Tokia situacija ne tik neleidžia jaunimui visavertiškai integruotis į visuomenę, bet ir sukelia socialinę atskirtį, didina nusikalstamumo, socialinių neramumų riziką, emigraciją.
Šiandieninė Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau pradėjo dėti pastangas mažinant jaunimo nedarbo problemas, suteikdama mokestines lengvatas darbdaviams, priimantiems pirmą kartą įsidarbinančius jaunuolius. Sveikintinas žingsnis, tačiau to neužteks. Reikia pabrėžti, kad jaunimo nedarbas yra kompleksinis iššūkis, norint jį įveikti, būtina taikyti inovatyvius sprendimus visuose darbo su vaikais ir jaunimu srityse. Siekiant pakeisti situaciją, reikia prioritetinį dėmesį skirti nedarbo priežasčių pašalinimui, o ne kovai su pasekmėmis. T.y. valstybės išteklius ir resursus orientuoti į priemones, padedančias parengti jauną žmogų sėkmingai integracijai į darbo rinką, o ne į kovą su esamomis problemomis.
Darbo rinkoje – paradoksali situacija
Prieš mėnesį buvo atliktas (Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT), Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (LR SADM) ir Jaunimo reikalų departamento prie LR SADM vykdomas) jaunimo nuomonės tyrimas (toliau – tyrimas) apie jaunimo padėtį darbo rinkoje, kuriuo siekta išsiaiškinti, su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduria jaunas žmogus, ieškodamas darbo, ketindamas įsidarbinti bei darbo metu.
Tyrimo duomenys atskleidė, jog ieškantis darbo jaunuolis dažniausiai susiduria su darbo patirties reikalavimų ir turimų žinių neatitikimu, minima nesusisteminta informacija, apsunkinanti darbo paieškas, klaidinantys darbo skelbimai.
Daugiausia jaunų žmonių teigia, jog dažniausiai darbo rinkoje jie diskriminuojami dėl amžiaus ir patirties stokos. Jaunimo požiūriu, situacija yra paradoksali, nes iš jų reikalaujama darbo patirties, nors jie būna dar tik baigę universtitetą ir realios darbo patirties neturi. Geriausiu atveju, yra atlikę kokybišką darbo praktiką. Tuo tarpu kiekvienas darbdavys tikisi darbuotojo, galinčio kuo greičiau visiškai įsilieti į kolektyvą ir sugebančio kurti pridėtinę vertę. Tačiau tam, kad jaunuolis būtų pasiruošęs įeiti į darbo rinką, itin svarbu, kad mokykla bei universitas jį rengtų darbinei karjerai.
Darbinės karjeros pažinimas turėtų prasidėti dar mokyklos suole
Mokyklos užduotis – šviesti, ugdyti gabumus, skatinti jaunuolį būti aktyviu šalies piliečiu. Tačiau šiandien nebepakanka tik išklausyti matematikos ir gimtosios kalbos pamokas ir užsukti į dailės, muzikos ar sporto būrelius. Vyresniųjų klasių moksleiviai, prieš pasirinkdami mokymosi kryptis bei spręsdami, kur norėtų tęsti studijas po vidurinės mokyklos ir kokią specialybę rinksis, turi turėti sąlygas susipažinti su profesiniu gyvenimu. Visos vidurinės mokyklos turi kurti bei stiprinti partnerystę su verslo ir valstybės institucijomis bei organizuoti moksleivių praktiką. Nors ir trumpas (kelių dienų) susipažinimas su moksleivį dominančia profesija, leis jam geriau suvokti situaciją ir tikslingai rengtis atėjimui į darbo rinką.
Kitas svarbus aspektas – švietimo įstaigose įtvirtinti minimalų skaičių pamokų, kurias moksleiviams dėstytų praktikai. Tik teorinių žinių suteikimas ar bazinių disciplinų integravimas į programas neleidžia jauniems žmonėms praktiškai perprasti tokių svarbių dalykų kaip asmeninių finansų valdymas, karjeros planavimas, verslo steigimas ir valdymas ir t.t. Praktikų pritraukimas į mokyklas ir šių žmonių dalinimasis patirtimi su moksleiviais neabejotinai leistų jaunuoliams geriau pasirengti nepriklausomam gyvenimui.
