Tarp Samarijos ir Galilėjos Jėzų pasitiko dešimt raupsuotųjų. Kaip žinia, žydai nebendravo su samariečiais, tačiau šioje raupsuotųjų grupėje mažiausiai bent vienas buvo samarietis. Bendra gyvenimo kančia dažniausiai sugriauna religines ir tautines sienas. Raupsai privertė juos užmiršti, kad vienas iš jų yra samarietis, o kiti – žydai; jie žinojo tik tai, kad juos vienija skausmas ir jiems visiems reikalinga pagalba.
Potvyniui užliejus žemę, laukiniai žvėrys ieško išsigelbėjimo. Tada ant kalvų galima išvysti taikiai stovinčius šalia vienas kito žvėris, esančius savo prigimtimi vienas kitam priešiškus ir kitu laiku bei kitomis aplinkybėmis mirtinai bekovojančius. Taip ir žmones vienija vien tik bendras jų poreikis Dievo, kuris vienintelis gali suteikti gyvenimo pilnatvę.
Jėzui praeinant raupsuotieji stovėjo atokiau. „Kiekvieno raupsų liga sergančio drabužiai turi būti suplyšę ir galvos plaukai sutaršyti. Jis turės prisidengti burną ir šaukti: ‚Nešvarus, nešvarus!‘. Visą laiką, kol bus raupsuotas, jis bus nešvarus. Būdamas nešvarus, jis turi gyventi atskirai, – jo gyvenvietė turi būti už stovyklos“ (Kun 13, 45-46).
Įstatyme nebuvo nurodytas atstumas, tačiau remiantis kai kuriais istoriniais šaltiniais, raupsuotasis, stovintis priešvėjinėje pusėje, turėjo būti apie 45 metrus nuo neužkrėsto žmogaus. Todėl evangelistas Lukas pažymi, kad Jėzaus sutikti raupsuotieji, norėdami būti išgirsti ir pastebėti, garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“.
Nežinome, kada buvo išgydyti raupsuotieji. Gal tai įvyko jau pirmomis kelionės į Jeruzalę valandomis, o gal vėliau. Suprantama, jog raupsuotieji, kuriuos Jėzus siuntė paliudyti šventyklos kunigams savo išgijimą, rizikuoja. Po dviejų ar trijų dienų kelionės jie gali pasijusti apgauti, nes patikėjo nežinia kieno žodžiais. Jie taip pat rizikuoja, jog bus pavaryti namo, jei pasirodys, kad jų išgijimas netikras. Tikėti, vadinasi, leistis į ilgą išbandymų kelionę, pasitikint Jėzaus žodžiais.
Iš dešimties raupsuotųjų tik vienas sugrįžo padėkoti. Jėzus tai pastebi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!”. Yra svarbu ne vien tik vykdyti Jėzaus įsakymą, bet dar svarbiau yra paliudyti dėkingumą.
Dėkingumas yra pamatinė krikščionių nuostata. Romėnų pagonių maldingumas reiškėsi formule „do ut des”: Dievui duodama, idant jis duotų. Krikščioniškojo maldingumo formulė yra kitokia: Dieve, tu mus apdovanojai, todėl visuomet ir visur tau dėkojame.
Krikščioniško maldingumo viršūnė yra Eucharistija (gr. „dėkojimas“). Greičiausiai ir šių dienų katalikiškame pasaulyje iš dešimties pakrikštytųjų tik vienas ateina sekmadienį į bažnyčią švęsti Eucharistijos. Deja, ir iš tų atėjusiųjų, didesnė dalis yra linkę veikiau prašyti malonių, o ne dėkoti už jas.
Jėzus būtų galėjęs nutylėti, kad išgydytasis ir sugrįžęs padėkoti buvo samarietis – juk tai gali papiktinti žydus. Klausydami Jėzaus mokymų daugelis galėjo pagalvoti, kad jis tyčia kelia samariečių privalumus, pavyzdžiui, prisiminkime jo palyginimą apie gerąjį samarietį (Lk 10, 30-35). Nepaisydamas priešiškumo Jėzus nori pašalinti įsisenėjusią nesantaiką tarp samariečių ir žydų.
Sunku įsivaizduoti, kaip raupsuotieji patyrė išgijimą. Lemiamas momentas – pasirodymas kunigams. Tik taip buvo galima gauti oficialų patvirtinimą, jog žmogus išlaisvinamas iš socialinės izoliacijos (Kun 14, 1-2). Svarstant, kodėl padėkoti atėjo tik vienas, reikia prisiminti, jog Jėzus daugeliui savo amžininkų kėlė ne tik nuostabą, bet ir įtarimą. Tik nedaugelis drįso sekti šiuo Mokytoju.
Jėzaus stebuklingai išgydytas samarietis, grįžęs padėkoti, drauge išpažino Jėzų. Išgydytasis nuo šiol turi teisę būti normaliu bendruomenės nariu. Tačiau išpažindamas Jėzų jis vėl rizikuoja, nes įsitraukia į kitokių „raupsuotųjų“ – Jėzaus mokinių – būrį.
Samarietis, buvęs atskirtas ne tik dėl raupsų, bet ir dėl kilmės, ateidamas pas Jėzų žengia drąsų žingsnį. Nuo dabar jam gresia kitoks spaudimas, panašiai, kaip šiandienos krikščionims, gyvenantiems reliatyvizmo diktatūros pasaulyje.