Politika ir moralė yra neatsiejamos. Kažkada rusų istorikas Karamzinas trumpai apibūdino tai, kas vyksta Rusijoje, kurios sudėtyje tuomet buvo ir Lietuva: „Vagia“. Kas nors pakito nuo tų laikų?
Politika ir moralė yra apie tai, kas teisinga ir neteisinga, garbinga ir žema, drąsu ir bailu, kilnu ir niekinga. Intelektas savo ruožtu yra sritis, kur esminė skirtis – išmintinga ir kvaila, protinga ir buka, kur svarbiausia yra tiesa, o ne teisingumas, drąsa ir garbė. Įtampa tarp teisingumo ir tiesos siekinių gerai matyti Platono „Valstybėje“.
Politikos kriterijai yra žemiški. Išminties siekimo, filosofijos kriterijai – susiję su amžinaisiais klausimais ir amžinosiomis tiesomis. Moralė – per vidurį. O religija aprėpia viską: tikintiesiems ji yra ir kelias, ir gyvenimas, ir tiesa. Netikintiesiems ji yra iššūkis intelektui.
Vieną didžiausių klaidų Lietuvoje šiandien daro manantys, kad politikos problemos yra išsprendžiamos tik politikos (ar ekonomikos) priemonėmis. Jie ignoruoja ir Atėnus (filosofiją), ir Jeruzalę (tikėjimą). Jie žiūri į dangų, bet nemato amžinybės; jie žiūri į žvaigždes, bet netiki jų šviesa.
Kai šiandien sakoma „žvaigždė“, turimos galvoje persimirgėjusios lėlės, porinančios niekus arba šokančios „su manimi“ televizijos ekranuose. Kai apie žvaigždes kalbėjo Imanuelis Kantas, žodžio „žvaigždės“ prasmė buvo visai kita. Šviesa, o ne žiebtuvėlis.
Prasmė pakito. Gyvenimas nuo I. Kanto laikų taip pat pakito. Žvaigždės ir žmonių prigimtis – ne. Žvaigždės kaip buvo, taip ir liko amžinybės ir amžinų dalykų simboliu. Kai šiandien sakoma „žvaigždė“, turima galvoje: blizga. Bet blizga ir pigūs papuošalai. Ar jie – žvaigždės? Ne, jie – ne žvaigždės: jie – gyvenimo cirkonis ir zvonkės.
Mūsų politika yra cirkonio ir zvonkių politika. Na, gal valinskų, o ne zvonkių. Koks skirtumas? Ji nieko bendra neturi su amžinaisiais klausimais: ji tėra blizgesys ir šarkų pomėgis čiupti tai, kas blizga. Mes to nusipelnėme? Gal ir ne. Bet mes tai turime ir čiumpame tai, kas blizga. Įrodymas: mūsų Seimas. Vėliau gal nusiviliame, kaip šarkos: nevalgoma. Bet būna jau per vėlu.
Teisus Vytautas Radžvilas: didžiausia Lietuvos Trečiosios Respublikos problema yra ta, kad nebuvo tikros desovietizacijos. Mūsų váldžios – ir socialdemokratų, ir konservatorių – yra sovietinių žmonių valdžios. Jose beveik nebuvo nesovietinio mąstymo.
Nesovietinis mąstymas negalėjo atsirasti nei ten, kur sovietmetis formavo politinę kultūrą (A. Brazauskas ir pan.), nei ten, kur nėra suvokimo apie sovietizmą (vadinamoji „jaunoji karta“). Nesovietinis mąstymas galėjo atsirasti tik ten, kur būta pasipriešinimo sovietizmui. Lietuvoje net deramai neįvertinti žmonės, kovoję, kad Lietuva išliktų.
Tie, kurie priešinosi, arba žuvo penktą ir šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį partizaninėse kovose ir SSRS koncentracijos stovyklose, arba buvo vėliau nepriklausomos Lietuvos valdžios politiškai sunaikinti, kaip disidentas Vidmantas Povilionis. Nepriklausoma Lietuva negerbia savo herojų. Ji myli prisitaikėlius ir nomenklatūrą, tęsiančią sovietinės nomenklatūros tradicijas.
Melas yra yda. O štai Lietuvos politikoje melas yra (iš)gyvenimo būdas. Kažkada prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad reikia grįžti prie klasikinės politikos sampratos. O kas prie jos grįš? Tie, kurie prie jos grįžo arba norėjo grįžti, jau arba išvažiavo į Angliją, arba neina balsuoti.