Jaunuoliams mokytis ir tobulėti galima ne vien per mokslo metus, bet ir vasaros sezono metu. Tenka pripažinti, kad net ir ekonominio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje nebuvo išspręsta jaunimo darbinio užimtumo vasaros metu problema. Darbas šiltuoju sezonu moksleiviui yra ne tik galimybė užsidirbti pinigų, tačiau jis turi ir didesnę reikšmę: praktiškai susipažinti su darbo pasauliu, geriau suprasti pinigų vertę, įgyti naujų žinių ir įgūdžių. Suprantama, dažniausiai darbai, kuriuos jie dirba, būna žemos kvalifikacijos ir sunkūs fiziškai, bet tai skatina moksleivių motyvaciją mokytis ir siekti profesinės karjeros.
Moksleivių verslumas – dar viena sritis, kuri gali spręsti jaunimo nedarbo problemą. Mokykla ir kitos švietimo įstaigos yra puiki erdvė jaunuolių verslumui skatinti. Mokyklų administracijos ir bendruomenės galėtų prisidėti prie moksleivių praktinio verslumo žinių taikymo: suteikti veiklai reikalingas patalpas, leisti naudotis technika, vykdyti moksleivių iniciatyvų socialinę reklamą ir kitaip skatinti moksleivių verslumą.
Taip pat mokyklose ir švietimo įstaigose vertėtų rengti verslumo konkursus. Moksleiviai galėtų kurti mini verslus ir, padedami konsultantų ar net verslo patirties turinčių mentorių (aktyvias konsultacijas teikiančių ir padedančių įgyti kompetenciją patarėjų), visus metus varžytis tarpusavyje. Tokių konkursų laimėtojais būtų skelbiami per mokslo metus didžiausią pridėtinę vertę sukūrę ar daugiausia pelno uždirbę moksleiviai.
Didžiausia studentų problema vis dar išlieka nepakankamas profesinis pasirengimas, kurį lemia prastas praktikų organizavimas ar dar blogiau – jų nebuvimas. Teorinės žinios darbdavių netenkina, o investuoti į jauno ir nepatyrusio darbuotojo mokymą taip pat neskubama. Dėl šių priežasčių valstybei derėtų formuoti ir skatinti teigiamą darbdavių požiūrį į studentų praktiką, užtikrinti studijų ir mokslo įstaigų bei verslo struktūrų bendradarbiavimą, siekiant rengti specialistus, atitinkančius rinkos keliamus reikalavimus.
Pagalba ieškantiems darbo
Be mokyklų ir universitetų, jaunimo nedarbo problema ne mažiau turi rūpėti Jaunimo darbo centrams bei Darbo biržai (o ypač – teritoriniams padaliniams). Tačiau čia susiduriame su institucijų ir tikslinių jų grupių komunikacijos spragomis: tarnybos turėtų pačios aktyviai stengtis pasiekti kuo didesnį jaunuolių skaičių, o ne laukti, kol tikslinė jų grupė ateis į centrą. Šių centrų kolektyvai turi būti išplėsti, jų gretose derėtų atsirasti „gatvės darbuotojams“ ir visi jie turėtų užsiimti aktyvia intervencija, ypatingą dėmesį atkreipiant į jaunimą, priklausantį socialinės rizikos grupei, patiriantį socialinę atskirtį, orientuotis į jaunimo informavimą, mokymą bei konsultavimą, socialinių ir organizacinių kompetencijų ugdymą.
