantuoti dėl būsimų rinkimų rezultatų. Todėl taip ir išeina: partijos pakviečia balsuoti už stojimą į Europos sąjungą, o verslininkai dalyvavusius balsavime apdovanoja alumi ir skalbimo milteliais.
Šiandien visuomenė yra tiesiogine to žodžio prasme pavergta partijų. Saujelė išrinktųjų diktuoja savo galią ir valią likusioms minioms. Visai kaip mūsų jaunystės marksistinėje lenininėje teorijoje, tik neaišku, kada situacija paaštrės tiek, kad būtų galima pasakyti: viršūnės nebegali, apačios nebenori. Ir įvyktų didysis sprogimas.
Kadangi priverstinis dalyvavimas rinkimuose gerokai primena dar vieną partijų siekį pavergti rinkėją, primesti jam savo valią, ar tik nebus kartais pasiektas atvirkščias rezultatas – dar per žingsnelį pasistūmėta link galimo didžiojo sprogimo?