Spalio 4-ąją prasidėjęs Kinijos vyriausybės vadovo Wen Jiabao savaitės turnė po Europą – tai dar vienas bandymas, kaip taikliai savo straipsnį pavadino ispanų laikraštis „Rebelion“, supirkinėti Europą. Kinai dabar kontroliuoja ne tik Afriką, Aziją ar Ameriką (JAV skola Kinijai pernai sudarė 790 mlrd. dolerių), bet pamažu įsiviešpatauja ir Europoje.
Pekino taktika – įsigyti silpnesnes, labiausiai nuo krizės nukentėjusias ES šalis. Štai kodėl premjeras Wen Jiabao savo kelionę pradėjo nuo Graikijos, kurioje Kinijos vadovai nesilankė 24 metus. Iš Atėnų jis išsivežė 13 dvišalių susitarimų – vandens transporto, kreditavimo, telekomunikacijų, eksporto ir kitose srityse. Bet svarbiausia, kad Pekinas nutarė įsigyti Graikijos skolų įsipareigojimus.
Pernai gruodį paaiškėjo, kad Graikijos skola sudaro net 300 mlrd. eurų, o šių metų pradžioje buvo rasta dar 40 mlrd. eurų vadinamų „paslėptų skolų“. Ilgai svarsčiusios ES šalys pagal pagalbos Graikijai planą per trejus metus nutarė skirti 110 mlrd. eurų. Gegužę buvo suteikta pirmoji šios paskolos dalis: 14,5 mlrd. skyrė euro zonos šalys, o 5,5 mlrd. – Tarptautinis valiuotos fondas.
Ir štai rudeniop kur buvę kur nebuvę Atėnuose apsilankė Kinijos investuotojai. Be pasirašytų susitarimų Pekinas pateikė dar penkis viliojančius pasiūlymus: sukurti specialų Kinijos ir Graikijos pagalbos jūros transporto vystymui fondą su pradiniu 5 mlrd. dolerių įnašu, perduoti idealiai kinų prekių tranzitui į Europą tinkantį Pirėjaus uostą Kinijos verslininkams, per 5 metus šalių prekybos apimtis padidinti iki 8 mlrd. dolerių, sustiprinti bendradarbiavimą turizmo, mokslo, kultūros srityse ir derinti valstybių pozicijas tarptautinėse organizacijose.
Kitaip sakant, kaip pastebi lenkų „Gazeta Wyborcza“, kinai įsigijo kai ką daugiau negu pusę Graikijos. Jie pasiglemžė visų penkių, labiausiai prie bankroto priartėjusių ES šalių – Portugalijos, Airijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos (PIIGS) – finansų sistemą.
Žengęs tokį efektingą žingsnį (išvykdamas iš Atėnų jis dar pasakė kalbą Graikijos parlamente), Wen Jiabao antradienį jau Briuselyje dalyvavo 8-me Azijos – Europos susitikime (ASEM) bei 13-me Kinijos ir ES viršūnių susitikime, taip pat aplankė savo kolegą Belgijos premjerą Yves Leterme, o kelionę baigė vizitais Italijoje ir Turkijoje.
Beje, laikraštis „Rebelion“ priduria, atrodytų, mažareikšmę žinutę: keliaudamas į Italiją, Kinijos premjeras trumpam sustojo San Marine – šioje seniausioje pasaulyje konstitucinėje respublikoje, kurioje tėra apie 31 tūkst. gyventojų ir kuri, kaip ir Šveicarija, išsiskiria akylai sauganti indėlių bankuose paslaptis; Pekinas ir San Marinui suteikė pagalbą finansų sistemai...
Kaip rašo apžvalgininkai, čia, kaip ir visur Europoje, Wen Jiabao buvo sutinkamas kaip galingos imperijos valdovas, turintis ką pasiūlyti ir kuo sušelpti vargšus europiečius.
Klausimas, kodėl ES nevykdo ankstesnės išdidžios politikos Kinijos atžvilgiu, atrodo nereikalingas. Kinijos ir ES viršūnių susitikimas pademonstravo Europos bejėgiškumą prieš Pekino ekonominę ekspansiją, pastebi minėtas lenkų laikraštis.
„Mes tai patys leidžiame. Laikas prabusti, - ragina prancūzų istorikas bei Kinijos reikalų ekspertas Francois Godementas. – Tai uždavinys naujai ES diplomatijai“.