Didelė dalis žmonių, kurie ieško darbo, galėtų pradėti savo verslą, tačiau dėl daugelio priežasčių to nedaro. Jaunimo darbo centrai ir Darbo biržos teritoriniai padaliniai turi išplėtoti bendradarbiavimą su verslo informacijos centrais, verslininkų organizacijomis, pavieniais verslininkais ir taip pritraukti jaunus žmones į šias įstaigas. Verslo informacijos centrai ir verslo inkubatoriai galėtų reguliariai rengti pristatymus tikslinei Jaunimo darbo centrų grupei, pristatyti teikiamas galimybes, padėti suprasti verslo pradžią ir skatinti to imtis. Reikia skatinti verslininkų organizacijas dalintis savo patirtimi, kurti „mentorystės“ tinklus ir taip padėti esamiems bedarbiams įsilieti į verslo pasaulį. Darbo biržos ir jos struktūrinių dalių paslaugos privalo tapti prieinamos jauniems žmonėms ir atitikti jų kintančius poreikius.
Rinkos poreikius atitinkanti pasiūla – dar vienas būtinas sėkmingo pagalbos tarnybos darbo rezultatas. Nuolat atnaujinama informacijos bazė garantuotų aktualią informaciją bei būtų naudinga nuoroda stojantiesiems į aukštąsias mokyklas.
Savanorystė
Kalbant apie jaunimą ir nedarbą man, kaip nevyriausybinės jaunimo organizacijos atstovui, norisi paminėti ir priminti apie artėjančius 2011-uosius – Europos Sąjungos savanoriškos veiklos – metus. Rugpjūčio mėn. pabaigoje susitikime su šalies prezidente kalbėjome apie savanorystę, jos situaciją ir plėtrą Lietuvoje. Džiugina, kad šalies vadovė palankiai vertina šią veiklą ir ketina imtis veiksmų savanorystės skatinimui Lietuvoje.
Vis dėlto nederėtų teigti, kad būtent artėjančiais metais telksim visus materialinius, žmogiškuosius išteklius, skatindami Lietuvos visuomenę suvokti savanoriškos veiklos prasmę bei naudą. Tai reikia daryti jau šiandien, nes mūsų visuomenėje vis dar nėra aiškaus supratimo, kas yra ir gali būti ši veikla. Savanorystė siejama su aplinkos tvarkymu, pagalba ligoniams, neįgaliesiems ar pusės metų išvyka į Afriką (įveskite sąvoką „savanorystė“ į lietuvių taip pamėgtą informacijos lobyną „Google!“), taip susiaurinant šią veiklą iki minimumo. O, iš tikrųjų, galimybės kur kas didesnės: įvairioms šalies institucijoms suvokus savanorystės vertę, bei visuomenei ją priėmus kaip savaime suprantamą dalyką, gyventume daug prasmingiau bei būtume laimingesni.
Kaip atlygį už savanorišką darbą, žmogus gauna žinias, kompetenciją, susikuria bendraminčių ratą, įgyja patirties. Šie savanorystės pranašumai privalo būti diegiami dar mokyklos suole, kur bręsta asmenybės. Jaunimui, neturinčiam darbo patirties, savanorystė gali būti puiki alternatyva ugdyti kompetencijas.
Raginu jaunimą imtis šios veiklos, garantuodamas, kad kompetencijos, patirties, naujų žinių ir pažinčių atžvilgiu tai – pati prieinamiausia ir naudingiausia terpė asmenybės tobulėjimui. Ypač esant ekonominiam sunkmečiui, kada pajamų šaltinį susirasti nėra paprasta, savanoriauti verta ir naudinga. Ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir mažesnėse gyvenvietėse – savanoriška veikla reikalinga visur.
Visos šios mintys jau yra išsakytos Jaunimo reikalų tarybos ir pabaigai norisi paminėti, kad, be abejo, perskaičius jas daugelis sakys „viskas ir taip jau daroma!“. Veikia profesionio orientavimo konsultantų tinklas, vykdomos įvairios verslumo programos, funkcionuoja Jaunimo darbo centrai ir taip toliau. Taip, daug dalykų yra daroma, bet klausimas – kaip kokybiškai ir kaip kryptingai. Vertindamas galutinius rezultatus to „viskas ir taip daroma“, kviečiu įvertinti efektyvumą ir iš to daryti įžvalgas bei sprendimus.