Madinga kalbėti apie klanus. „Valstybininkų“. „Pilietininkų“. Iš tikro nėra nei vadinamųjų „valstybininkų“, nei vadinamųjų „pilietininkų“ klano: yra tik alkstančios valdžios ir save įsimylėjusių žmonių grupės. Tai net ne „klanai“: tai – šutvės. Yra melagiai, kurie viską darys, kad valdytų ir pasipinigautų, ir yra tauta, kuri emigruoja. Tai – šiandienos Lietuva. Kas ir kaip padarys ją geresnę?
Jos geresnės nepadarys vadinamoji „jaunoji karta“ kurios beveik niekas dorai neauklėja ir neugdo. Sovietizmą savyje mes galime išnaikinti tik pažinę ir nepamiršę, kas yra priešas, kas yra sovietizmas. Žmonės, kurie tai žinojo ir kovojo su priešu, jau yra arba labai seni, arba žuvę. O mūsų šiandienė valdžia nesijaučia jiems įsipareigojusi. Nors ir vadina save „konservatoriais“.
Tikri konservatoriai buvo tie, kurie kariavo su sovietizmo monstru. Kurie garbingai kovojo ir žuvo Lietuvoje po 1944-ųjų. Kurie garbingai kovojo ir žuvo Rusijoje po 1917-ųjų. Jie buvo tikri idėjiniai konservatoriai. Jie ne tik žinojo, kas yra garbė ir dora, bet ir įrodė tai savo elgesiu, savo mirtimi.
Lietuvai pavyko įveikti sovietizmą bent jau formaliai: 1944-1953 metų partizaninis karas ir 1988-1991 metų įvykiai paklojo pamatus Trečiai nepriklausomai Respublikai. Rusijai nepasisekė: šią valstybę ir toliau valdo šarikovų minties tesėjai ir palikuonys. Rusija pralaimėjo. Bet Spalio revoliucijos metinės, kurias netrukus minės šios valstybės šarikovų kohorta, verčia prisiminti kelias paprastas tiesas.
Laimėtojai neteisiami, bet jie nebūtinai teisūs. Yra esminis skirtumas tarp teisimo ir teisingumo. Antra. Baltosios gvardijos branduolys, kuris pradėjo formuotis 1917 metų pabaigoje, turėjo tą patį priešą, kaip ir mes šiandien: sovietizmą. Baltoji gvardija kovojo už pralaimėtą reikalą – taip elgiasi tikri aristokratai – ir pralaimėjo, bet šioje kovoje pralaimėję žmonės nusipelno prisiminimo ir pagarbos.
Trečia. Didvyriai, žuvę Rusijos pilietiniame kare, kovodami su sovietais, tikėjo. Tikėjo ne šviesia komunistinio rytojaus ateitimi ir ekonominėmis ateities vizijomis, kaip mūsų dabartinis premjeras ir tuomečiai bolševikai, o amžinais dalykais. Amžinųjų klausimų prasme. Amžinomis tiesomis.
Rusų rašytojas Michailas Bulgakovas savo romaną „Baltoji gvardija“ baigia žodžiais: „Sužibo paskutinė naktis. Jai persiritus per vidurį, visas jos sodrus mėlynumas, Viešpaties uždanga, gaubianti mūsų pasaulį, pasidengė žvaigždėmis. <...> Virš Dniepro, virš nuodėmingos ir krauju apšlakstytos žemės stiebėsi į tamsią ir niūrią aukštumą cerkvės kryžius. Iš tolo atrodė, kad horizontali jo dalis išnyko – susiliejo su vertikale, ir kryžius virto grėsmingu aštriu kardu. Bet jis – nebaisus. Viskas praeis. Kančios, sielvartas, kraujas, badas ir maras. Kardas pranyks, o štai žvaigždės – liks, kai nei mūsų darbų, nei kūnų šešėlio neliks šioje žemėje. Nėra tokio žmogaus, kuris to nežinotų. Tai kodėl mes nenorime savo žvilgsnių nukreipti į jas? Kodėl?“
Tas „kodėl?“ yra klausimas kiekvienam, kuris galbūt tikisi, kad atsakymas į klausimą „ką daryti?“ yra politinis atsakymas. Jis nėra politinis. Jis – daug svarbesnis.
Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.