Tačiau ir ji bejėgė. Kai Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso dar kartą paragino Kiniją padidinti juanio kursą euro atžvilgiu, aukštas svečias grasinančiai atsikirto: „Nedarykite mums spaudimo!“
Dirbtinai sumažintas Kinijos valiutos kursas padeda jos eksportui, tačiau smukdo tiek dolerį, tiek eurą. Naudodamasis liberalia Europos ekonomikos politika, Pekinas tik šaiposi iš krizės niokojamų JAV ir ES šalių ekonomikų.
O ką Bendrija gali padaryti?
Antai, kai Europos šalių lyderiai išdrįso susitikti su viešėjusiu Dalai Lama, Pekinas atšaukė 11-ąjį ES ir Kinijos susitikimą. Kai EK vardu Kinijos žmogaus teisių gynėjui Hu Jia buvo įteikta A.Sacharovo premija, kinai atidėjo derybas su Briuseliu dėl kitų metų prekybos apimčių. Po tokių pamokų Europos lyderiai staiga suminkštėjo.
Vakarų spauda rašo, kad Kinijai bus leista eksportuoti aukštąsias technologijas. Netrukus Pekinas gali pasiekti, kad jo naudai bus pakeistas vadinamosios 24-ių Tarybos direktorių balsų santykis (šis organas vadovauja TVF veiklai) ir balsavimo principas Didžiajame dvidešimtuke (G20).
ES vargu ar pavyks paspausti Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų šioje šalyje. Daugiausiai jos iniciatyva per 8 šių metų mėnesius ES ir Kinijos prekybos apimtys išaugo 30 proc. ir viršijo 300 mlrd. dolerių. Pernai Kinija pagal bendros prekybos apimtis į antrą vietą išstūmė Vokietiją.
Žinoma, Briuselis gali griebtis tam tikrų sankcijų, pavyzdžiui, užtrenkti duris kiniškoms prekėms tuose sektoriuose, kuriuose europietiškų gaminių neįsileidžia kinai. Bet tarp Bendrijos narių ir čia nėra sutarimo. Vienintelė sritis, kur ES dar laikosi „vienos rankos“ politikos, tai prekyba ginklais.
Tačiau atskiros valstybės ir stambusis verslas nesilaiko Briuselio nurodymų ir tvirtina, kad sankcijų įvedimas prieštarauja laisvos prekybos statusui ir kad ekonomiką laikas atskirti nuo politikos. Vokietija, kuriai tenka 60 proc. viso ES eksporto į Kiniją, yra tokio pasipriešinimo priešaky.
Taigi, Kinijos investuotojai siaučia po Europą, ieškodami krizės pažeistų ES pakraščių. „Gazeta Wyborcza“ mano, kad po Graikijos eilė ateis Lenkijai. Neseniai buvęs nacionalinio banko pirmininkas ir finansų ministras L. Balcerowiczius paragino valdžią susirūpinti augančia Lenkijos užsienio skola. Jis nurodė, kad Varšuvos centre visi gali stebėti įrengtą įdomų skaitiklį, kuris rugsėjo pabaigoje rodė, jog valstybės skola viršija 724 mlrd. zlotų.
Laikrodis taip pat vaizdžiai demonstruoja, kad valstybės įsiskolinimas auga 100 tūkst. zlotų per minutę, 6 mln. per valandą, 150 mln. per parą greičiu, o vidutiniškai vienam šalies gyventojui šiandien tenka 19 tūkst. zlotų valstybės skolos. Toks skaitiklis galėtų būti įrengtas ir Vilniuje. Jame matytume, kad Lietuvos užsienio skola sudaro beveik 32 mlrd. litų, o vienam statistiniam gyventojui jos tenka maždaug 10 tūkst. litų.
Jeigu Kinija „nusiperka“ Graikiją, tai jai vieni niekai įsigyti ir prasiskolinusią Lietuvą. O paskui, kaip pasakytų humoristai iš Dviračio šou, ją nesunkiai išsivežiotų geležinkeliu, nes, interneto svetainės „Inhabitat.com“ tvirtinimu, iki 2020 m. Kinija planuoja nutiesti į Europą dvi greitųjų traukinių magistrales, kurios sujungs Pekiną su Londonu ir Berlynu, ir dėl projekto derybos jau baigtos su 17 valstybių.
Būtų linksma, jei nebūtų liūdna.